Giedrių Kuprevičių kurti įkvepia žmonės, o ne pinigai (interviu)

Klaipėdai jubiliejinio gimtadienio proga kaunietis kompozitorius Giedrius Kuprevičius sukūrė oratoriją „Miestas ir žmonės“, o režisierius Gytis Padegimas ją teatralizavo. Nors kūrinys didelių publikos ovacijų nesukėlė, bet klaipėdiečiams priminė, kad jie gyvena mieste, kuriuo gali didžiuotis. Anot kompozitoriaus, miestas yra toks, kokie jame gyvena žmonės. Jis džiaugiasi, kad klaipėdiečiai saugo ir myli savo istoriją.

Oratorija Kaunui vadintųsi kitaip

– Oratorijos pavadinimas – „Miestas ir žmonės“. Kokia, jūsų akimis žvelgiant, yra Klaipėda ir kokie  jos žmonės?

– Niekada negyvenau Klaipėdoje, bet visuomet joje jaučiuosi puikiai. Čia turiu daug bičiulių, dažnai net gatvėje pasikalbame su klaipėdiškiais. Šiame mieste įvyko mano pirmos operos „Prūsai“ premjera, kuri nulėmė tolesnę muzikinių kūrinių scenai ideologiją. Čia visuomet sutinku jautrią ir muzikai neabejingą auditoriją. Čia ir meras – puikus muzikantas. O kas, jei ne muzikantai, geriausiai suvokia polilogo, harmonijos ir ansamblio paslaptis?.. Belieka tik išgirsti vieniems kitus.

– Abu su Gyčiu Padegimu esate kauniečiai. Iš ko sėmėtės įkvėpimo kurdami teatralizuotą oratoriją Klaipėdai?

– Iš meilės Lietuvai ir jos unikaliai istorijai. Ar dar ko bereikia?

– Kokia yra pagrindinė šios oratorijos mintis?

– Miestas ir žmonės, arba tiksliau – toks miestas, kokie jame gyvena žmonės. Iš toliau (kad ir iš Kauno) geriau matyti. Daug ko, ką turi Klaipėda, nuoširdžiai pavydžiu. Visų pirma – sugebėjimo pasinaudoti miesto istorijos ir dabarties unikalumu. Kaunas labai daug prarado ir vis dar praranda, nes jau dešimtmetis, kai turime nuolat besikeičiančius, bet miesto nemylinčius quasi-politikus... Kaune oratorija „Miestas ir žmonės“ turėtų vadintis „Miestas ir pinigai“, bet tokia tema mums su Gyčiu jokių emocijų nekelia...

– Tai jau ne pirmas jūsų ir Gyčio Padegimo bendras darbas. Kartu pastatėte miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“, spektaklį „JAH“, operetę „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Iš to galima daryti išvadą, kad sutampa jūsų požiūriai į kūrybą. Kokie požiūrio taškai jus laiko drauge?

– Mes susikalbame greičiau nei išsiaiškiname dėl ko. Yra daug vidinių nuojautų, kurios labai padeda siekti bendrų tikslų. Dažnai sulaukiame nemažai kritikos, nes laikomės atokiau nuo madų ir tendencijų. Gyčiui būdingas labai pozityvus postmodernas, man – atsargus radikalizmas. Smagu, kai menotyra randa mūsų darbuose tokių bruožų, apie kuriuos niekada negalvojome. Tuo drąsiau eiti pirmyn. Oratorija buvo dar vienas toks žingsnis.

Pasibaisėjo įgarsinimu ir apšvietimu

– Kaip vertinate oratorijos premjerą?

– Apmaudu, kad visos mūsų pastangos, žvelgiant iš žiūrovų pusės, nuėjo perniek (nors apie muzikinę kokybę ir atlikėjų pasiruošimą, kuris buvo puikus, aš taip negalvoju) – buvo baisus garsas ir apšvietimas. Man pasirodė, kad apšvietėjų iš viso nebuvo, nes dirbo tik vienas blankus šviesos švyturys, kurį šūksniais reguliavo režisierius. Per generalinę repeticiją niekas net neužsirašė, kas kur vyks. Jei per oratorijos premjerą nebūčiau stovėjęs šalia garso režisieriaus, o kaip visad sėdėčiau kažkur aikštėje, viskas būtų sustoję jau po pirmojo numerio. Jums sunku įsivaizduoti, ką išgyvenau per tą pusantros valandos... Apmaudu, kad taupant buvo atsisakyta rimtos įgarsinimo firmos. Seniai beturėjau tokių bendradarbių garso ir šviesų srityje. Numojus ranka į specialistų rekomendacijas taip ir išėjo – nepilnavertis atlikimas.

Dabar, kai viskas jau praėjo, neverta grįžti atgal, nes, kaip visuomet, kaltų nėra. Tačiau nuosėdos lieka, kadangi buvo įdėta tikrai daug minčių ir darbo. Gaila, kad niekas neįvertino Gyčio Padegimo, sugebėjusio labai netinkamoje erdvėje sukurti nuolat besikeičiantį įvykių kaleidoskopą, ir Liudo Mikalausko itin puikiai atliktų trijų naujų kūrinių, ir nuostabiai pasirodžiusio Vytauto Paukštės, šokėjų, muzikantų, ugnies menininkų, kurie per trumpą laiką pagal mano muziką paruošė įspūdingą šokį. Gaila, kad per fejerverką niekas net nepastebėjo, jog muzika skambėjo išvien su šviesa.

– O žvelgiant plačiau, ką įvardintumėte kaip didžiausius Lietuvos kultūros pasiekimus ir nuopuolius?

– Per labai trumpą laiką nuo anoniminės liaudiškosios kūrybos Lietuva bemaž visose menų srityse išugdė moderniai mąstančių ir kuriančių menininkų plejadą. Didžiuojuos, kad Kaunas XX a. pirmoje pusėje tapo viso šio proceso ašimi. Dabar belieka neprarasti identiteto ir pagrindinių vertybių pamato, be kurio jokia inovacija ir progresas, kaip rodo kultūrų raida, neįmanomi. Šiuo metu Kaune labai proteguojama šou kultūra modernaus miesto nesukurs. Inovacijos įmanomos ir provincijoje, bet ne ten, kur provincialiai mąstoma. O šitaip galvojančių grėsmingai daugėja visoje Lietuvoje. Stebiuosi, kad dar ir rėmėjų atsiranda.

Klaipėdoje pasigenda varpų festivalio

– Kiekvieną savaitgalį Karo muziejaus sodelyje kauniečiai turi galimybę pasiklausyti jūsų grojamos varpų muzikos. Turbūt esate grojęs ir Klaipėdos centrinio pašto bokšte esančiu karilionu?

– Taip, Klaipėdos karilionas man gerai žinomas – tiek senasis, tiek ir jo vietą užėmęs naujasis, kuris visu ūgiu pranašesnis ir tobulesnis. Puiki kariliono dislokavimo vieta, puikūs karilionininkai. Žinoma, šis unikalus instrumentas galėtų Klaipėdos miesto kultūros judėjimuose užimti drąsesnę ir ryškesnę poziciją. Gaila, kad jau neberengiami Klaipėdos varpų muzikos festivaliai, kurių metu čia suvažiuodavo labai rimti ir plačiai žinomi karilionininkai iš Europos. Pabrėžtina, kad būtent karilionų kultūra mūsų didiesiems miestams suteikia itin europietiškų miestų statusą. Štai kodėl labai laukiame proveržio statant karilioną ir Vilniuje. 

– Viename interviu esate užsiminęs, kad norint skambinti varpais – būti karilionininku, reikia ne tik muzikinių sugebėjimų, bet ir tam tikrų žmogiškų savybių. Kokios jos?

– Prie varpų negalima liestis piktam, irzliam ir viskuo nepatenkintam – tavo skambinama muzika taps lygiai tokia pati, ir klausytojai tokias tavo nuotaikas pajus. Geležinė taisyklė: muzikantas prieš bendraudamas su klausytojais visas neigiamas ir labai asmenines nuotaikas turi palikti už borto.

– Ar tiesa, kad viduramžiais maro metu miestuose būdavo labai dažnai skambinama varpais tikint, jog tai gali sunaikinti bacilą?

– Taip, yra tokių žinių senose kronikose. Ar tikrai varpo dūžių garsai naikino bacilas, ar tik psichologiškai teikdavo kažkokios vilties ir stiprybė – kas žino, tačiau po varpų muzikos koncerto visuomet jaučiuosi žymiai smagiau ir grįžtu į namus su skaidresne galva. Pastebėjau, kad varpų muzika žmones padrąsina šypsotis ir bendrauti.

Džiaugiasi gyvenimu atsakingai

– Jūsų kūryba, asmenybė labai dažnai spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą – iš kur jis?

– Iš mano tėvo optimizmo ir motinos kantrybės. Gal ir gyvename daug kartų, bet tuos kitus kartus – su kitokiomis smegenimis, tad ir gyvenimai tie tikriausiai kitokie. Tas gyvenimas, kurį dabar gyvenu, man yra džiaugsmas ir įpareigojimas, kad kituose gyvenimuose (jei jų bus), nebūtų vargo dėl proto ir atsakomybės. Netgi jei kada tapčiau žole ar avinu... Beje, pastarasis yra mano zodiako ženklas.

– Sakoma, jog vaikystės prisiminimai yra labai stiprus žmogaus kūrybos akstinas. Ką prisimenate iš savo vaikystės vasarų?

– Vaikystė neužmirštama, bet labai sunku ją apibūdinti. Ji lyg sapnas, kurio nesusapnavęs turėtumei jaustis daug netekęs. Mano vaikystė buvo labai intensyvi, netikėta ir formuojanti mano ateitį. Vaikystę sukuria tėvai ir laikmetis. Pirmuosius būtina mylėti ir gerbti, o antrąjį – stebėti ir nuolat būti budriam. Dabar ypač.

– Kur jus veda artimiausi kūrybiniai planai?

– Artimiausiu metu laukiu kelių svarbių muzikinių įvykių mano gyvenime – rugsėjo mėnesį Trakų pilyje Liudas Mikalauskas ir Vilniaus styginių kvartetas atliks vokalinį ciklą „Maironio balsu“, kurį paskyriau mūsų poezijos patriarcho jubiliejui. Vėliau Vilniuje smuikininkas Vilhelmas Čepinskis su Nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru gros mano koncertą smuikui „Uno Solo e Tutti“, o žiemos išvakarėse prasidės intensyvūs baleto „Čiurlionis“ statymo darbai Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Premjera numatyta pavasarį. Žinoma, bus ir daugiau visokių premjerų, koncertų, festivalių. Viename jų Taline skambės elektroninė kompozicija „Fonozauro sugrįžimas“, kuri tarsi savotiška kūrybinė replika nubloškia klausytojus į keistą aštuntojo dešimtmečio „elektrinės muzikos“ erdvę... Labai džiaugiuosi, kad teatrų repertuare dar vis yra mano opera „Karalienė Bona“ ir miuziklas „Veronika“. Pirmoji jau 10 metų rodoma Kaune, o miuziklą 2009-aisiais užsakė ir pastatė Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas.

Vizitinė kortelė

G.Kuprevičius gimė 1944 m. balandžio 8 d. Kaune.

1962–1968 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos teatro ir muzikos akademija), kurioje baigė kompozicijos klasę pas prof. E.Balsį.

Arti 150 muzikos kūrinių autorius. Yra sukūręs miuziklų, operų, simfonijų, kamerinių kūrinių, oratorijų ir vokalinių ciklų, taip pat muzikos dramos spektakliams ir kino filmams.

1980 m. įkūrė Kauno muzikinio teatro elektroninės muzikos grupę „Argo“, su kuria koncertavo iki 1987 m.

Vieno populiariausių lietuviškų miuziklų „Ugnies medžioklė su varovais“ (1974 m., pirmasis pastatymas Lietuvoje – 1976 m.) autorius. Iki šiol miuziklo arijų „Kregždutės“ ir „Kaip mažas paukštukas“ populiarumas neblėsta. 2003 m. „Kregždutės“, perdainuotos Andriaus Mamontovo ir Atlantos, buvo pripažintos geriausia metų daina, o jos autoriui įteiktas „Bravo“ apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos popkultūrai.

Nuo 1957 m. kartu su tėvu Viktoru Kuprevičiumi (1901–1992), o nuo 1989 m. – su Juliumi Vilnoniu reguliariai skambina Kauno karilionu. Kaip karilionininkas nuolat koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje.

2000 m. sausio 1 d. paskirtas Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Šias pareigas ėjo iki 2012 m. kovo 1 d.

Nuo 1968 m. nuolat bendradarbiauja su Lietuvos spauda, kurioje rašo muzikinės publicistikos ir kultūrologijos klausimais.