Eilės iš šiemečio „Poezijos pavasarį“ lydinčio almanacho

„Santakoje“ pristatomas pluoštelis poezijos – iš šiemečio „Poezijos pavasarį“ lydinčio almanacho – tradicinio, o sykiu ir labai novatoriško. Kelių sudarytojų parengta, Rašytojų sąjungos leidyklos išleista knyga atrodo lengva, išsivadavusi nuo sustabarėjusių taisyklių. Kartu ji ir svari: pateikiama kultūros leidiniuose skelbti lietuvių.


Marija Macijauskienė

Akla teisybė pėdina gatve,
Atsargiai kelią tikrindama
Pėda. Nuo šimtmečių apspurę
Rūbai, vietomis išblukę
Raštai, skylė grubiai
Dratu susiūta...
Ji nesiskundžia senatve.
Tik pėdina ilga, ilga
Gatve, praeivių
Net nepastebėta.


Masažas nuvytusiai rankai
Kaip voras ropoja lėtai
Pirštai tiesia linija,
Traukdami apsunkusią
Ranką. Nebaugu to rudens,
Kai voras apraizgo
Kraujažolės veidą –
Šitos spalvos gyvens
Kaip ir spalgenos
Raudonos ant sniego.

Kaip voras ropoja lėtai
Pirštai tiesia linia,
Ir vėl traukdami
Apsunkusią ranką.

***
Nusirita širdis kaip nulis
Ir guli paslika
Palatoj be langų.
Nei daktaro, nei medsesers –
Tiktai vėsa nuo astros
Mėlynos aplinkui sklinda...


„“„“„“„“
Paulius Norvila
Štai susivėlęs, nesiskutęs

štai susivėlęs, nesiskutęs
labiau į netvarką nei tvarką
į nusitrynusį švarką
pabundantis ir vėl rugpjūtis

vis primena kad neieškojai
nemėginai išrasti ko praradęs
apžergia dviratį kaip pratęs
ir virsta iš vienaskaitos į rojų

ir tolsta ir palieka vien tik dulkės
mergaite nors ir negrazus bet gulkis
aš tau paseksiu pasaką apie

gyvenimą anapus jūros
kur mėlyna spalva liepsnoja burės
ir nuo rugpjūčio negali pabėgt.

Po labirintą neklaidžiok
po labirintą neklaidžiok,
tai aš esu visos rūdys,
pagraužusios tavo apleistam bute
čiaupą ir kriauklę,
bet labiausiai tai vietą,
kur turėtų būt sandaru,
tarsi žodžių galūnėse ar sakinių
taškuose,
tą vietą, pro kur temstant
visos dvasios sugrįžta
pavidalais voro,
kad akimirką prieš
tavo palaimingą miegą,
kurio laukei dvidešimt penkerius
savo gyvenimo puslapius,
kad akimirką prieš – išgirstum,
kaip sunkias vanduo ir papt,
į kriauklės gobtuvą tik papt
ir tai ženklas kaip žodis, kad papt,
nebeužmigsi, net pakeitęs du miestus,
septynis butus ir keturias
moteris.

miestas U.

po vidurdienio miestas U. pilnas siestos
snaudulys aplimpa jo gyventojus
nusvarina galvas, tesigirdi sulėtėjęs gatvių kvėpavimas
ir reti varpinių dūžiai

miestas U. taip ir atrodo – kalnų puslankis gaubia jo pečius
lyg mėnulio pjautuvas
kasnakt nušluojantis miestą U.
nuo miesto U. paviršiaus
kasryt nupiešiantis jį iš naujo
į atvirukus, siunčiamus namiškiams,
kelių žemėlapius ir knygų iliustracijas
nuo karščio alpsta net Alpės
balto šilku viršūnės
nusileidžia naktį žemyn
ir lyg pienas girdo ką tik gimusius šio miesto vaikus
pirmas garsas, kurį jie išmoksta, yra „u"
čia kūdikiai ne verkia, bet ūkauja

pelėdų tai miestas, pakyla
lyg aladino kilimas ir išsklendžia
pro užvertas nakčiai langines
apaustas mimozom magnolijom
rododendrais miestas U. –
lankelis ant Adrijos galvos

„“„“
Algimantas Mikuta

Vedinas švarku
Viena dama
lig šiolei šaiposi:
ar tu atsimeni,
kaip grįždavai
per parką,
už rankos vesdamas
languotą savo švarką,
su juo dar ir kalbėdamas
kažką?

Na kaipgi kaipgi,
parke grojo dūdos,
kareiviai šlaistėsi,
alyvos ir alus
į galvas mušė
grįžtantiems nuo upės,
tokiems kaip aš,
per miesto kvartalus.
Kalbėjau su švarku?
Gal drąsinau save,
o gal languotą
bailų savo švarką,
kuris ramiai
keliaudavo gatve
man ant pečių,
bet spyrėsi,
kai vesdavau
per parką?

Buvau dar jaunas,
o kandi dama,
berods, tada
dar į mokyklą ėjo,
todėl ir prunkščiojo
pro langą žvelgdama
į grįžtančius
sutemusiu taku,
visi kiti
tuo varganu švarku
nėmaž nesidomėjo.

Nostalgiškas II
tuoj už Ariogalos
prie garsiojo šaltinio
sustodavom
ten visada
blizgėjo saulėj
pulkas motociklų

vėjingos poros
žvelgė į Dubysą
merginos spygavo:
kaip čia gražu

kiti pietaudavo
ir pildė gertuves
tai buvo kasmetinis
vasaros vojažas
ryškiausias epizodas
iš kelionės
prie motinėlės Baltijos

nūnai
traukimas kitas
greičiai kitokie
naujasis plentas
tiek Ariogalą
tiek tą šaltinį
trykštantį iš kalno
palieka žemumoj
toli

naujieji baikeriai
ko gera apie jį
nėra girdėję

„“„“„“„“
Dovilė Zelčiūtė

Nenorėčiau nieko, vien tik rankos. Sužeistos, jei galima, norėčiau...
– – – Federico Garcia Lorca

Naktis lietus į miestą plūsta
apsemia alėjas
o aš kalbuos su tavimi ir ieškau rankos
kuri nuo žaibo kirčio man akis uždengtų
tą valandą kaip šiltas debesis jei plaukčiau
drauge su lietumi arba jei rėkčiau
man tavo rankos taip vien tavo rankos
ant Dievo reikalaujančios burnos

Šokių kambarys
Mes šokame mėlyname kambary
tarantelą
su palaikiais drabužiais
virš miesto keturi aukštai
virš jūros lygio
tai ne skausmas trak-ta-ta-tak
ir ne geismas
netgi ne meilė
žūtbūtinis pagyvenusiųjų godumas
gyventi
taip lyg skrostum dangų sparnais
tas kambarys slopioje prietemoj
tie išdraskyti kasdienybės knygų puslapiai
tas vynas
neišganęs bet tik įskaudinęs
pašiurpęs išgąsčio rytas
kaip
atsakyk
suglausti sielą su kūnu
iš kratau nuorūkas
surenku svetimus puslapius
sulankstau drabužėlius
ką mes turim čia savo
neatimamo
nesunaikinamo
visą naktį apsvaigus žiūriu į žvaigždę
banaliausiai kartodama
mano žvaigždele
kol aušroj pamatau
monotonišką šviesą lieja į šokių kambarį
parduotuvės žibintas
„“„“„“„“„“"
Antanas A.Jonynas
***
Ten saulėlydžio vilnys
žėrėdamos supas
kaip garbanos aukso vilnos
pažertos ant upės

prasižiojusios gatvės žnyplės
tuoj sutraiškys krantų panoramą
tuoj vitrinoje žaibas žybtelės
ir pažirs skeveldrom keramika

leidžiasi pavakarys
kalvų šlaitais nuožulniais
srūva šviesa nesvari
asfalto drėgnais raižiniais

dienos lėtos o metai greiti
ir vis daugiau ateities praeity

prisimerkęs vakaras laido
seną ironišką sąmojį
ir į mano veidą
įrašo tavąjį
***
o tolumoj skaisčioj žydrynėj matės
ir knygnešiai ir pranašai
ir visas kitas antikvariatas

kvaili toršerai klavesinai
kikenimas panelių pavėsinėj
ir taip toliau ir panašiai

taigi taigi, taigi, mieloji
kai apie tai ilgai galvoji
iškyla nenumatomi pavojai
ir apima bevaisis liūdesys

neparašys laiškelio mylimoji
prie banko nesustos greitoji
ir jau orai nebepasitaisys
***
Nuo kalnų jisai sklinda pamišėlio šauksmas
jis baisus nors nesu laimingesnio balso girdėjęs
nuo kalnų šitas balsas užgriūva nuščiuvusį miestą
nesuprantama man kalba išsidriekusį slėnyje

tas pamišėlio šauksmas nutyla kai lygiai
dvyliktą valandą prikala laikrodžio dūžiai
prie mano kambario stoglangio stiklo

vėjo dvelksmas šiurendamas verčia
seno žodyno lapus kliuvinėdamas
už aštrių hebrajiškų raidžių: pamišęs
jis pamišęs bėga į auštantį rytą
nepažįstamom gatvėm plevėsuodamas
lietpalčio juodo skvernais
„“„“„“
Gvidas Latakas
Nekalendoriniai
Nosys
kam jeigu ne rnan
rašyti traktatą apie
didelių žmonių dideles nosis?
dailias nosis, nosis gracijas
etalonines noseles etilines kartais

užteks šiuomkart jei pradžią suskelsiu
ten bus: Gėtės nosis Šilerio
nosis mūsojo Donelaičio
atstatyta palei kaukolę ir žemes
atkastas kruopščiai

nosis Barboros – kilniausios iš Radvilų
nosis Milašiaus Oskaro supaukštėjusi

Česlovo Milošo šnobelis kai
užsikūrė ant sprando dėdei
anei matytas anei girdėtas: parodyk
Paryžių bet pagarbos vertas
kaip pasirodė vėliau –
knygos patikrino

nosis Gedos paremta akiniais
Rablė nosis išpurtus nuo vyno
nosis Vijono gėlėmis pakišta
šlovingai išversta Sigito po mėnesiu

mėnulio pilno pasaulio ne šio

Kuprevičiaus nosis kuprotoji
Mocarto kakta ir Padegimo kakčius
nes trūksta jau nosių didžių vyrų
antakiai Fridos Kalo
taip ir užbaigiu šitą giesmelę
strazdo jūs nenustebkit
tegu parašo kiti geriau
aš geležtė perpus sugaląsta
į gyvenimo plytą

Padegimo vaikai
Padegimo vaikai
po Kauną pabirę
po svietą pasklidę kaktusai
kaktusėliai menki
spurgeliai
ir didesni flensai
kadais atplėšti
nuo motininės šaknies
parištos prie lango rankenos
(taip pariša lūžusią ranką
kad ramybėje gytų)
nemanyk Gyti neprieisi neprivažiuosi
pats žinai – lango neatlaposi
(ar kad vėjas perpūstų nori?)
toks tokį pažino
ir gyvent pavadino
kartu plaukuotis
jei reiks – pasenti
prieš krūvą metų
„“„“„“
Gintaras Patackas
Po Po
Po Po neliko vietos poetizmams
Era uišaušo beisbolo lazdoms,
Ir futbolo gynėjai siaučia vejoj,
Matyt, atėjo laikas pakazuchai,
Nes raštininkas biseksualus surinka:
Velniop tą Po! Aš viską toleruosiu!
Ir aš taip pat ne Po. Ir tiesą sakant,
Truputį šiandien Edgaro man gaila,
Kad jis neužsimovė sijonuko,
Ir varnas jau kitaip išdresiruotas –
Išsilesa akis be „Nevermore“!

Frikcija
Prieš sprogdamas arbatinukas mąsto:
Kažin, ar keliaraiščiai atlaikys,
Ar dar yra pasaulyje šachidų?

Skani ta ramunėlių arbata –
Išvirę „myli“ ir „nemyli“ plaukia
Pilvais į viršų kaip negyvos žuvys.
Tada jaučiuosi aš barakuda,
Ir džiaugsmas išplasnoja tartum baubas,
pakėlęs vokus į eilinį amžių,
O Gogolis apsiverčia karste.

Koksai Arbatas be arbatinuko?

Lapės ir bambuko tęsinys
Bambukas auga bamba kaip bambino
Kurį jis paskubom taip išaugino
Bus krienas jau elgsis kaip lig šiolei
Kad pilnos panagės ultramarino
Beliko tik Coliukė ir karoliai
Viena kita puse ne žmogiškąja
Teisybė spindi visa kita Maja
Buvau bambukas aš o būsiu Buda
Bute jis šnabžda lapų nieks nešluosto
Ir ligi Budos jam kaip ligi uosto
Kur kitas glosto lapės kailį rudą


Šiame straipsnyje: literatūra(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių