D.Malajevas: režisierius irgi vaidina, tik jis nėra scenoje

Antano Škėmos pjesės „Kalėdinis vaizdelis“ pastatymu kitą savaitę uostamiesčio Pilies teatre debiutuos jaunas klaipėdietis režisierius Domininkas Malajevas.

Minimaliomis priemonėmis

Jis pasakojo, kad spektaklis kuriamas minimaliomis priemonėmis: „Su grupele bendraminčių statome jį savo iniciatyva, savo lėšomis ir jėgomis. Dailininko neturim. Dėl scenografijos ir kostiumų konsultavausi su žymia scenografe Renata Valčik, dėstančia Klaipėdos universitete. Scenovaizdį kuriame kartu su aktoriais. Norime minimalistinio. Mūsų pačių padarytos dekoracijos bus iš metalo: kadangi veiksmas vyksta tavernoje, bus baras, stalas ant ratukų ir kalėdinis akcentas – eglutė – irgi metalinė“.

– Kodėl viskas – iš metalo?

– Metalas apeliuoja į šaltį, šaltumo atmosferą. Tai juntama ir pjesėje. Nors kalbama apie Kalėdas, iš tikrųjų jų nėra. Tamsią, šaltą atmosferą užpildo personažai – jie atneša Kalėdų prasmę savo tikėjimu, norais ir viltimis.

– O muzikos bus?

– Bus, bet jos irgi niekas specialiai nekūrė. Ją sieju su siužetu. Skambės visiems gerai žinomi šlageriai iš to laikotarpio, kai parašyta pjesė. Tuomet buvo populiarus Louisas Armstrongas, amerikiečių džiazas... Kiekviena daina reprezentuoja kiekvieną personažą su pirmuoju jo pasirodymu scenoje.

Ir pats autorius pasiūlė savo pjesei muziką – Giovanni’o Pergolessi’o „Stabat Mater“. Šis kūrinys taip pat skambės. Tai rimta, gili, prasminga klasika, visai iškrentanti iš džiazuojančio muzikinio fono. Įvyksta taip, kad muzika pati diktuoja tam tikrą dramaturgiją – spektakliui primeta emociją, atmosferą, ritmą...

Tarp kitko, žinoma, kad žymus egzodo rašytojas A.Škėma „Kalėdinį vaizdelį“ sukūrė 1961-aisiais, gyvendamas Pensilvanijoje (JAV). Pjesės rankraštis buvo rastas aptaškytas autoriaus krauju jo žūties vietoje po autoavarijos.

Tai, ko mums trūksta

– Pjesės siužetas jums įdomus?

– Labai. Narplioju jį jau antrąsyk, nes praėjusį pavasarį šią pjesę pastačiau kaip diplominį darbą. Pats joje ir vaidinau. Buvo egzaminas tikrąja to žodžio prasme. Dabar galvoju, kad galėčiau ją statyti ir trečiąkart, vėl būtų kitaip. Ten tikrai yra apie ką pagalvoti, tai ne šiaip koks vaizdelis...

Kalėdų rytas. Stevensas atidaro savo taverną, į kurią vienas po kito renkasi spektaklio veikėjai – benamis, prostitutė, nepripažintas poetas, jo žmonas – su savo skauduliais, likimais, norais ir viltimi, kad vieną dieną gyvenimas pakryps geresne vaga. Nes tas pasaulis ir jų gyvenimas – žiaurus, niūrus, baisus, jame nėra jokios vilties. Pagrindinis personažas – poetas Skaidra laiko spektaklio įtampą – laukia žmonos, kuri nori su juo išsiskirti, o jis trokšta susitaikyti, ją susigrąžinti. Vėliau jis jos sulaukia, drama tarp judviejų – nesusišnekėjimas, tarpusavio nesupratimas – baigiasi liūdnai. Viskas toje tavernoje griūva... Bet staiga ateina jis, kurio vardas – Panašus, kuris žino visų vardus, vandenį paverčia vynu, daro stebuklus. Visi jį galiausiai atpažįsta ir jis visiems grąžina viltį, parodo, kad gyvenimas nėra toks baisus, įkvepia tikėjimo. Jis veda žmones pirmyn... Panašiam kiekvienas išpažįsta savo norus, jis uždeda kiekvienam po kaukę, Skaidra jos atsisako – nepriima to tikėjimo, kurį siūlo Panašus, nes nemato tame tiesos. Įvyksta dviejų antipodų – Skaidros ir Panašaus – konfliktas. Jis baigiasi tuo, kad Skaidra pasmaugia Panašų. Atomazga absoliučiai netikėta. Lai tiems, kurie neskaitė pjesės, tai būna staigmena.

– Kaip manote, kuo publikai aktualus šis kūrinys?

– Tai yra pjesė apie tikėjimą, kurio mums trūksta. Ir apie žmogiškąsias vertybes, kurių mes nemokame atsirinkti. Nebemokam atskirti gėrio nuo blogio, tiesos nuo melo, meilės nuo pavydo. Nebesusigaudome, nebeturime orientyrų savo gyvenimo sumaištyje. Žiūrovui gal daugiau kils klausimų, nei jis ras atsakymų.

Bandys įtikinti nuoširdumu

– Ar labai šis spektaklis skirsis nuo jūsų diplominio darbo ir kodėl jį statote būtent Pilies teatre?

– Pats jau nebevaidinu. Nors... Režisierius irgi vaidina kartu su aktoriais, tik jis nėra scenoje. Mano pirmojo pastatymo aktoriai baigė mokslus, kas išvažiavo, kas pasiliko Klaipėdoje. Dabar pusė aktorių bus kiti. Todėl ir nesiėmiau kažko naujo, tęsiau tai, ką pradėjau. Pasikeitė niuansai, kai kurios mizanscenos, kažkas įgavo daugiau prasmės, kažkas labiau išsipildė. Ši pjesė, kiek man žinoma, nebuvo niekur pastatyta. Norisi, kad tas spektaklis būtų mieste, teatro repertuare, kad žmonės galėtų jį pamatyti. Pilies teatre stačiau savo diplominį darbą. Ir dabar Alvydas Vizgirda, Žvejų rūmai be ilgų prašymų priėmė, suteikė pastogę repeticijoms. Pradžiai to pakanka.

– Kas dabar vaidins?

– Klaipėdiečiai aktoriai Linas Lukošius (Panašus) ir Simona Šakinytė (Danguolė, Skaidros žmona), Klaipėdos universitete baigęs režisūrą ir dabar teatrologijos magistrantūroje besimokantis Donatas Žilinskas (Skaidra, poetas), Klaipėdos universitete vaidybą studijuojantis Vaidotas Jurkus (Žmogysta, benamis), Valentino Masalskio studentė ir „Trupės P.S.“ narė Diana Birenytė (Magdalena, prostitutė) bei renginių vedėjas Marius Vasilevičius (Stevensas).

– Kuo tikitės sudominti žiūrovą?

– Pirmiausia bendražmogiška, skatinančia mąstyti spektaklio tema. Dabar labai daug spektaklių, primenančių televizijos serialus, kur viskas aišku, banalu. Ši medžiaga – atsvara. Žiūrovą bandysime įtikinti savo nuoširdumu, motyvacija. Aktoriai dirba labai susikaupę. Publika, viliuosi, susimąstys, o ne konstatuos sau kažkokį faktą. Nes teatro tikslas – kelti klausimus, o ne duoti atsakymus. Jų ir tikėjimo, vertybių turime ieškoti patys.

Iš „karuselės“ kurso

– Įdomu, kas jus patį ir kada „sviedė“ į teatrą?

– Gal koks vidinis balsas... Nuo 16-os rimtai susidomėjau teatru, ėmiau dažnai vaikščioti į spektaklius, vaidinau „Aušros“ teatre. Man atrodo, visąlaik žinojau, kad teatru sergu ir greit nepasveiksiu. Pats nesuprantu, iš kur tas žinojimas. Mano šeimoje niekas daugiau nesusijęs su teatru, aš vienintelis – „prie meno“. Kai teko rinktis profesiją, jau žinojau, kad noriu savo gyvenimą susieti su režisūra, vaidyba. Mąsčiau ir apie teisę, ekonomiką – tikslieji mokslai man sekėsi, bet pasukau ten, kur vedė širdis.

– Pats esate klaipėdietis?

– Grynų gryniausias. Čia gimiau 1988-aisiais, ėjau į mokyklą, 2007–2011 m. Klaipėdos universitete studijavau režisūrą, gavau bakalauro diplomą. Buvau pakliuvę į tą pagarsėjusį „karuselės“ kursą – ketverius metus kas pusmetį keitėsi mūsų dėstytojai. Teko mokytis pas Gediminą Šimkų, Reginą Šaltenytę, Darių Meškauską, veltą ir Vytautą Anužius, Gytį Padegimą, Valentiną Masalskį. O pernai Klaipėdos universitete įstojau į teatrologijos magistrantūrą. Taigi vėl esu studentas.

Spektaklio „Kalėdinis vaizdelis“ premjera – vasario 2 d. 19 val. Žvejų rūmų teatro salėje. Bilietai – po 10, 15 Lt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių