A. Gelūnas žada siekti atkurti Lietuvos įtaką UNESCO

Darbą baigiančios Vyriausybės kultūros ministras Arūnas Gelūnas, kuris kitą savaitę pradės ambasadoriauti Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), savo pirmu uždaviniu įvardija šalies įtakos UNESCO atkūrimą.

Interviu BNS A. Gelūnas taip pat pažymėjo, kad per dvejus su puse metų ministro poste nespėjo įgyvendinti visų norėtų darbų paveldosaugoje šalies mastu, todėl būsimam įpėdiniui numato palikti pasiūlymų, ko imtis reguliuojant šią sritį.

„Tai visų pirma paveldo registro kruopštesnis išbaigimas ir paveldo objektų vertingųjų savybių paviešinimas. Kad nebūtų improvizacijos kiekvieną sykį, kaip yra dabar - kai žmogus įsigyja tam tikrą objektą, jam pradeda nustatinėti taisykles paveldosaugininkai jau po to objekto įgijimo. Ir dėl to daug yra manipuliacijų, asmeniškumo, o taip neturėtų būti. Turėtų būti viešos, labai aiškios ir skaidrios taisyklės, vertingi objektai turėtų būti kruopščiai aprašyti ir įvardintos vertingosios savybės, kurių savininkas neturėtų keisti. Mūsų pagrindiniai konfliktai ir buvo kriterijų neaiškumas ir manipuliacijos iš abiejų pusių“, - apie rekomendacijas būsimam ministrui kalbėjo A. Gelūnas.

Tarp svarbiausių nuveiktų darbų būnant ministru jis išskiria Kino centro, Kultūros tarybos kūrimą, dėmesį kūrybinėms industrijoms, kultūrai regionuose, autorių teisių gynimą apmokestinant laikmenas.

„Aš nesakau, kad nėra pozityvių dalykų paveldo sferoje, tikrai restauruojamos pilys, dvarai, bažnyčios, individualūs namai, yra daug pozityvaus su tokiais kukliais resursais, kokius mes turime ypač krizės metu, bet tam tikras konfliktas, kuris užprogramuotas, kai nėra aiškių žaidimo taisyklių, tęsiasi, ir man teko būti liudininku daugybės konfliktų - ir dėl archeologinių tyrinėjimų privačiose žemėse, ir dėl apibrėžtų kriterijų nebuvimo, vertingųjų savybių viešo nebuvimo. Deja, tenka konstatuoti, kad ne itin daug nuveikiau kaip ministras paveldo srityje. Pavyko tikrai daug nuveikti kitose srityse, šioje, deja, kuklokai vertinčiau savo įnašą“, - kalbėjo ministras.

Pasak A. Gelūno, paveldo srities reformoms reikalingas bendravimas su kitomis institucijomis, jam sunkiausia buvo rasti bendrą kalbą su Aplinkos ministerija.

„Paveldo reformos - imlesnės laikui, jos labiau kompleksinės, sudėtingos, nes statybų reikalus reguliuoja Aplinkos ministerija, su kuria nebuvo didelio bendradarbiavimo, koks, pavyzdžiui, buvo su Švietimo ir mokslo ministerija, koks mezgėsi ir tebesimezga su Ūkio ministerija. Su Aplinkos ministerija buvo daugiau įtemptas dialogas. Yra visas pluoštas aplinkybių, kurios neleidžia judėti labai greitai, reikia įveikti mentaliteto skirtumus, įpročius, įsitikinimus“, - dėstė ministras.

Jis svarstė, kad paveldo srities problemos Lietuvoje sprendžiamos lėtai ir dėl to, kad vyresniosios kartos kultūrinės patirties stoką lemia „sovietinė trauma“, kai „absoliučiai barbariškai bažnyčiose buvo steigiami sandėliai užmūrijant gotikinius langus“, o jaunų žmonių dirbti į šią sritį ateina mažai.

„Antras dalykas yra privačios nuosavybės iššūkis, pinigų galios suabsoliutinimas. Žinome, kad sovietmečiu privati nuosavybė buvo blogis, daug žmonių jautė abstinenciją šitoje vietoje, baisų alkį ir baisų norą tą nuosavybę turėti, labai sureikšmino tai ir tas laukinio kapitalizmo sprogimas, kuris vyko praėjusio amžiaus 10-ame dešimtmetyje, labai deformavo mūsų santykį su turtu, su viešąja erdve, katalizavo individualizmą, kad jeigu aš turiu pinigų ir aš kažką turiu, tai jūs nesikiškite, tai yra tik mano žaidimo taisyklės.(...) Dar yra, aišku, ir mūsų viešojo administravimo sistemos korupcijos problemos, kurios esant neaiškioms taisyklėms, yra labai palankios daugeliui žmonių“, - kalbėjo A. Gelūnas.

Būsimasis diplomatas, kalbėdamas apie naujas pareigas, sakė, kad per laikotarpį, kai Lietuva neturėjo savo ambasadoriaus prie UNESCO, šalis prarado įtaką organizacijoje. Savo atstovo prie UNESCO Lietuva neturi nuo to laiko, kai 2009 metais iš šio posto buvo atšaukta ambasadorė Ina Marčiulionytė.

„Aš manau, kad Lietuva dėl to prarado matomumo, įtakos, tam tikro gebėjimo daryti įtaką tarptautinėje arenoje, nes UNESCO, kaip aš įsitikinau pabuvęs keliuose grandioziniuose renginiuose, ypač paskutiniame, kuris vyko Kiote, minint Tarptautinės paveldo konvencijos keturiasdešimtmetį, kur tikrai renkasi pasauliniai žaidėjai, šalis gauna labai daug matomumo, o matomumas šiais laikais reiškia įtaką ne tik simbolinėj plotmėj - kad kažkas sužino, bet paskui seka ekonominiai ir politiniai sprendimai. Tai tuos trejus metus, kol UNESCO biurui puikiai vadovavo mūsų laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė, Lietuva simboliškai minimaliai dalyvavo UNESCO veiklose, bet visada oficialiu lygmeniu yra kalbamasi tik su ambasadoriumi. Nedramatizuočiau susidariusios situacijos, bet manau, kad mano pagrindinis uždavinys ir yra atkurti tą buvusią įtaką“, - teigė A. Gelūnas.

Jo teigimu, ateityje Lietuva vėl galėtų siekti „ambicingesnių pozicijų“ šioje organizacijoje. UNESCO generaline direktore anksčiau siekusi tapti I. Marčiulionytė į šias pareigas nebuvo išrinkta.

„Turbūt būtų pernelyg ambicinga ir labai anksti dar kojų neapšilus jau spekuliuoti šia tema, bet įvairiuose kontekstuose blykstelėjo tokių pastebėjimų, kad galbūt tikrai Lietuva pradėjusi nuo dalyvavimo vėl komitetų veikloje, su balsavimo teise, galėtų puoselėti viltį turėti tokį planą dėl, sakykime, ambicingesnių pozicijų. Nedrįsčiau kalbėti apie generalinio direktoriaus postą iš karto, nes kandidatų tikrai visada būtna labai daug, ir, mano turimomis žiniomis, Irina Bokova, kuri šiuo metu yra generalinė UNESCO direktorė, pretenduos antrai kadencijai. Rinkimai jau yra kitais metais, manau, kad tikrai nesuspėsime suformuluoti rinkiminės programos ir turėti pakankami daug įtakos per tokį trumpą laiką. Bet manau, kad ilgalaikėj perspektyvoj - kodėl gi ne“, - teigė ministras.

A. Gelūnas taip pat sakė, kad UNESCO pripažinimo galėtų siekti naujos Lietuvos vertybės, tokios kaip Kauno naujamiestis su tarpukario architektūra, Čiurlionio asmenybė ir kūryba, Žemaitijos medinės bažnyčios ir Kryžių kalnas, Rezistencinis judėjimas ir Genocido aukų muziejus, Kristijono Donelaičio kūryba.

Pirmiems keturiems šiuo metu siekiama jau siekiama gauti įvertinimą Europos Sąjungos mastu - Europos paveldo ženklą.„Mano ambicija būtų ir UNESCO, pasaulinio paveldo kontekstas“, - atskleidė A. Gelūnas.

Šiuo metu į Pasaulio paveldo sąrašą iš viso įtrauktos keturios Lietuvoje esančios vietovės: Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinis draustinis ir Struvės geodezinis lankas.

Į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos lietuvių sutartinės, kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje bei Dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.Lietuva pernai sulaukė UNESCO paraginimo imtis priemonių, kad būtų užtikrinta Vilniaus istorinio centro ir Kuršių nerijos apsauga.Kalbėdamas apie darbą baigiančios Vyriausybės sprendimą leisti sudaryti taikos sutartis su nelegalių statinių Kuršių nerijoje savininkais, A.Gelūnas atkreipė dėmesį, kad taip sprendžiamos anksčiau padarytos klaidos.

„Žmonės, kurie statė tuos nelegalius statinius, buvo gavę tuometės valdžios leidimus. Reikėtų kelti klausimą apie apskritai teisinio nihilizmo ar korupcijos ir panašių dalykų egzistavimą, kurie nepuošia mūsų valstybės. Klaidos buvo padarytos kažkada seniau, ir labai sunku jas ištaisyti tokiu būdu, kuris būtų visiems priimtinas. Akivaizdu, kad Nida ir kiti Kulšių nerijos kurortai yra labai patrauklūs lietuviams ir užsieniečiams ir turbūt neįmanoma būtų užkonservuoti šitų miestelių prieškarinėje būklėje“, - dėstė A. Gelūnas.

„Visuose šituose miesteliuose yra išlikę tikrai nepuošiančios sovietinės architektūros likučių, visokių žuvininkystės ūkių ir taip toliau, kurie labai darko, bet deja paveldosaugininkai ignoruoja šitą faktą ir daugiau draudžia plėtrą negu sako, kad kai kuris paveldas yra taip pat nepuošiantis. Taip kad turime niuansuotą diskusiją su politiniu atspalviu, su tam tikra manipuliacija. Aš pasisakyčiau už tokią labai rūpestingą, atsargią plėtrą, negu kad visišką konservavimą tos būklės, kuri yra dabar. Man atrodo daugeliu atvejų Kuršių nerijoje esanti infrastruktūra, architektūra yra koreguotina“, - kalbėjo ministras.

Vilniuje senamiesčio apsaugos klausimu jis kategoriškai pasisakytų tik dėl aukštų namų statybos jame ir stoglangių čerpių stoguose.

„Aš nebūčiau apokaliptikas, kuris mato pasaulio pabaigą, kad dangoraižiai dešiniajame Neries krante atsirado, bet aišku paties senamiesčio teritorijoje kylantys aukšti pastatai yra vienaprasmiškai vertintini labai neigiamai, tikrai neįmanoma to toleruoti, taip pat pasisakau ir prieš stoglangius senamiesčio čerpių stoguose (...). Dėl prieigų nebūčiau toks griežtas. Ten, kur jau yra regos tarša vadinama. Su regos tarša galima labai manipuliuoti sakant, kad iš vienos pusės užstoja bažnyčias, iš kitos pusės užstoja bažnyčias. Bet iš tikrųjų ekonominė plėtra sostinėje yra nesustabdoma, jeigu paisysime tiktai, to, kokį medį ar bažnyčią užstoja, galime prieiti prie kurioziškų situacijų. Čia yra susitarimo reikalas. Iš aš nemanau, kad Šnipiškėse, kur yra daug tikrai tragiškai atrodančių pastatų, visokių apipuvusių medinukų, kurie primena ankstyvą pokarį savo klaikia būkle, reikėtų jautriai užkonservuoti visą tą akis badančią tikrovę“, - kalbėjo A.Gelūnas.

A.Gelūnas ambasadoriumi Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie UNESCO skiriamas nuo lapkričio 26 dienos.


Šiame straipsnyje: Arūnas GelūnasUNESCO

NAUJAUSI KOMENTARAI

Patriotas

Patriotas portretas
Tokio galingo sesko Lietuva dar nebuvo isleidusi i pasauline arena. Iskilo didele gresme galingiausioms pasaulio valstybems.Laikykites, sunsnukiai!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių