Fotografo Raimundo Urbono atminimui – paroda ir draugų vakaras

Kitą pirmadienį Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ vyks Raimundo Urbono (1963–1999) fotografijų parodos uždarymo vakaras.

„Netektys visada skaudžios, visada netikėtos. Tačiau kai kurios jų – ypač pribloškiančios. Tokios, kuriomis atsisako tikėti protas. Nelogiškos ir šiurpios kaip pati Mirtis“ – taip 1999-aisiais rašė klaipėdietis poetas Gintaras Grajauskas, netikėtai, siaučiant Anatolijaus audrai, žuvus geram draugui, vienam svarbiausių ir didžiausių Klaipėdos menininkų fotografui R.Urbonui.

R.Urbonas, gimęs 1963 m. Plungėje, didesnę savo gyvenimo dalį praleido Klaipėdoje. Čia jis ir žuvo, išgyvenęs 36 metus. Palaidotas Plungėje.

R.Urbonas – vienas originaliausių 9–10 dešimtmečių Klaipėdos fotografų, parodose dalyvavęs nuo 1985 m., 1987 m. pelnęs pirmuosius apdovanojimus tarptautinėse parodose, 1988 m. priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Praėjus dešimtmečiui po fotografo mirties jo kūryba vėl sulaukė dėmesio: Klaipėdoje 2009 m. surengiama paroda bei išleistas katalogas-knyga „36 kadrai. Raimundas Urbonas“. Tais pačiais metais pasirodė Klaipėdos menininkų grupės „Doooooris“, kurios vienas narių buvo R.Urbonas, albumas, 2010 m. Nacionalinėje dailės galerijoje parodoje „Nuobodulys“ eksponuoti ir Raimundo darbai. Taip pat R.Urbono fotografijų paroda buvo eksponuota Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“.

R.Urbonas nebuvo įgijęs specialaus meninio išsilavinimo, kaip ir daugelis, pradėjo nuo reportažo, tik vėliau kadrus ėmė rinktis atidžiau, ieškojo savo objekto, formato. Laikui bėgant fotografijos grynėjo, jis susikoncentravo į daiktus ir peizažą, fotografuodamas nenaudojo techninių gudrybių ar įmantrių rakursų. Savo pasaulėžiūra buvo artimas A.Balčyčiui, G.Trimakui, A.Budvyčiui. R.Urbono objektas – pati jo aplinka: hipiai, buitiniai natiurmortai, miesteliai, Gliukų teatras, portretai, vėliau – Prūsija. Fotografas beveik nekūrė serijų. Kiekviena nuotrauka – atskiras pasakojimas. Darbai kaip prisiminimų bloknotas, pastabos dienoraštyje. Ciklai dažniausiai nebūdavo sąmoningai pradėti ar sąmoningai užbaigti (išskyrus „Rytprūsių“ ciklą).

R.Urbonas skvarbiai žiūrėjo į gyvenimą ir giliai jį suvokė. Jis nefotografavo fasadų – fotografavo užkulisius. Nes juose mažiau vaidybos, viskas natūraliau. Nors gal ir ne taip gražu. Bet tikra. Sava virtuvė, savas miegamasis. Viešbučio kambarys su savu žmogumi. Atrodo, kad jis nemedžiodavo kadrų, o ilgai sėdėdavo, žiūrėdavo į vieną tašką, „užhipnotizuodavo“ tą erdvę ir tada nuspausdavo fotoaparato užraktą. „Fotografuodamas niekad nieko nejudinu ir nerikiuoju. Visas veiksmas – pamatyti, pastebėti, tiesiog surasti. Bet nejudinti!“, – sakydavo jis draugams.

Nuo kovo 13 d. iki balandžio 3 d. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ veikia R.Urbono fotografijų paroda, kurią parengė Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Parodoje eksponuojami fotomenininko darbai iš „Rytprūsių“, „Žemaitijos“ bei kitų jo ciklų, pristatomi gauti ir siųsti R.Urbono laiškai.

Ten pat balandžio 2 d. 17.30 val. vyks R.Urbono fotografijų parodos uždarymo vakaras, skirtas jos autoriaus atminimui.