Festivalio filmas veda jogų keliais

Klaipėdos dailės parodų rūmus aplankęs festivalis „Budos kine“ įsibėgėjo. Šeštadienį 18 val. pajūrio publikai bus pristatyta premjera - režisieriaus Thomo Schmidto filmas „Senovės Tibeto beieškant“.

Berlyno kino industrijoje vokietis dirbo nuo 1990-ųjų - kurdamas vaidybines juostas, reklamas, televizijos laidas ir muzikos videoklipus. Jau kelerius metus jis koncentruojasi į dokumentinius filmus. Keliaujant po niekada vakariečių nelankytas vietas Rytų Tibete, Thomui ir jo komandai pavyko užfiksuoti unikalių kadrų apie jogų tradicijos tęsėjus.

- Esate nebe naujokas kine, tačiau tai pirmas autorinis jūsų filmas. Kas paskatino jį sukurti?

- 1995-aisiais tapęs budistu pasakiau sau: noriu panaudoti savo profesinius įgūdžius tam, kad kurčiau filmus, kuriuos pats norėčiau žiūrėti. Filmus, kurie būtų ne tik įdomūs, bet ir turiningi bei prasmingi.

- Kokia svarbiausia filmo „Senovės Tibeto beieškant“  idėja?

- Tibeto Himalajuose dar galima sutikti gyvai perduodamus aukščiausius Budos mokymus. Tai neįkainojamas žmonijos lobis, tačiau šis giliausias tikrosios mūsų proto prigimties suvokimas nenumaldomai nyksta.

- Iš kur kilo jūsų susidomėjimas Tibeto budizmu?

- Turbūt visada buvau budistas - net ir tuomet, kai to nežinojau. Vieną gražią dieną mergina vos ne prievarta nusitempė mane į paskaitą apie budizmą. Ten ir išgirdau lamos žodžius: „Viskas tėra tik sapnas, kurį sapnuoja mūsų pačių protai“. Mintis man patiko, tad norėjau pats įsitikinti, kad ji teisinga.

- Kaip sekėsi kurti filmą? Ar kildavo kokių nors sunkumų? Gal priešingai - viskas vyko sklandžiai?

- Gauti iš kinų valdžios leidimą filmuoti Tibete tiesiog neįmanoma. Jei esi panašus į turistą - viskas tvarkoje, tačiau reikia būti labai atsargiam. Svarbiausias mūsų tikslas buvo sutikti ir nufilmuoti Tibeto jogus. Tai žmonės, atsisakę visų žemiškų dalykų, kad praleistų likusį gyvenimą medituodami kalnuose. Rasti šiuos jogus labai sunku, o net ir atradęs negali būti tikras, kad jie panorės nutraukti savo atsiskyrimą ir duoti interviu. Tenka įtikinėti, kad filmavimas bus kažkuo naudingas. O kaip tai padaryti, jei jų nedomina nei pinigai, nei šlovė? Kita vertus, mums kažkaip sekėsi atsirasti reikiamu laiku reikiamose vietose. Nemanau, kad tokį filmą įmanoma suplanuoti - tiesiog darai jį ir tiek.

- Ką filmo kūrimas davė jums kaip žmogui? Ko išmokė?

- Mano pamatyti dalykai ir sutikti jogai yra labai toli nuo mūsų suvokimo „kaip viskas yra iš tikrųjų“. Jie tiesiog netelpa į materialistines koncepcijas. Gyvenime yra svarbesnių dalykų, nei dirbti, pasistatyti namą, sumokėti mokesčius ir numirti. Tibete dar liko žmonių, galinčių įrodyti, kad šis gyvenimas tėra sapnas. Po to rimtai žiūrėti į „problemas“ labai sunku. Seniai svajojau nukeliauti į Tibetą ir pamatyti paskutiniuosius gyvus jogus. Atrodo, kad svajonės pildosi, jei ilgm sutelki į jas dėmesį.

- Toks darbas turbūt reikalauja nemažų išteklių - laiko, pinigų, energijos?

- Jei esi tikras, kad darai tai, ką turi daryti, nei laikas, nei pinigai nebeturi tiek reikšmės. Tiesiog negalvoji, kiek iš to uždirbsi, ir nesvarstai, ar tas dalykas vertas pastangų. Lėšų filmui kurti neturėjome, į Tibetą iškeliavome „kaip stovime“. Trys idealistai draugai ryžomės nuotykiui su visiškai neaiškia pabaiga. Mes net neieškojome finansavimo, nes nežinojome, ar rasime ką nors, ką verta filmuoti.

- Tad kokia svarbiausia filmo žinia žiūrovams?

- „Senovės Tibeto beieškant“ nėra mokomasis budistinis filmas. Atvirai sakant, kai kurių savo nufilmuotų dalykų ir pats negaliu paaiškinti. Tačiau tikiuosi, kad filmas leis žmonėms pažvelgti į aukščiausią Budos išmintį - šis pasaulis nėra toks tikras, kaip mes paprastai manome.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių