Fotografės N.Rekašiūtės dedikacijos moterims

Iš Palangos kilusi Neringa Rekašiūtė, lygiai kaip legendos apie mergaitę milžinę herojė Neringa, irgi keliauja, semia patyrimų smėlį. Anot legendos, geros širdies milžinė Neringa kadaise atitvėrė kuršių gyvenvietę smėlio pylimu nuo jūrų pabaisos, neleidusios žvejams pagauti žuvies. Prieš porą metų išvykusi į Londoną studijuoti fotografijos Middlesex  universitete, šių laikų Neringa turbūt savo kode nešioja šitą legendą. Didelė savo drąsa, savo akylumu pasauliui, ši jauna moteris nuotraukose tarsi sako, kad ji buvo arti pradžių pradžios, kai moterys buvo labai gamtiškos, ryžtingos ir lemtingos milžinės.


– Prieš porą metų, atsisakiusi politikos mokslų Lietuvoje, išvykai į Londoną studijuoti fotografijos. Jau galime apžiūrėti tarpinį mokslų derlių. Papasakok, kaip sekasi toje reiklioje sostinėje.
– Atvažiavau į Londoną ir apie metus vadavausi iš TSPMI įskiepyto racionalumo, pagrįstumo, karštligiško priežasties–pasekmės ryšių ieškojimo, metodologiškumo ir nuolatinio analizavimo gniaužtų. Menas ir mokslas turi daug bendra, tačiau menui gimti lyginamųjų metodų įgūdžiai nepadeda. Būtent todėl, kad norėjau viską pagrįsti, sustyguoti, sudėlioti į dėžutes su didžiosiomis raidėmis užrašytais pavadinimais, nužudydavau savo kūrybinį embrioną, dar prieš jam išleidžiant pumpurus. Tad pirmieji metai Londone buvo kančios ir transformacijų laikas. Cha, cha, cha... Paskui pradėjau labiau klausytis, ką man šnabžda intuicija, užsirašinėjau sapnus ir juos analizuodama daug ką supratau apie padėtį, į kurią buvau patekusi. Praregėjau vidinėmis akimis ir jaučiu, kad pagaliau mano kūryba pradeda įgauti dvasinį turinį, o nebėra vien įmantrios formos klausimas. Tad toks tas mano derlius – nematomas išoriškai, vidinis.

– Susan Sontag knygoje „Apie fotografiją“ rašo: „Niekas nesušunka “O, kaip šlykštu! Būtinai turiu tai nufotografuoti.„ Net jei kas nors taip ir pasakytų, iš tikrųjų jis turėtų omeny: “Šis bjaurus daiktas man yra... gražus." Gal gali pasakyti, kaip čia yra, kad fotoaparatas pagražina net negražų?

– Aš nemanau, kad labai paprasta sukataloguoti, kas gražu, o kas – pasibjaurėtina. Mūsų kolektyvinėje pasąmonėje susitelkęs tūkstančių metų įvairiausių grožio pavidalų, formų, archetipų ir simbolių palikimas. Mes žinome tiek daug didingojo Grožio veidų ir vardų, grožio samprata transformuojasi, ji prisiderina prie laikotarpio keliamų reikalavimų. Turbūt lengviau atskirti, kas priimtinai gražu daugumai, o kas – ne. Salvadoras Dali išsivoliojo arklio išmatose, siekdamas suvilioti Galą, fotografas klasikas Joelis Peteris Witkinas fotografuoja mirusių žmonių kūnus, dailiai juos sustatydamas į groteskiškas kompozicijas, fotografė Sally Mann nuo šeimos fotografijos perėjo prie yrančių kūnų ir jų susiliejimo su aplinka fotografavimo. Daugelis sakytų „iškrypėliška, nedievobaiminga, bjauru“, tačiau yra žmonių, kuriems tai gražu, magiška, nepaprasta.

– O gal dabar jau viskas pasikeitė ir, kai nebėra ko gražinti, bjaurumas – didesnė siekiamybė?

– Jeigu bjaurumas yra sąmoninga siekiamybė dėl paviršutiniško noro šokiruoti, mano galva, tai neetiška iš menininko pusės. Tačiau ko tikrai labai daug šiandieniame mene – tai susinaikinimo simbolikos. Aš tai vadinu „death cult“, moderniu mirties kultu. Tai mirties fetišizacija, kuri neturi nieko bendra su tikrąja žmogiškąja Mirtimi, todėl ji nieko nemoko ir neskatina sąmoningumo. Juk geriausiai parduodamas pasaulio menininkas šiuo metu yra Damienas Hirstas. Jo kūryba yra puikus atspindys to, ką ką tik įvardijau. D.Hirstas sėdi „death cult“ Olimpe, aš jam net eilėraštį parašiau. Cha, cha, cha...

– Tavo nuotraukose daug moterų ir seksualumo, bet jį tu tiri ne vien iš „moteris, kurios tu norėtum“ pozicijos. Esama tingaus įpročio žiūrėti į moterį tiesiog kaip į tai, kas nėra vyras. Man rodos, savo nuotraukomis tu tarsi bandai atkurti iš tiesų labai autentiškos moteriškosios prigimties istoriją. Galbūt klystu?

– Cha cha cha... „Tai, kas nėra vyras.“ Tu labai puikiai pasakei visą esmę. Juk dažniausiai ir yra akcentuojama tai, kas moteris nėra ir kas ji negali būti, kuo negali tapti dėl šimtmečiais joms segtų sistemos, kultūros, religijos ir kitokių apynasrių. Po ką tik ištartos frazės dažniausiai pasigirsta nepatenkintų, įsižeidusių vyrų komentarai, kurie, matyt, mano, kad kaltę kraunu jiems ant pečių ir sąžinės. Tad gal iš karto pasakysiu – nieko nekaltinu. Visais laikais buvo stiprių, savarankiškų moterų, mokančių ir save saugoti, ir net kitus apginti. Tačiau moteriškas sąmoningumas, jei jau ir nebeslopinamas, tai vis dėlto dar ir nepakankamai skatinamas. O mano nuotraukų moteris yra drąsi Karalienė, savo kūno ir savo sielos valdovė. Seksualumas, tas tikrasis, o ne dirbtinai sukurtas ir primestas, yra viena nuostabiausių ir gražiausių inspiracijų pasaulyje, kaip koks Gyvybės slėnis, iš kurio gali nuolat pasisemti jėgų ir energijos.

– Tavo nuotraukų moteris (o ir tu) yra graži, mėgsta ne tik vilkėti stilingus drabužius, bet ir būti nuoga. Ir anksčiau neslėpei savo juslumo, o neseniai nusprendei visai apsinuoginti. Man pasirodė, kad tai ne drąsos, o neišvengiamybės klausimas.

– Neslėpsiu, reikėjo ir drąsos, tačiau dėl neišvengiamybės irgi teisingai pastebėta. Ši fotoistorija man yra labai brangi ir aš niekaip kitaip jos neįsivaizduočiau, tik pakrikštytos nuogumu. Tai istorija apie dviejų moterų draugystę, artumą, jų paslaptis ir jaunystės grožį. Fotosesija man neatsiejama nuo eilėraščio, kurį kažkada parašiau Jovitai. Tad tos nuotraukos – tai mūsų draugystės atspindžiai amžinybės veidrodyje.

– Būtent jos – Jovitos Misevičiūtės, vienos savo pagrindinių bendraminčių ir bendrajausmių – fotosesiją „I DICK YOU“ („Aš varpinu tave“ – red. past.) tu darei. Ta fotosesija yra tiesiog ekstremaliai intensyvi ir paveiki. Šiuo protestu primenate moterims, kad „būti pasileidusiai dar nereiškia seksualinio išsilaisvinimo“, o vyrams sakote, kad „nereikėtų savęs laikyti aistros meistrais vien todėl, kad turite įrankį“. Kokių sulaukėte reakcijų?

– Cha, cha, cha... Jovita taip pat yra ekstremaliai intensyvi ir paveiki. Mačiau, kaip vystėsi „I DICK YOU“ koncepcija, ir galiu pasakyti, kad ji gimė iš kančios, skausmo, neteisingumo, patirto gyvenime, ir noro tai transformuoti į ką nors teigiama, tikra ir pamokoma. Tikslas, kiek suprantu, buvo pasiektas ir atsiliepimai buvo labai teigiami, ypač moterų. Dėl vyrų nesu tikra, ar jiems patiko šis vaizdinis manifestas. Bet kažkur girdėjau labai gerą mintį, kad menas, kurio nekenti ar nemėgsti, tau palieka didžiausią antspaudą sieloje.

– Paprotestavę, turime atstatyti, kas sugriuvo. Kokie tavo fotopasakoje turi būti moteris ir vyras, kurie išpildytų savo vaidmenis sinergiškai ir patraukliai?

– Nuogi. Dvasine, ne tiesiogine prasme, nuoširdūs, nuolat besimokantys, ištikimi vienas kitam kaip vilkai, susiję tvirtais ryšiais su gamta. Tikiu, kad visi savyje nešiojamės grynąjį moteriškumą ar grynąjį vyriškumą, kurie kartu sudaro begalinį ryšį.

– Daug bendradarbiavai su Inzajeano Latif, kuris 2010 m. išgarsėjo tapęs Londono nacionalinės portretų galerijos laureatu. Kaip prasidėjo jūsų bendrystė?

– O taip, juk jis prisidėjo prie nuotraukos, kuri praeitais metais tapo jūsų viršeliu (vyras su šakučių apykakle buvo 9-ojo žurnalo numerio viršelyje – red. past.). Mudu susipažinome gan magiškai ir atsitiktinai, o vėliau paaiškėjo, kad tai jis – tų žymiųjų boksininkių fotografas. Dar paaiškėjo, kad jis studijavo būtent Middlesex universitete, tad labai nudžiugau, nes jis man papasakojo apie universitetą, atskleidė daug dalykų apie jo sistemą ir užkulisius, kuriuos be pagalbos būčiau supratusi tik daug vėliau. Apie pusę metų buvau jo asistentė – fotografavome tiek jo asmeninius projektus, tiek užsakomuosius darbus „Telegraph“ laikraščiui, turėjau galimybę iš jo mokytis ir semtis žinių, įkvėpimo. Tačiau atėjo laikas, kai turėjome pasukti skirtingais keliais, man reikėjo tapti savarankiškesnei.

– Ir niekaip negalima nepaklausti, kuo magiškas tau yra Londonas?

– Didmiesčiai yra magiški jau vien dėl to, kad jie tokie dirbtiniai, žmogaus sukurti ir tarnaujantys jo išrastai sistemai. Jie pučiasi ir plečiasi kaip besotis pasipūtęs ponas, viens po kito dygsta vis aukštesni, fališkesni dangoraižiai – vertikali odė visagalei žmogiškai būtybei. Kaip mes stiebiamės, kaip norim praaugti patys save ir Dievą – tai labai koncentruotai galima pamatyti Londone. Tačiau pats magiškiausias dalykas čia yra žmonės. Milijonų milijonai, gyvenantys kartu. Gyvenimai, persidengiantys kiekvieną sekundę, asmenybių klodai, talentų kasyklos. Kaip tai gali nežavėti, šita beprotybės lavina.

– Tu tokia produktyvi: ne vien fotografuoji, dar rašai eiles, bendradarbiauji su kitais kūrėjais ir kaip modelis, aktorė. Ar būna, kad kūrybos, įkvėpimo tiek daug, kad apima net nuovargis, šioks toks kasdienybės ilgesys?

– Tikrai taip atrodo? Aš kiekvieną dieną pasitinku su mintimi, kad nepakankamai save stumiu į priekį, kad nedarau visko, ką galėčiau, kad esu vis gale ir gale... Noriu pradėti tapyti, norėčiau vėl groti pianinu, asistuoti NLP (neurolingvistinis programavimas – red. past.) treneriui, tačiau laikas byra tarp pirštų ir vos spėju padaryti būtiniausius dalykus. O tai, ką išvardijai, man taip natūralu, kad nė nereikia tam pernelyg didelių pastangų: nerašyti negaliu, nebendrauti su žmonėmis man neįmanoma, o ir aktorystė visada buvo šalia – nuo mažens lankiau dramos būrelį. Ne, įkvėpimo niekada nebūna per daug! Tik trūksta laiko ir (kartais) galimybių.


Šiame straipsnyje: Neringa Rekašiūtėfotografija

NAUJAUSI KOMENTARAI

dedikacija

dedikacija portretas
cha,cha,cha - tai,kas nera vyras.........stadija,kai jau pradejo ruostis lyties keitimo operacijai uz paaukotus labdarai .......
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių