E.Ališanka: kuo būčiau jeigu ne lietus

„Poezijos pavasario“ laureatu bus vainikuotas vilnietis poetas Eugenijus Ališanka už eilėraščių rinkinį „Jeigu“.

Mobiliuoju telefonu poetui prisiskambinti nelengva, akivaizdu, kad jam – tai ne pirmo būtinumo daiktas, turbūt net ne dešimto. Nesimėgauja poetas, eseistas, vertėjas, žurnalo „Vilnius“ redaktorius ir užgriuvusiu dėmesiu, nes tai tylaus, sukaupto kalbėjimo kūrėjas, jo eilėraščiai išversti į 20 kalbų, jo knygų išleista septyniomis pasaulio kalbomis. Taigi kaip, „kuo pradėti“ kalbėtis su poetu, „ar ne sąlygos sakiniu/ ar ne bobūnės jeigu/ sakydavo pasiimsiu su savimi jeigu būsi geras/ jeigu būsiu/pasiims“.

– Neklausiu, kodėl knygos pavadinimas „Jeigu“. Skaitant ją, labai aiškus kodėl: poezija, regis, gaubia jūsų gyvenimą, eilėraščiai vaikšto kartu – yra pakilę nuo žemės, bet nuo jos neatitrūkę. Ir vis dėlto – pagal išsilavinimą esate matematikas, bet, regis, neprofesionalas? O jeigu nebūtumėte poetas (šį klausimą inspiravo jūsų eilėraščio eilutė „kuo būčiau jeigu ne lietus“, taigi galite atsakyti ir taip: kuo būtumėte, jeigu ne lietus)? Kada ir kaip, kodėl pasukote, pasirinkote (ar jus pasirinko?) poeziją, kas ji yra jums – oazė, namai, slėptuvė (nors jūsų poezijos knygoje radau atsakymą ir į šį klausimą: „aš rašau tik eilėraštį/ jie mano gyvenimą“, bet vis tiek)?

– Kiekvienąsyk, užkluptas žurnalisto klausimo, pasijuntu tarsi pelė priešais sūrį spąstuose. Ar turėčiau jį griebti, t. y. imti atvirauti? Ar iš tiesų žurnalistui rūpi kokia nors mano tiesa, ar tiesiog jis dirba savo darbą, kaip tuose trileriuose, kur samdytas žudikas ramiai nukreipia ginklą į auką ir prieš paleisdamas kulką ištaria ramiu profesionalo balsu – „nieko asmeniško, čia tik verslas“.

Ką gi, sakau, čia irgi nieko asmeniško, čia tik poezija. Šitiek metų rašęs poeziją klausiu pats savęs – kodėl poezija? Ko ji verta, jeigu ji neatsako į daugelį skirtinguose interviu keliamų klausimų, jeigu jai reikalingi komentarai, paaiškinimai, išnašos? Tuomet ką ir apie ką aš rašau? Argi aš nebandau eilėraščiais atsakyti į daugelį mane kankinančių ar erzinančių klausimų? Ir jeigu man nepavyksta į juos atsakyti, ar aš galiu tai padaryti kitaip, kad ir atsakinėdamas į klausimus viešai?

Matau, Enrika, kad į daugelį savo pačios klausimų esi suradusi atsakymų mano knygoje, todėl abejoju, ar galėčiau į juos atsakyti tiksliau. Tikslumas – vienas iš matematikos siekinių, bet jis nėra svetimas ir poezijai. Mokykloje matematika man buvo vienas iš artimiausių dalykų, net, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, baigiau matematikos studijas Vilniaus universitete, bet taip nė dienos ir nedirbau matematiku.

Gal ir dėl to, kad, tuomečio Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus žodžiais, matematikai pritrūkau vaizduotės. O gal ir dėl to, kad matematika man atrodė pernelyg objektyvi, atsieta nuo jausmų ir aistrų, nuo manojo ego. Nuo manojo egoizmo.
Kuo būčiau, jeigu ne lietus? O kuo esu? Jeigu žinočiau, tikriausiai nerašyčiau eilėraščių. Kaip tas šimtakojis, dėliočiau visas šimtą kojų nesuklupdamas. O vos paklausiu – ir jau painiojuos. Lieka poezija ar tiesiog literatūra.

– Gimėte Rusijoje tremtinių šeimoje ir nors gimtojo Barnaulo turbūt nelabai prisimenate, nes nuo dvejų metų gyvenate Vilniuje, tačiau Sibiras išnyra jūsų eilėraščiuose, ar galėtumėte papasakoti apie šią liūdnąją šeimos lemties pusę?

– Kadangi į šį klausimą man jau teko ne kartą atsakinėti, nežinau, kaip ką nors galėčiau pasakyti protingiau, negu tai esu daręs. Siūlau ištrauką iš vienos savo esė:

"Turiu atsakyti į klausimus. Toks neakivaizdinis interviu, nepaliekantis vietos nusprūdusiam žodžiui, nusišnekėjimams, mikčiojimui, kurių paprastai ne vieną saują pažeriu į tiesioginį eterį. Klausimai atkeliavo iš toli, iš tokios didelės salos, kurioje dažnai lyja ir kur visi nuo mažens šneka angliškai. Surašyti raštingai, sakyčiau, netgi teisingai, nes ko dar gali paklausti žurnalistas, pavartęs mano dirbtinai ilgą curriculum vitae ir natūraliai trumpą poezijos knygą anglų kalba. Bet jausmas toks, kad jau kažkur girdėta. Ilgai netrunka, kad atminty išplauktų eilutė iš mano dabar verčiamo lenkų poeto eilėraščio: Žurnalistės klausimai atrodo stebėtinai pažįstami. Čia iš tokio seno poeto autoportreto. Ką gi, jaunas aš sau atrodau tik prieš užmigdamas ar audamasis kalnų batus – po kelių valandų tenka užduoti tą patį klausimą, kurį neseniai uždavė žmona

Druskininkų nuotykių parke, pamačiusi tarzaną, kybantį ant virvių juodojoje trasoje (žadėjau eiti tik raudonąja): ar žinai, kiek tau metų? Žinau, mažiau negu pase įrašyta, bet daugiau, negu proto įgauta. Todėl ir žurnalisto klausimai atrodo girdėti, nes per šitiek metų keičiausi nedaug, svorio nepriaugau nuo studijų metų, curriculum vitae eilučių skaičius augo lėtai, nors nenumaldomai, bet niekaip iš kiekybės neperaugdamas į kokybę, plaukus pasitrumpindavau, bet jie vis dar atauga, tad ko naujo gali paklausti anglas žurnalistas, ko nepaklausė vokietis, olandas ar suomis?

Šįkart stringa jau pirmas žaidimo setas. Daugiau negu stringa, jis verčia įsiklausyti į mano paties pasikartojimus, išgirsti, kaip tuštėja dažnai kartojami žodžiai, kaip aidi juose mano abejingumas tam, ką kalbu, kaip mechaniškai, be aistros atmušinėju kamuoliuką. Nes ir atsakymai į stebėtinai pažįstamus klausimus yra stebėtinai pažįstami. Kaip ir dera pirmajam klausimui, jis apie mano pačias pradžias, apie Adomo ir Ievos laikus. Apie mano gimimą Sibire, apie tai, ko aš neprisimenu ir negaliu prisiminti. Bet aš jau žinau, kad klausime slypi atsakymas, todėl sakau tai, ko iš manęs tikisi klausimas. Gal ne ko tikisi jis, bet ko tikiuosi aš iš viso šito žaidimo klausimais–atsakymais, tarsi kryžiukais ir nuliukais, nežinia kaip prasidedančio ir nežinia kur pasibaigiančio. Nežinia kam reikalingo. Todėl taip ir rašau:

Mano senelių šeimos buvo ištremtos 1941-aisiais. Abu seneliai pirmosiosiomis dienomis buvo atskirti nuo šeimų ir įkalinti tame pačiame Rusijos kalėjime. Tai buvo daroma su visais vyrais. Šeimos be vyrų keliavo gyvuliniuose vagonuose toliau, į Sibirą, buvo apgyvendintos barakuose, kur turėjo kęsti badą ir šaltį. Abu seneliai netrukus kalėjime mirė – vienas buvo sušaudytas kaip tėvynės išdavikas (kokios? okupantų? iki šiol man ši formuluotė atrodo verta jeigu ne antikinės tragedijos, tai bent jau Beketo ar Kafkos absurdo), kitas po metų mirė nuo bado. Nemanau, kad jie buvo kada susitikę – apie kalėjimą galima tik spėlioti, – kaip ir jų šeimos iki tremties. Mano tėvui buvo vienuolika, motinai – septyneri, kai jie buvo ištremti. Ten jie užaugo, vėliau, kai tremtiniams buvo leista keltis į artimiausius miestus, jie atsidūrė Barnaule, viename iš didesnių Altajaus miestų. Ten studijavo, ten lietuvių susibūrimuose susipažino, ten vedė, ten gimiau aš. 1962 m., kai jiems buvo leista grįžti į Lietuvą, jie taip ir padarė.

Parašau ir nusiplaunu rankas, kaip Poncijus Pilotas, ne mano žodžiai, čia tik vieno gyvenimo konspektas, paskubom užrašytas studento, tuo pačiu greitraščiu kaip ir šimtai kitų konspektų šioje auditorijoje. Manęs ten nebuvo, manęs ten nėra. Tik pasirašykit, gerbiamas profesoriau, man įskaitą."

– Ko paklausti poeto, jeigu ne apie nuvalkiotus įkvėpimus ir mūzas, knygos ar skyrių pavadinimus? Tikriausiai dabar vargstate puolamas blykstelėjusio dėmesio, bet vis dėlto – gera būti išgirstam (šį mintijimą taip pat inspiravo jūsų eilėraščio eilutė „laikas pats laikas sugrįžt donkichote“). Kada jaučiatės esate išgirstas?

– Kai tyliu. Vos išsižioju – suprantu, kad viską sugadinau. O blykstelėjęs dėmesys visai nereiškia, kad esu išgirstas. Geriausiu atveju – pamatytas. Labai nemėgstu fotografuoti su blykste – objekto kontūrai gal ir išryškėja, bet dingsta natūralios spalvos ir tikrieji šešėliai. Tai, kas gyvenime yra svarbiausia.

– Ką veikiate šiuo metu (ir kūrybine, ir profesine prasme)? Redaguojate „Vilnių“, rašote esė, verčiate, galbūt turite kokią pusę naujo eilėraščio rinkinio, galbūt kur nors keliausite, kur jūsų dėmesio (noro) daugiausia?

– Pastaruoju metu darau tai, kas yra būtina, o tokių darbų netrūksta. Laukiu meto, kai bent trumpam galėsiu atsidėti „nebūtiniems“ dalykams – rašymui. Nerimauju, kad per kasdienius rūpesčius nerandu laiko kiemui nušienauti kaime. Pienės kelia galvas, iš tolo – gražios, iš arti – tik piktžolės. Kažką primena, gal eilėraščius?




Šiame straipsnyje: literatūra(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių