E.Balsiukaitės drobės – kaip minčių koliažai

Po metų pertraukos į ekspozicijos sales Kaune rimtai sugrįžusi tapytoja, objektų, koliažų autorė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė jose jaučiasi taip, tarsi pertraukos ir nebūtų buvę.

Savo parodų vengia

Tuos metus ji niekur nebuvo dingusi: šiemet surengtos kelios jos kūrybos parodos užsienyje, anksčiau Kaune eksponuotų papuošalų kūrybą ji vadina hobiu, nemažai laiko atima darbas A.Martinaičio dailės mokykloje.

„Šioje parodoje dar nebuvau“, – užsukusi į savo parodą A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, šypsosi E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. – Kad mačiau, kol buvo kabinama ir per atidarymą, nesiskaito. Ekspozicijos rengimas – tai darbo procesas, per atidarymą irgi gerai neapžiūrėsi: su visais reikia pasisveikinti, pasikalbėti, susidaužti.“ Moteris prisipažįsta paprastai bijanti užsukti į savo parodas. „Atbaido tai, kad ekspozicijos salėse mano darbai gali atrodyti nerimti, neįdomūs“, – žvalgydamasi į paveikslus pasakojo moteris. – „Bet čia gal ir visai nebloga paroda gavosi.“

Daug dalykų gyvenime įvyksta atsitiktinai – įsitikinusi dailininkė. Atsitiktinumu ji vadina ir parodos pavadinimą. „Norėjau pavadinti „Socialūs ir neutralūs“. Bet žmogus, maketavęs parodos plakatą, pavadinimą nesąmoningai pakeitė į „Formalūs neformalūs“, – E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė tikino tokiai korekcijai nesipriešinusi. Ekspozicijos erdvę ji vadina idealia – kaip tik reikėję daug atskirų patalpų: „Mano darbai – labai skirtingi, eksponuojant kyla klausimas: kaip juos sudėlioti, kad vienas darbas su kitu „nesusipyktų“. Skirtingos patalpos – idealus sprendimas.“

Dienoraščius kuria vaizdais

Ant vienos ekspozicijos salių sienos kabo trys koliažai. Stiklo dėžutėse – piešiniai, primenantys vaiko piešinius, rankdarbiai, žaislinių kareivėlių ir gyvulių figūrėlės. Vienas koliažų vadinasi „Sugrįžimas Pranciškaus“. „Čia atsispindi jausena mamos, laukiančios namo sugrįžtančio paauglio vaiko. Viena draugė man pasakė: atrodo, tarsi tu nagais draskytum sieną iš to nerimo, laukdama sūnaus“, – užsimena menininkė ir rodo vaikystėje per rankdarbių pamokas sūnaus siuvinėtą eglutę ir žaislinius gyvulėlius. – „Pranciškus – tai mano sūnaus vardas. Bet tai yra ir šventojo, gamtos, gyvulėlių globėjo vardas. Todėl šiame darbe gyvulėliai paskui jį seka.“

Nemažai jos darbų konceptuali potekstė balansuoja ant ne visai rimto meno ribos. Vienas darbų tęsiasi palei visą sieną. „Tai mano „Dienovaizdžiai“ – dienoraščiai vaizdais. Imu juodo popieriaus lapus, ant jų klijuoju, kas pasitaiko po ranka: degtukai, saldainio popierėlis, drugelis, medžio apdailos detalės, parsineštos iš draugų namų, aguonos žiedlapiai. Tačiau visa tai klijuoju ne atsitiktine tvarka: sukurti vaizdai ir užrašai man primena konkrečią situaciją, patirtą nuotaiką“, –  menininkė tikina, kad absoliuti dauguma jos darbų atspindi konkrečius išgyventus momentus, akimirkas, jausmus. Taip, E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės žodžiais, jos drobės gaunasi tarsi minčių koliažai.

Norisi kvatotis ir verkti

„Čia – rimtai nerimti arba nerimtai rimti darbai. Nenoriu iš anksto nukreipti žmogaus, paaiškinti, kaip reikia suvokti mano kūrybą. Tai – ne mano darbas. Tegu kiekvienas prie tos kūrybos prieina savarankiškai“, – užsimena menininkė, vesdamasi į paskutinę parodos salę. Ant galinės sienos iš tolo šviečia ryškiai rožinė didelių išmatavimų drobė „Hotel Neutral I (Amsterdamas)“. Moteris leidžiasi į prisiminimus iš kelionės į Nyderlandų sostinę: ji su sūnumi apsistojo „beprotiškai rožinės spalvos“ viešbutyje. Lietuviams keistas pasirodė ne tik interjeras, bet ir viešbučio gyventojai, net personalas.

"Susidarėme įspūdį, kad viena kambarinė visiškai nekalba. Ieškodami savo kambario, „Hotel Neutral“ nuolatos klaidžiodavome tarsi labirinte, – prisiminė dailininkė ir reziumavo. – Padoriame viešbutyje būtume geriau pailsėję, bet šis mane įkvėpė kūrybai. Keistas interjeras įaudrino vaizduotę.“ E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė aiškina paveikslo siužetinę liniją: žmogelis lipa laiptais – tarsi labirinte ieškodamas savo kambario; bet tai gali būti ir dailininkas, ieškantis, einantis link dar nenutapyto paveikslo. „Dailininkas, tarsi lunatikas, eina kojomis neliesdamas žemės, o paveikslas sklendžia ore. Iš viso to reikėtų suprasti, kaip sunku nutapyti paveikslą“, – šypsosi dailininkė. Ir užsimena kūryboje dažnai siekianti įamžinti tragikomiškus gyvenimo momentus, kai norisi ir kvatotis, ir verkti.


Menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė:

"E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė – ieškanti, labai originali dailininkė, valdanti įvairiausias priemones: ir tapo, ir konstruoja, ir koliažus, autorines knygas kuria. Parodoje mačiau labai savitas abstrakcijas, jai būdingą rupią tapymo manierą. Paroda kaip visuma labai neblogai žiūrisi. Eksponuojamas autorines knyga galima liesti, vartyti, skaitinėti. Postmodernistiniai jos darbai kartais net neturi išliekamosios formos, bet dėl to nėra mažiau vertingi.

E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė yra neatsitolinusi nuo įvairaus amžiaus grupių žmonių menininkė, sugebanti su jais bendrauti. O tai yra didžiulis pliusas. Man imponuoja paauglių tema menininkės kūryboje. Su ta tema ji labai rimtai dirba. Tai interaktyvus projektas „Apie juos“, skirtas paauglių kūrybai. Tai – labai vertinga medžiaga, nes mūsų visuomenė labai mažai dėmesio skiria paaugliams, įskaitant menininkus. Pas mus reta tokio socialaus meno pavyzdžių, tuo tarpu Vakarų šalyse šis menas yra labai išplėtotas."


Kas? E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda „Formalūs neformalūs“.
Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V.Putvinskio g. 64).
Kada? Paroda veikia iki gruodžio 5 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių