Gimęs iš poezijos ir cenzūros

Asgharo Farhadi šedevrui „Išsiskyrimas“ susižėrus prestižinius apdovanojimus, poetiškasis Irano kinas pasiekė dar vieną šlovės viršūnę. Jo klestėjimas tęsiasi jau tris dešimtmečius, nepaisant to, kad visuomet mažiau ar daugiau yra cenzūruojamas. Galimybę susidaryti išsamesnį vaizdą apie šį kiną pasiūlė „Skalvija“, pirmą kartą Lietuvoje surengusi Irano kino savaitę. Vis dėlto, kaip sako kino apžvalgininkė Goda Jurevičiūtė, Iranas netelpa į jokius rėmus ir apibendrinimus. Ir jo kinas, matyt, taip pat.

Daugiau kaip 2 tūkst. apdovanojimų

A. Farhadi, 2011 m. gruodį viename interviu paklaustas, ką jam ir jo šaliai reikštų „Oskaras“, kuriam nominuotas „Išsiskyrimas“, sakė: „Tai leistų visiems kino kūrėjams Irane suprasti – nesvarbu, kokios yra sąlygos, didis kinas gali būti sukurtas ir gali rasti žiūrovą bet kur“.

Praėjus porai mėnesių „Oskaro“ statulėlę jis laikė savo rankose – „Išsiskyrimą“ (šiuo metu rodomas ir Lietuvoje) Amerikos kino akademija pripažino geriausiu filmu užsienio kalba. Tai pirmas Irano filmas, laimėjęs „Oskarą“. Prieš tai „Išsiskyrimas“ dar gavo „Auksinį lokį“ (irgi pirmas Irano kino istorijoje), „Auksinį gaublį“ ir daugybę kitų.    

Kad Irane, net ir esant griežtai cenzūrai, gali būti kuriami labai geri meniniai filmai, kino pasaulis suprato kur kas anksčiau – šios šalies filmai jau senokai įtraukiami į įvairių kino festivalių programas, iš kurių neretai išvyksta su prizais.

Irano Vizualiųjų medijų instituto generalinis direktorius Mohammadreza Abbasianas, šią savaitę viešėjęs Vilniuje, skaičiuoja, kad nuo Irano revoliucijos (1979 m.) jo šalies filmai gavo per 2 tūkst. apdovanojimų.

„Politiniuose reportažuose, kuriuos kontroliuoja Vakarų vyriausybės, kalbama daug blogų dalykų apie mano šalį: jie teroristai, bando pasigaminti bombą ir pan., bet kai nusiunčiame filmą į festivalį, jis gauna apdovanojimą ir žmonės eina jo pasižiūrėti, jie pamato, kad mūsų šalis turi kultūrą, turi kiną, tai mums labai svarbu“, – interviu LRT.lt sakė M. Abbasianas.

Nepaisant visų politinių aplinkybių ir Irano priešpriešos su JAV, Irano kino kūrimo patirtis sudomino netgi Holivudą. Štai 2009-ųjų pavasarį Holivudo atstovai – tuometis Amerikos kino meno ir mokslo akademijos vadovas Sidas Ganisas, prodiuseris Billas Horbergas ir aktorė Annette Bening – vyko į Iraną susitikti su jo kino kūrėjais ir apsikeisti idėjomis.  

Poetinis kinas – perkeltine ir tiesiogine prasmėmis

Ar Irano kiną jau atradę lietuviai? Kino teatro „Skalvija“, surengusio Irano kino savaitę, vadovė Vilma Levickaitė sako, kad imdamiesi ją organizuoti neįsivaizdavo, koks galėtų būti susidomėjimas: „Nelabai turėjom kuo paremti savo lūkesčių, nes nieko panašaus nėra rengta“.

Tik prasidėjus šiai kino savaitei, praėjusį šeštadienį, kino salė buvo tuštoka. Tačiau, pasak V. Levickaitės, pagausėjus žiniasklaidos dėmesio, padaugėjo ir žiūrovų.

Irano kiną jau senokai yra atradusi ir pamėgusi kino apžvalgininkė Goda Jurevičiūtė: „Nuo laikotarpio, kai Dariushas Mehrjui sukūrė „Karvę“ [1969 m.; nuo tada prasideda vadinamoji Naujoji Irano banga – LRT.lt], beveik kiekvienas iš filmų ir režisierių yra ypatingas. Jau yra kelios kartos režisierių, kurie yra labai svarbūs“. Kaip pačius išskirtiniausius ji mini A. Kiarostami, M. Makhmalbafą, J. Panahi, A. Farhadi.

Pašnekovė pabrėžia, kad režisieriai ir jų kino kalba yra labai skirtingi. Kita vertus, galima rasti ir tam tikrų bendrumų. „Daugeliui jų būdingas dokumentikos ir vaidybinių filmų elementų derinimas, kai nesi tikras, kurie kadrai nufilmuoti, o kurie vyksta iš tikrųjų. Be to, Irano kinas – poetinis, kalbama metaforomis. Daug poezijos, ne tik perkeltine prasme, kad tai yra poetinis kinas, bet ir tiesiogine. Persijos kultūrai poezija labai būdinga“, – pastebi G. Jurevičiūtė.

Neprimena sovietinių propagandinių filmų

Lietuvoje Irano kino savaitė surengta su oficialiomis šios šalies institucijomis – Irano kino ambasada Lenkijoje ir Irano vizualiųjų menų institutu. Kitaip sakant, tai filmai „palaiminti“ Irano režimo ir sukurti režisierių, kurie nežinia, arba režimui iš tiesų pritaria, bet bent jau viešai jo nekritikuoja.

„Skalvijos“ vadovės teigimu, Vakaruose geriau žinomi tie filmai, kurie pačiame Irane uždrausti, bet sugebėjo čia vienu ar kitu būdu atkeliauti ir ėmė suktis festivaliuose. Tačiau nedraudžiami nereiškia prasti. Tą įrodė ir „Išsiskyrimas“, sugebėjęs įtikti ir Irano režimui bei žmonėms, ir tarptautinei publikai.

V. Levickaitė sako, kad kaip yra pastebėjusi TSPMI doktorantė Ieva Koreivaitė, studijavusi Irane ir mačiusi programos filmus, Irano savaitėje rodyti filmai atspindi Irano realybę: „Tai nėra propaganda. Taip, jie buvo sukontroliuoti kažkuriam etape ir buvo pažiūrėti kažkokių struktūrų, bet žmogaus kasdienybė, jo mentalitetas ir pasaulėžiūra atskleista taip, kaip yra iš tiesų. Tai nėra tokio tipo propagandiniai filmai kaip kad buvo sovietiniai“.

„Jie [Kultūros ministerijos valdininkai, nes absoliučiai visi filmai turi gauti ministerijos leidimą – LRT.lt] niekada nepasakys, kad turite sukurti filmą šita tema, parodyti šituos dalykus. Jie tik kontroliuoja, kad filmai nebūtų nukreipti prieš religiją, viešąją kultūrą, visuomenės įsitikinimus, prieš valstybę, jos nacionalinį saugumą. Manau, tas pats visame pasaulyje. Juk ir kitur negalima kurti filmų, pavyzdžiui, nukreiptų prieš šalies nepriklausomybę“, – aiškina Irano Vizualijų medijų instituto vadovas M. Abbasianas.

Jis tvirtina, kad kino kūrėjai gali kritikuoti vyriausybę, ministrus, kurie turi dabar valdžią, jų sprendimus, bet ne pačią valstybę.

„Yra du skirtingi dalykai: kritinė mintis ir pateikimo būdas, kai filmas tampa opozicija Irano kultūrai. Cenzūra turi šaknis mūsų kultūroje ir religijoje. Mūsų filmuose nėra sekso ir smurto, nes jie yra uždrausti, apeinami“, – sako Irano režisierius Hadi Karimi, Vilniuje pristatęs savo filmą „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“.

Irane skirtingi žmonės gyvena skirtingai

Žiūrėdamas kai kuriuos Irano filmus vis dėlto imi ir suabejoji – ar jie tikrai atspindi minėtąją Irano realybę: ar juose iraniečių gyvenimas nėra rodomas laisvesnis, nei yra iš tiesų, ir ar tuos filmus mato patys iraniečiai.  Pvz.., filme „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“ jaunos poeziją kuriančios moterys, be šeimos vyrų palydos, vaikšto į pagyvenusio poeto namus, kuris joms nėra giminaitis. Sprendžiant iš užsienio spaudos pranešimų, dėl tokio elgesio jau galima turėti reikalų su moralės policija.

Tad LRT.lt paklausė H. Karimi, ar jo filme vaizduojama tikra Irano realybė. „Taip, vaizduojamas tikras Iranas, bet Irane gyvena labai skirtingi žmonės. Galite matyti ir tradicionalizmą, ir modernizmą. Moterys Irane gyvena labai skirtingai. Galite pamatyti kitokį moterų gyvenimo būdą kituose filmuose. Bet mano filme, kuris rodomas čia, matote intelektualią moterį. Poetinis kinas; kinas, kritikuojantis socialines problemas; kinas, nepagrįstas senąja Irano kultūra – visi jie yra realus Iranas“, – tvirtina H. Karimi.

M. Abbasianas iš Irano Vizualiųjų menų instituto teigia, kad Irano kine dominuoja bendražmogiškos temos: „Dauguma Irano filmų stengiasi kažką pasakyti, bando padaryti žmones geresnius. Irano filmai kalba apie žmogiškumą, taiką, religiją, žmonių santykius. Būtent dėl tokio požiūrio į kiną juos priima festivaliai visame pasaulyje ir jie laimi daug apdovanojimų. Mūsų kine nėra sekso, nėra tokių veiksmo filmų kaip Amerikoje.“

„Aišku, mes turime ir komedijų, komercinių filmų, veiksmo filmų, bet jie populiaresni šalies viduje [nei užsienyje]. Tačiau meninių filmų, dramų, kalbančių apie gilesnius dalykus, žiūrimumas [pačiame Irane] procentiškai yra didesnis“, – priduria pašnekovas. Iš viso Irane per metus sukuriama 100 kino filmų ir 300 TV filmų.

Cenzūra pasitarnauja kūrybiškumui

Kai kurių savo šalies kino šedevrų patys iraniečiai vis dėlto nepamato, nes jie uždraudžiami, o jų kūrėjai pakliūva į kalėjimus. Kai kurių sumanymų režisieriai net negali pradėti įgyvendinti, nes negauna leidimų, tad nusprendžia išvykti iš šalies.

Kino apžvalgininkės G. Jurevičiūtės nuomone, cenzūros atžvilgiu dabar yra vienas juodžiausių Irano kinui laikotarpių.

„Atėjus 2005 metais į valdžią M. Ahmadinejadui [dabartinis prezidentas – LRT.lt] cenzūra ėmė griežtėti ir dar labiau ėmė griežtėti po 2009 metų maištų, kai jau galime išgirsti tokius dalykus kaip Jafaro Panahi įkalinimas. Jis kritikavo režimą atvirai ir tiesiogiai ir buvo nuteistas kalėti 6 metus, jam 20 metų uždrausta kurti bet kokį filmą. Jis sugebėjo namų sąlygomis [dabar jam kalėjimas pakeistas į namų areštą – LRT.lt] sukurti filmą „Tai nėra filmas“, bet tas režisierius, kuris jam padėjo sukurti tą filmą, dabar irgi sėdi kalėjime“, – sako G. Jurevičiūtė ir priduria, kad šie atvejai – ne vieninteliai.  

Vizualiųjų menų instituto vadovas savo ruožtu tvirtina, kad bent šiuo metu įkalintas vienintelis J. Panahi. Be to, jis esą nuteistas ne dėl filmų, o dėl nelegalių veiksmų, nukreiptų prieš nacionalinį saugumą. „Jeigu Lietuvos menininkas ką nors nužudys, argi jo nepasodins į kalėjimą?“ – klausia M. Abbasianas, bet priduria nepritariantis draudimui kurti filmus.

Į pastabą, kad dalis menininkų išvyksta, nes nesijaučia galintys pasakyti tai, ką nori, M. Abbasianas vėl atsako klausimu, duodamas suprasti, kad didesnė laisvė nepadeda sukurti geresnių filmų: „Pažiūrėkite į tuos kino kūrėjus, kurie išvyko, pavyzdžiui, į Europą, kur jie dabar yra, kokios jų pozicijos kine? Kad į M. Makhmalbafą – nieko negirdėti apie jo filmus“.

Pasak G. Jurevičiūtės, gali būti, kad režisieriai, atvykę į kitą šalį, tiesiog neranda finansinių galimybių kurti kiną, o dėl įkalinimo priežasčių – tai nebūtinai oficialių institucijų atstovai sako tiesą.

„Man atrodo, kad tai yra šalis, kuri netelpa į jokius rėmus ir apibendrinimus. Tam tikri dalykai ten vienu metu yra draudžiami, kitu ne. Pats pavojingiausias dalykas – kad nežinai, kada jie uždraus. Cenzūra veikia įvairiais lygmenimis – pirmasis yra tuomet, kai turi gauti patvirtinimą scenarijui. Bet viena režisierė buvo įkalinta, nors jos scenarijus buvo patvirtintas, ji gavo leidimą sukurti filmą, jį sukūrė ir po to prieš ją buvo imtasi tam tikrų veiksmų. Tai negali žinoti, kas ten yra draudžiama ir kuriuo metu“, – pastebi kino apžvalgininkė.

Kai kurie kino kritikai ir patys kūrėjai sako, kad nors cenzūra yra blogis, kartais ji gali pasitarnauti kūrybiškumui. „Menininkai turi dirbti su simboliais, apeidami tikrąjį objektą, kad pasakytų tai, ką jie nori, kartais taip tapdami dar meniškesni“, – yra teigęs režisierius Khosrow Sinaei. Panašiai yra kalbėjęs ir A. Kiarostami, vėliau vis dėlto palikęs Iraną: esą griežta cenzūra Irano kinui suteikia unikalią estetiką, filmus pripildo nutylėjimais ir alegorijomis.

Ar šiuo atžvilgiu Iranas kiek neprimena Lietuvos prieš daugiau nei dvidešimt metų? Kaip neseniai BBC reportaže sakė dainininkas Andrius Mamontovas, kalbėdamas apie teatrą sovietmečiu: „Mene, ypač teatre, visada buvo mažos slaptos žinutės – menininko žinutės žiūrovui. Dabar tam nėra poreikio, nes gali laisvai pasakyti tai, ką nori“.  

Asgharo Farhadi šedevrui „Išsiskyrimas“ susižėrus prestižinius apdovanojimus, poetiškasis Irano kinas pasiekė dar vieną šlovės viršūnę. Jo klestėjimas tęsiasi jau tris dešimtmečius, nepaisant to, kad visuomet mažiau ar daugiau yra cenzūruojamas. Galimybę susidaryti išsamesnį vaizdą apie šį kiną pasiūlė „Skalvija“, pirmą kartą Lietuvoje surengusi Irano kino savaitę. Vis dėlto, kaip sako kino apžvalgininkė Goda Jurevičiūtė, Iranas netelpa į jokius rėmus ir apibendrinimus. Ir jo kinas, matyt, taip pat.

Daugiau kaip 2 tūkst. apdovanojimų

A. Farhadi, 2011 m. gruodį viename interviu paklaustas, ką jam ir jo šaliai reikštų „Oskaras“, kuriam nominuotas „Išsiskyrimas“, sakė: „Tai leistų visiems kino kūrėjams Irane suprasti – nesvarbu, kokios yra sąlygos, didis kinas gali būti sukurtas ir gali rasti žiūrovą bet kur“.

Praėjus porai mėnesių „Oskaro“ statulėlę jis laikė savo rankose – „Išsiskyrimą“ (šiuo metu rodomas ir Lietuvoje) Amerikos kino akademija pripažino geriausiu filmu užsienio kalba. Tai pirmas Irano filmas, laimėjęs „Oskarą“. Prieš tai „Išsiskyrimas“ dar gavo „Auksinį lokį“ (irgi pirmas Irano kino istorijoje), „Auksinį gaublį“ ir daugybę kitų.    

Kad Irane, net ir esant griežtai cenzūrai, gali būti kuriami labai geri meniniai filmai, kino pasaulis suprato kur kas anksčiau – šios šalies filmai jau senokai įtraukiami į įvairių kino festivalių programas, iš kurių neretai išvyksta su prizais.

Irano Vizualiųjų medijų instituto generalinis direktorius Mohammadreza Abbasianas, šią savaitę viešėjęs Vilniuje, skaičiuoja, kad nuo Irano revoliucijos (1979 m.) jo šalies filmai gavo per 2 tūkst. apdovanojimų.

„Politiniuose reportažuose, kuriuos kontroliuoja Vakarų vyriausybės, kalbama daug blogų dalykų apie mano šalį: jie teroristai, bando pasigaminti bombą ir pan., bet kai nusiunčiame filmą į festivalį, jis gauna apdovanojimą ir žmonės eina jo pasižiūrėti, jie pamato, kad mūsų šalis turi kultūrą, turi kiną, tai mums labai svarbu“, – interviu LRT.lt sakė M. Abbasianas.

Nepaisant visų politinių aplinkybių ir Irano priešpriešos su JAV, Irano kino kūrimo patirtis sudomino netgi Holivudą. Štai 2009-ųjų pavasarį Holivudo atstovai – tuometis Amerikos kino meno ir mokslo akademijos vadovas Sidas Ganisas, prodiuseris Billas Horbergas ir aktorė Annette Bening – vyko į Iraną susitikti su jo kino kūrėjais ir apsikeisti idėjomis.  

Poetinis kinas – perkeltine ir tiesiogine prasmėmis

Ar Irano kiną jau atradę lietuviai? Kino teatro „Skalvija“, surengusio Irano kino savaitę, vadovė Vilma Levickaitė sako, kad imdamiesi ją organizuoti neįsivaizdavo, koks galėtų būti susidomėjimas: „Nelabai turėjom kuo paremti savo lūkesčių, nes nieko panašaus nėra rengta“.

Tik prasidėjus šiai kino savaitei, praėjusį šeštadienį, kino salė buvo tuštoka. Tačiau, pasak V. Levickaitės, pagausėjus žiniasklaidos dėmesio, padaugėjo ir žiūrovų.

Irano kiną jau senokai yra atradusi ir pamėgusi kino apžvalgininkė Goda Jurevičiūtė: „Nuo laikotarpio, kai Dariushas Mehrjui sukūrė „Karvę“ [1969 m.; nuo tada prasideda vadinamoji Naujoji Irano banga – LRT.lt], beveik kiekvienas iš filmų ir režisierių yra ypatingas. Jau yra kelios kartos režisierių, kurie yra labai svarbūs“. Kaip pačius išskirtiniausius ji mini A. Kiarostami, M. Makhmalbafą, J. Panahi, A. Farhadi.

Pašnekovė pabrėžia, kad režisieriai ir jų kino kalba yra labai skirtingi. Kita vertus, galima rasti ir tam tikrų bendrumų. „Daugeliui jų būdingas dokumentikos ir vaidybinių filmų elementų derinimas, kai nesi tikras, kurie kadrai nufilmuoti, o kurie vyksta iš tikrųjų. Be to, Irano kinas – poetinis, kalbama metaforomis. Daug poezijos, ne tik perkeltine prasme, kad tai yra poetinis kinas, bet ir tiesiogine. Persijos kultūrai poezija labai būdinga“, – pastebi G. Jurevičiūtė.

Neprimena sovietinių propagandinių filmų

Lietuvoje Irano kino savaitė surengta su oficialiomis šios šalies institucijomis – Irano kino ambasada Lenkijoje ir Irano vizualiųjų menų institutu. Kitaip sakant, tai filmai „palaiminti“ Irano režimo ir sukurti režisierių, kurie nežinia, arba režimui iš tiesų pritaria, bet bent jau viešai jo nekritikuoja.

„Skalvijos“ vadovės teigimu, Vakaruose geriau žinomi tie filmai, kurie pačiame Irane uždrausti, bet sugebėjo čia vienu ar kitu būdu atkeliauti ir ėmė suktis festivaliuose. Tačiau nedraudžiami nereiškia prasti. Tą įrodė ir „Išsiskyrimas“, sugebėjęs įtikti ir Irano režimui bei žmonėms, ir tarptautinei publikai.

V. Levickaitė sako, kad kaip yra pastebėjusi TSPMI doktorantė Ieva Koreivaitė, studijavusi Irane ir mačiusi programos filmus, Irano savaitėje rodyti filmai atspindi Irano realybę: „Tai nėra propaganda. Taip, jie buvo sukontroliuoti kažkuriam etape ir buvo pažiūrėti kažkokių struktūrų, bet žmogaus kasdienybė, jo mentalitetas ir pasaulėžiūra atskleista taip, kaip yra iš tiesų. Tai nėra tokio tipo propagandiniai filmai kaip kad buvo sovietiniai“.

„Jie [Kultūros ministerijos valdininkai, nes absoliučiai visi filmai turi gauti ministerijos leidimą – LRT.lt] niekada nepasakys, kad turite sukurti filmą šita tema, parodyti šituos dalykus. Jie tik kontroliuoja, kad filmai nebūtų nukreipti prieš religiją, viešąją kultūrą, visuomenės įsitikinimus, prieš valstybę, jos nacionalinį saugumą. Manau, tas pats visame pasaulyje. Juk ir kitur negalima kurti filmų, pavyzdžiui, nukreiptų prieš šalies nepriklausomybę“, – aiškina Irano Vizualijų medijų instituto vadovas M. Abbasianas.

Jis tvirtina, kad kino kūrėjai gali kritikuoti vyriausybę, ministrus, kurie turi dabar valdžią, jų sprendimus, bet ne pačią valstybę.

„Yra du skirtingi dalykai: kritinė mintis ir pateikimo būdas, kai filmas tampa opozicija Irano kultūrai. Cenzūra turi šaknis mūsų kultūroje ir religijoje. Mūsų filmuose nėra sekso ir smurto, nes jie yra uždrausti, apeinami“, – sako Irano režisierius Hadi Karimi, Vilniuje pristatęs savo filmą „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“.

Irane skirtingi žmonės gyvena skirtingai

Žiūrėdamas kai kuriuos Irano filmus vis dėlto imi ir suabejoji – ar jie tikrai atspindi minėtąją Irano realybę: ar juose iraniečių gyvenimas nėra rodomas laisvesnis, nei yra iš tiesų, ir ar tuos filmus mato patys iraniečiai.  Pvz.., filme „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“ jaunos poeziją kuriančios moterys, be šeimos vyrų palydos, vaikšto į pagyvenusio poeto namus, kuris joms nėra giminaitis. Sprendžiant iš užsienio spaudos pranešimų, dėl tokio elgesio jau galima turėti reikalų su moralės policija.

Tad LRT.lt paklausė H. Karimi, ar jo filme vaizduojama tikra Irano realybė. „Taip, vaizduojamas tikras Iranas, bet Irane gyvena labai skirtingi žmonės. Galite matyti ir tradicionalizmą, ir modernizmą. Moterys Irane gyvena labai skirtingai. Galite pamatyti kitokį moterų gyvenimo būdą kituose filmuose. Bet mano filme, kuris rodomas čia, matote intelektualią moterį. Poetinis kinas; kinas, kritikuojantis socialines problemas; kinas, nepagrįstas senąja Irano kultūra – visi jie yra realus Iranas“, – tvirtina H. Karimi.

M. Abbasianas iš Irano Vizualiųjų menų instituto teigia, kad Irano kine dominuoja bendražmogiškos temos: „Dauguma Irano filmų stengiasi kažką pasakyti, bando padaryti žmones geresnius. Irano filmai kalba apie žmogiškumą, taiką, religiją, žmonių santykius. Būtent dėl tokio požiūrio į kiną juos priima festivaliai visame pasaulyje ir jie laimi daug apdovanojimų. Mūsų kine nėra sekso, nėra tokių veiksmo filmų kaip Amerikoje.“

„Aišku, mes turime ir komedijų, komercinių filmų, veiksmo filmų, bet jie populiaresni šalies viduje [nei užsienyje]. Tačiau meninių filmų, dramų, kalbančių apie gilesnius dalykus, žiūrimumas [pačiame Irane] procentiškai yra didesnis“, – priduria pašnekovas. Iš viso Irane per metus sukuriama 100 kino filmų ir 300 TV filmų.

Cenzūra pasitarnauja kūrybiškumui

Kai kurių savo šalies kino šedevrų patys iraniečiai vis dėlto nepamato, nes jie uždraudžiami, o jų kūrėjai pakliūva į kalėjimus. Kai kurių sumanymų režisieriai net negali pradėti įgyvendinti, nes negauna leidimų, tad nusprendžia išvykti iš šalies.

Kino apžvalgininkės G. Jurevičiūtės nuomone, cenzūros atžvilgiu dabar yra vienas juodžiausių Irano kinui laikotarpių.

„Atėjus 2005 metais į valdžią M. Ahmadinejadui [dabartinis prezidentas – LRT.lt] cenzūra ėmė griežtėti ir dar labiau ėmė griežtėti po 2009 metų maištų, kai jau galime išgirsti tokius dalykus kaip Jafaro Panahi įkalinimas. Jis kritikavo režimą atvirai ir tiesiogiai ir buvo nuteistas kalėti 6 metus, jam 20 metų uždrausta kurti bet kokį filmą. Jis sugebėjo namų sąlygomis [dabar jam kalėjimas pakeistas į namų areštą – LRT.lt] sukurti filmą „Tai nėra filmas“, bet tas režisierius, kuris jam padėjo sukurti tą filmą, dabar irgi sėdi kalėjime“, – sako G. Jurevičiūtė ir priduria, kad šie atvejai – ne vieninteliai.  

Vizualiųjų menų instituto vadovas savo ruožtu tvirtina, kad bent šiuo metu įkalintas vienintelis J. Panahi. Be to, jis esą nuteistas ne dėl filmų, o dėl nelegalių veiksmų, nukreiptų prieš nacionalinį saugumą. „Jeigu Lietuvos menininkas ką nors nužudys, argi jo nepasodins į kalėjimą?“ – klausia M. Abbasianas, bet priduria nepritariantis draudimui kurti filmus.

Į pastabą, kad dalis menininkų išvyksta, nes nesijaučia galintys pasakyti tai, ką nori, M. Abbasianas vėl atsako klausimu, duodamas suprasti, kad didesnė laisvė nepadeda sukurti geresnių filmų: „Pažiūrėkite į tuos kino kūrėjus, kurie išvyko, pavyzdžiui, į Europą, kur jie dabar yra, kokios jų pozicijos kine? Kad į M. Makhmalbafą – nieko negirdėti apie jo filmus“.

Pasak G. Jurevičiūtės, gali būti, kad režisieriai, atvykę į kitą šalį, tiesiog neranda finansinių galimybių kurti kiną, o dėl įkalinimo priežasčių – tai nebūtinai oficialių institucijų atstovai sako tiesą.

„Man atrodo, kad tai yra šalis, kuri netelpa į jokius rėmus ir apibendrinimus. Tam tikri dalykai ten vienu metu yra draudžiami, kitu ne. Pats pavojingiausias dalykas – kad nežinai, kada jie uždraus. Cenzūra veikia įvairiais lygmenimis – pirmasis yra tuomet, kai turi gauti patvirtinimą scenarijui. Bet viena režisierė buvo įkalinta, nors jos scenarijus buvo patvirtintas, ji gavo leidimą sukurti filmą, jį sukūrė ir po to prieš ją buvo imtasi tam tikrų veiksmų. Tai negali žinoti, kas ten yra draudžiama ir kuriuo metu“, – pastebi kino apžvalgininkė.

Kai kurie kino kritikai ir patys kūrėjai sako, kad nors cenzūra yra blogis, kartais ji gali pasitarnauti kūrybiškumui. „Menininkai turi dirbti su simboliais, apeidami tikrąjį objektą, kad pasakytų tai, ką jie nori, kartais taip tapdami dar meniškesni“, – yra teigęs režisierius Khosrow Sinaei. Panašiai yra kalbėjęs ir A. Kiarostami, vėliau vis dėlto palikęs Iraną: esą griežta cenzūra Irano kinui suteikia unikalią estetiką, filmus pripildo nutylėjimais ir alegorijomis.

Ar šiuo atžvilgiu Iranas kiek neprimena Lietuvos prieš daugiau nei dvidešimt metų? Kaip neseniai BBC reportaže sakė dainininkas Andrius Mamontovas, kalbėdamas apie teatrą sovietmečiu: „Mene, ypač teatre, visada buvo mažos slaptos žinutės – menininko žinutės žiūrovui. Dabar tam nėra poreikio, nes gali laisvai pasakyti tai, ką nori“.  


Šiame straipsnyje: Asgharas Farhadaskinasfilmas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių