E.Minkštimas – tarp Kauno ir Niujorko bokštų

Vis dėlto tarptautinio socialinio tinklo „Globalios Lietuvos lyderiai“ (GLL) valdybos narys nėra itin dažnas svečias gimtajame Kaune, todėl labai apsidžiaugiau, kad į savo įtemptą dienotvarkę jis įtraukė susitikimą su manimi.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika? Kas dėlto labiausiai „kalti“ – seneliai, tėvai?

– Tikriausiai galėčiau sakyti, kad tėvai, nes jie – labai muzikalūs žmonės. Nors nė vienas jų nebuvo muzikas profesionalas, namie turėjome pianiną. Būdamas dar visai mažas vis prieidavau prie instrumento ir spaudydavau klavišus, tad tėveliai nusprendė mane leisti į Juozo Naujalio menų gimnaziją. Iš pradžių buvo baisoka, bet patekau pas puikią dėstytoją Tatjaną Muraško. Nuo tada mano muziko kelias vystėsi gana natūraliai. Prie to daug prisidėjo ir mano mama, kuri kartu lankė pamokas, taip pat šiek tiek išmoko skambinti pianinu. Žinoma, vaikystėje gudraudavau, visaip išsisukinėdavau nuo grojimo. Mėgindavau pats kurti muziką, patikdavo skambinti iš lapo, bet labai nemėgau repetuoti vieno ir to paties kūrinio.

– Kiek laiko tekdavo praleisti prie pianino?

– Kai dar buvau visai mažiukas, prie pianino praleisdavau apie 3–4 valandas per dieną, vėliau, kai man buvo maždaug 10 metų, grodavau ir po 9–10 valandų per dieną. Pradžioje buvo sunkoka, tekdavo prisiversti, o vėliau man pradėjo patikti. Netgi užsirašydavau, kas padaryta ir ką dar reikia nuveikti. Maždaug tuo metu ėmiau jau sąmoningai suvokti, kodėl turiu ilgai sėdėti prie vieno kūrinio, ką tuo bandau pasiekti, kokius tikslus įgyvendinti.

– Bet vaikui dažnai būna sunku save motyvuoti...

– Be abejo, ta motyvacija sąlyginė. Žinoma, reikalinga ir stimuliacija. Labai blogai, jeigu vaikas auga šeimoje, kuri nedraugauja su muzika. Man taip nebuvo – tėvai tikrai labai palaikė mane, rūpinosi ir stengėsi sudaryti kiek įmanoma palankesnes sąlygas muzikuoti. Tuo metu, kai dar labai tingėdavau kartoti vis tą patį kūrinį, grodamas šokoladus valgydavau ir pasakas skaitydavau pasidėjęs knygą vietoj natų.

– Kokia muzika sudaro didžiąją dalį jūsų repertuaro?

– Groju nemažai romantinės muzikos, bet repertuare yra ir šiuolaikinių kompozitorių, impresionistų kūrinių.

– O kokios muzikos mėgstate klausytis?

– Mėgstu šiuolaikinį brazilų kompozitorių Egberto Gismonti – jis sugeba sulydyti Amazonės džiunglėse gyvenančių vietos brazilų genčių, klasikinę muziką, džiazą, roką. Mano „iPode“ taip pat pilna visokios muzikos – nuo Tomo Jobimo, Johanneso Brahmso iki Stingo.

– Per dešimt gyvenimo užsienyje metų tikriausiai pastebėjote Lietuvos bei kitų šalių kultūros politikos ir bendro požiūrio į menininką skirtumų?

– Galiu pasakyti, kad Lietuvoje didžiausia problema yra savęs gailėjimas. Nejaugi manote, kad Mozarto laikais į muziką ir muzikus žiūrėjo pagarbiai? Nemanau. Dažniausiai skundžiamasi dėl pinigų, bet tai – daugialypė problema. Pavyzdžiui, man labai įsiminė Nacionalinės filharmonijos direktorės Rūtos Prusevičienės pastaba, kad lietuvių atlikėjų honoraras yra vos 500 litų už koncertą.
Žinant Lietuvos rinkos dydį, tas pats atlikėjas filharmonijoje gali sugroti du ar tris koncertus per metus, bet ne daugiau. Man siūlomi didesni honorarai, ir tai vėlgi nėra teisinga. Aš juk taip pat esu lietuvis atlikėjas, nors ir atvažiuoju iš JAV. Užsieniečiams siūlomi dar kitokie honorarai. Šiuo atveju kalbame apie valstybinę strategiją, nes Nacionalinė filharmonija yra biudžetinė įstaiga.
Valstybės vertę pirmiausia formuoja kultūra plačiąja prasme, tai yra ir švietimas, menai, mokslas, žurnalistika, knygos. Kultūrinis valstybės palikimas yra pats svarbiausias. Tarkime, kad ir architektūra. Juk kai apžiūrinėjame senovės romėnų ar graikų statinius, mes pagalvojame: „Štai kokią jie turėjo kultūrą, kokį pėdsaką ji paliko žmonijos istorijoje.“ Tuo pačiu laiku gyveno ir daug sėkmės sulaukusių, garsių verslininkų, sporto veikėjų, bet galų gale žmonijos istorijoje didžiausią pėdsaką paliko kultūra.
Tačiau grįžkime prie mūsų problemų. Reikėtų gerai pasvarstyti, ar Filharmonija turi būti priklausoma nuo valstybės, ar veikti kaip savarankiška verslo įmonė. Duosiu pavydį: vienas žmogus, eidamas vadybininko pareigas, savo darbą atlieka puikiai, o kitas žmogus, eidamas tas pačias pareigas, savo darbų neatlieka, tačiau jų atlygis vienodas. Darbštuolis nebeturi jokios paskatos dirbti nuo ryto iki vakaro intensyviai, stengdamasis.
Kita problema: ar Lietuvai reikia 2000 muzikos akademijos studentų per metus? Nežinau... Malonu, kad jie studijuoja, bet jie turėtų suprasti, kad ne visi galės iš to pragyventi.

– Manau, daugelis jų suvokia tai, bet...

– Manau, pati akademijos bendruomenė turėtų apie tai kalbėti. Aukštosiose muzikos mokyklose reikėtų rengti paskaitas, kuriose būtų kalbama su studentais apie jų ateities planus, nagrinėjama, kas vyksta šiuo metu pasaulinėje muzikos rinkoje, kokią nišą toje rinkoje užima klasikinė muzika ir kokią vietą toje klasikinės muzikos nišelėje užims būtent jie.

– Juk tai labai priklauso nuo klausytojo, auditorijos...

– Taip. Manau, kad labai daug įtakos daro žiniasklaida, ji formuoja auditorijos nuomonę, todėl žurnalistų rankose yra labai daug atsakomybės. Kultūrinį identitetą formuoja žiniasklaida, susiedama bendresnes sąvokas, tokias kaip „sėkmė“, „populiarumas“, „patrauklumas“, su tam tikromis asmenybėmis, ugdo tam tikrus lūkesčius visuomenėje ir orientavimąsi kultūros srityje.
Žiūrint iš šalies, kultūra Lietuvoje labai nuskriausta, bet jeigu yra blogas veiklos modelis, galime į tai mesti nors ir milijardus litų – pinigai bus išsidalyti, o rezultato vis tiek neturėsime. Reiktų, kad mūsų valdžios vyrai, stambesni verslininkai, meno pasaulio atstovai susėstų prie vieno stalo ir visi kartu pagalvotų, kokią jie mato Lietuvą, kaip įsivaizduoja valstybės ateitį: Lietuvą be kultūros ar Lietuvą, kuri skolinasi kultūrą iš kitų, taip pat apie tai, kaip tai gali atsiliepti jų verslo planams Lietuvoje. Didžiuliai mokesčiai meno, kultūros kūrėjams Lietuvoje bei paramos ar labdaros apmokestinimas man kelia nuostabą. Apie tai jau laikas būtų straipsnius rašyti.

– Girdėjome, pradėjote dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijoje. Bet juk gyvenate Niujorke!

– Vesiu meistriškumo kursus fortepijono specialybės studentams, į Lietuvą teks atvykti mažiausiai du kartus per metus. Mano prisidėjimas prie VDU veiklos yra daugialypis, bandau padėti universitetui megzti ryšius su įvairiomis studijų programomis Amerikoje ir kitais universitetais. Norime, kad čia studijuojantys užmegztų ryšį su užsienio šalių studentų bendruomenėmis, kur yra labai stiprios studijų programos.

– Kokių dar projektų ir planų turite?

– Iš tiesų, yra labai daug projektų ir planų įvairiose veiklos srityse. Šiuo metu esu „Embassy Series“ festivalio direktoriaus pavaduotojas ir festivalio  „Phillips Collection Camerata“ organizacinio komiteto narys, todėl mano darbuose yra šių dviejų festivalių 2012–2013 ir 2013–2014 m. dalyvių sąrašo sudarymas.

– Ar lieka laiko seniems bičiuliams?

– Draugų nesirenku nei etniniu, nei profesiniu pagrindu ar pan. Kiek įmanoma, stengiuosi bendrauti su senais bičiuliais, ypač gaila Lietuvoje esančių draugų, su kuriais susitinku itin retai. Šiaip bendravimas su žmonėmis užima didžiąją mano gyvenimo dalį, man tai pats įdomiausias laiko praleidimo būdas.

– Esate vienas iš GLL įkūrėjų. Galima sakyti, kad stengiatės sukurti savotišką tiltą tarp čia ir ten?

– Taip, nes noriu turėti stiprų grįžtamąjį ryšį su Lietuva. Šiaip galėčiau sau ramiai ir jaukiai gyventi Amerikoje ir niekuo nesirūpinti... Tačiau taip gyvendamas jaučiuosi lyg gyvenčiau ir dirbčiau kitiems. Čia aš galiu dirbti sau ir kartu sudaryti galimybes kitiems.

Tokių, kurie ieško ir nori grįžtamojo ryšio su Lietuva, yra ir daugiau, pavyzdžiui, Rokas Beresniovas (HSBC banko Vašingtone viceprezidentas – red. past.) ar Ilja Laursas (populiariausio pasaulyje mobiliųjų žaidimų ir programų tinklalapio „GetJar“ vadovas – red. past.). Jie nori susitikti su žmonėmis ne dėl etninio pagrindo ar išgerti bokalo alaus, jie nori pasidalyti savo patirtimi, žiniomis, bendrauti su jaunimu.

– Daugelis lietuvių pikti, išvykę iš Lietuvos jie kalba apie tai, kaip Lietuva jiems nieko neduoda ir visiškai negalvoja apie grįžtamąjį ryšį, apie kurį kalbate jūs.

– Ta frazė, kad „Lietuva man nieko neduoda“ labai pavojinga, lengvai galėčiau pakomentuoti ją priešingai – „O kodėl Lietuva turėtų ką nors duoti?“. Lietuva kaip valstybė mums nėra skolinga. Mes galime šnekėti nebent apie politinės santvarkos kaitą, apie atskiras neteisybes, pavyzdžiui, banko bankrotą ar žmonių apgavystės, vagystes. Valstybė susidaro iš atskirų žmonių. Galbūt reikėtų daugiau kalbėti apie ilgalaikį valdžios aklumą, kad nebuvo bandoma ir stengiamasi kurti galimybių jaunajai kartai. Nebuvo jokios strategijos, o dabar matomi rezultatai.
Mes turime kurti galimybes, grįžtamuosius ryšius su Lietuva, turime parodyti žmonėms, kad jie yra čia laukiami, kad jie gali prisidėti. Kai kurie žmonės, užsitikrinę finansinį stabilumą, tai gali daryti nesavanaudiškai.

– Dabartinis jaunimas, jų kultūra, muzika. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– Senovės romėnų laikais Seneca skundėsi, kad žmonės daugiau vaikšto į gladiatorių kovas nei į teatrą. Galiu pasakyti, kad nelabai kas pasikeitė... Aš, kaip klasikos atstovas, į muziką žiūriu kaip į meno formą, kuri yra subtiliausių idėjų bei psichologinių, emocinių žmogiškųjų būsenų išraiška. Man, pavyzdžiui, instrumentinė muzika įdomesnė už vokalinę, nes žodis sukonkretina prasmę. Instrumentinėje muzikoje apibrėžtos prasmės nėra, tad klausytojas gali kurti savas sąsajas. Prieš kelerius metus pradėjau klausytis labai įvairios muzikos ir į tai atėjau per klasikiniams instrumentams rašančius kompozitorius, kurie nebijo dairytis į skirtingus žanrus, stilius ir jų jungti. Manau, kad tai turėtų atsirasti ir Lietuvoje, tikiuosi, kad jaunieji kompozitoriai integruos skirtingas muzikos kryptis ir pradės rašyti muziką, kuri peržengtų apibrėžtis.

– Ką galėtumėte patarti norintiems rinktis muzikanto profesionalo kelią. Ko, be technikos, jie turi išmokti ar ką išsiugdyti?

– Bendras patarimas visiems jauniems žmonėms – turi būti užsispyrusiems. Gyvenime būna daug išbandymų, nesėkmių ir panašiai, todėl tik užsispyrimas padeda toliau siekti savo tikslų.
Antras patarimas – visada prisimink, kam ir už ką turi būti dėkingas. Kiekvienas žmogus turi už ką būti dėkingas – pradedant tuo, kad esame gyvi, ir baigiant tuo, kad turime galimybę studijuoti, taip pat tėvų meilę, kitus žmones, kurie mumis rūpinasi ir yra mums neabejingi.

Trečias patarimas – labai svarbu ugdyti savikritiką. Vienas geriausių mokytojų, bent jau muzikoje, esi pats. Klausydamasis, kaip groja kiti, pamėgink suprasti jų muzikinį mąstymą: kodėl tas žmogus interpretuoja kūrinį būtent taip, o ne kitaip, kaip perskaito tekstą, iš kokių estetinių pozicijų jo supratimas atsiranda. Lygindamas ir lygiuodamasis pats tobulėsi, mąstysi.


Šiame straipsnyje: Edvinas Minkstimasmuzika

NAUJAUSI KOMENTARAI

saulius

saulius portretas
Freakas megsta keistokai ir banalokai fantazuoti.

klaida

klaida portretas
Ne 2000 muzikantų paruošia kasmet, o 200
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių