Dienos istorija: „Zuikienė“

Spragtelėjo Naujieji metai. Visai neseniai sakydavom „praūžė“, o šįsyk jie tiesiog spragtelėjo, nelyginant spustelėjus klavišą, pasikeitė skirtukas, žymintis tą pačią įvykių eigą. Kambaryje papuošta eglė šiandien kažkodėl atrodo kaip vargšas nukankintas medelis, o ne širdį džiuginanti puošmena.

Nurinkdama eglutės žaisliukus Diena atsiduso ir nepajuto atsisėdusi, rankoje laikydama „zuikienę“. Mintimis nuklydo į savo ankstyvą vaikystę, kai į siaurutį jų buto koridorių, visas snieguotas, įžengė tėtė, su importinių eglutės žaislų dėže rankoje. Pasisakė sušalęs, mat, atstovėjęs didžiulę eilę, vis dėlto pirmiausia suskubo dėžę atrišti – ar nebus kuris sudužęs, besibraunant pro žmones, kurie grūdosi prie prekystalio. Mažoji Dienutė laukė suspaudusi delniukus, sulaikiusi kvapą. Dar ir dabar ji prisimena tą momentą, kai dėžė buvo atverta. Šiandienos vaiką labai sunku kuo nors nustebinti. Spalvų ir garsų gausa yra tokia viduj besirungianti ir eklektiška, kad mažam žmogui sunku susigaudyti, ko jo siela ilgisi, kas jai yra gražu. Visai kitaip buvo Dienos vaikystėje: lėlės pas visas drauges – vienodos, kaladėlės – spalvotos, bet nespalvingos, pliušiniai meškiukai – blyškūs, švelnūs ir kiekvienam vieninteliai. Autentiškumas ir savitumas būdavo įžvelgiamas smulkmenoje. Kiekvienas kitoniškumas buvo toks džiuginantis, kad ligi šiol šypsaisi prisiminęs. Juk apskritai to meto žmonės turėjo visko tiek nedaug, kad tie daiktai ne tik ilgam įsismelkė į atmintį, bet tapo tarsi neatsiejami nuo jų vaikystės ar jaunystės. Nors, nūdienos prasme, šitie daiktai visai negražūs, vis dėlto jie išplaukia atmintyje, kaip kažkas labai šilto, asmeniško, patikimo ir saugaus.
Nuėmus vokiškai, kaip paaiškino tėtė, aprašinėtą kartoninę movą, visu spindesiu pasirodė žaislai. Mergaitė susigūžė iš nuostabos ir nekvėpavo, kai staiga dėžėn nukrito lašas nuo snieguotų tėtės plaukų, pataikydamas tiesiai į mėnulį, dailiai švytintį ant mėlyno bumbulo.

– A-a-ah..!– krūptelėjo jinai. – Ar jis nenusiplaus?!.. Matai, čia tokie blizgučiai..!
– Ne, čia tik sniego lašiukas, mėnulis pripratęs, jis žino, kad žiemomis ant jo sninga, – ramiai ir užtikrintai pasakė tėtė.
Žaislų buvo penkiolika. Visi švytėjo žaibišku grožiu ir nė vienas nebuvo sudužęs. Bumbulai, išpaišyti subtiliais piešinėliais: sniego senis, nykštukas, šuniukas, žvaigždutė – kiekvienas jų buvo kitoks.
– Dabar čia mūsų... bus... didžiausias turtas, – atsiduso Dienutė ir švelniai piršteliu palietė zuikučio ausį. Visi žaisliukai buvo nuostabūs, bet tarp įvairiaspalvių išpaišytų bumbulų du figūriniai – ypatingi. Jie buvo patalpinti pačiame dėžės centre: labai graži, pusiau permatoma alyvų spalvos širdis ir baltas, graudžiai juokingos veido išraiškos zuikutis.
– Žiūrėk, jo akys tokios mėlynos kaip mamos! Matai, kokios mėlynos?!..
– Eik, parodyk mamai, – tėtė mirktelėjo, ištraukdamas zuikutį iš tvirtai apspaudusio plastikinio kiauto.
Mama, nusigrįžusi prie plytos, čirškino morkas ir, net neatsisukusi pažiūrėti, atsakė: „Taip, labai gražu.“
– Pažiūrėk, jis panašus į tave!
– Į tėtę, į tėtę panašus, – atsakė, visai net nedirstelėjusi į žaisliuką.
– Tėte, mama sako, kad zuikutis panašus į tave..! Ir tikrai juk... Žiūrėk, kokios blakstienos, o-o-o – kaip tavo!
– Tikrai?.. Duok žirkles.
Tai, ką tuomet padarė tėtė, tiksliau, žvilgsnio ir šypsenos prasmę, Diena suprato tik po daugelio metų, jau suaugusi. O būtent, jis spragtelėjo liežuvį, pasakė: „Šmaukšt!“, akimirksniu nukirpo ant krėslo ranktūrio sėdinčiai lėlei plaukų sruogą ir apraizgė ja kiškučio ausis. Stiklinis žaisliukas, susivėlusia plaukuota galva ir iš to veltūgo kyšančiomis ausimis, tapo juokingai apgailėtinas. Dukra jau buvo bepatempianti lūpą, bet tėtė mikliai pačiupo seną apgedusį žaisliuką iš folijos ir užmaukšlinęs kiškučiui karūną, kraipydamas galvą, tarsi kūrybos procesas dar nebaigtas, paklausė: „Graži?..“
– Aha... O kas čia?.. – vaiko balsas trūkčiojo.
– Negi nematai? Zui – kienė – ė – ė ! – bravūriškai tęsė tėtė, primerkęs akį, žiūrėdamas į zuikienę ir dviem pirštais taršydamas ir taip jau susivėlusius zuikienės plaukiukus.
– Galiu parodyt mamai? – padažnėjęs kvėpavimas trikdė mergaitės balsą, matėsi, kad ji negali susigaudyt, zuikio virtimas zuikiene buvo per staigus, per ūmus.
– Nežinau, reikėtų dar pagalvot, ar jai rodyt? – nenuleisdamas akių nuo zuikienės, tėtė toliau darbavosi ties jos šukuosena.
– Mama..! Mama, einam, pažiūrėk, kokią tėtė padarė zuikienę! – Dienutė tempėsi piktai dūsaujančią mamą į kambarį.
– Matai?! Matai, kokia čia zuikienė?!
Ar tai eglutės žaisliuko, pavirtusio baisuokliuku su karūna juokinga išvaizda, ar tai tėtės kaltai prikąsta apatinė lūpa ir viltingai besišypsančios akys, nežinia, kas labai pakeitė mamos nuotaiką ir ji, nors ir kaip bandydama išlikti ori, prunkštelėjo:
– Nu, tu , Pranai, vis tiek durnas... – ir abu pratrūko juoktis.
Diena žiūrėjo nustebusi į juos, besijuokiančius iki ašarų, bandančius vienas kitam kažką sakyti ir dar labiau kvatojančius ir juto neapsakomą saldumą, kurį sukėlė darnaus tėvų juoko sukeltas augantis ir įsišaknijantis vaikiškas saugumo jausmas. Paskui sudegė virtuvėje čirškinamos morkos, bet ir tai jiems sukėlė tik naują juoko bangą. Štai, kokiu neįprastu dviejų vienas kitą mylinčių žmonių susitaikymo pretekstu tapo zuikienė. Nuo to vakaro praėjo daugiau kaip keturiasdešimt metų, o žaisliukas, išsaugojęs seniai šiame pasaulyje nebesančios lėlės plaukų sruogą, kasmet kabo greta permatomos violetinės širdies, užimdamas išskirtinę vietą Dienos šeimos eglės šakose. Prie pat viršūnės, greta angelo, garbingai pūpsanti zuikienė kažkodėl visuomet traukia kiekvieno, Kalėdų švenčių dienomis užklydusio, svečio žvilgsnį :
– Kas čia per baubukas? – šypsosi vyro draugas.
– Čia? Negi nematai, čia – zuikienė, – Diena juokdamasi pasakoja jam žaisliuko gimimo istoriją.
– Tu turėjai gerą vaikystę!!! – lyg gesindamas kažką savyje, staiga dirbtinai, trūkčiojančiai, konvulsiškai ir nederamai garsiai ima kvatoti pašnekovas.
Išblaškytu žvilgsniu Diena žiūrėjo į kadaise tolimo šviesios vaikystės vakaro metu naujadaru tapusį stiklinį žvėrelį, tada prikando lūpą, kaip kadaise tėtė, kurdamas zuikienę ir ėmė rašyti:

Nežinau, ar jis sveikas, nesveikas.
Nesvarbu, ką jis turi, neturi.
Mano sieloje tupi Vaikas,
Užmaukšlėjęs vyšniuko kepurę.
Pragyvenęs jam skirtą tyliai
Užsisklendęs gyvybės langiuką,
Nežinia, ką jis myli, nemyli,
Nesvarbu, ar jis valdo pieštuką...
Apsikarstę spynelių raktais,
Šnekučiavomės žinią lėkštą.
Išsipuošę svariais kontraktais,
Nesvarbiu laikėm dailų kėkštą.
Iš rytų mums buvo altorius,
Vakaruos – leidosi saulė,
O sekmadieniais ant šventoriaus
Ir tiesa buvo, ir apgaulė.
Bekilnojant taures ir šaukštus,
Susimąstę apsigalvojom,
Kad Dangus mums „tiesiog per aukštas“,
Kad rytoj bus tiesiog rytojus...
– Nesvarbu, kiek praėjo metų,
negerai, kad atėjo laikas..! –
Įsikibęs pilko chalato
Mano sieloje tarė Vaikas.

Tada paėmė žirkles, keistokai iškarpė, ką tik popieriun atgulusio eilėraščio kraštus, nusišypsojo šiai prirašytai kreivai snaigei, apačioje pakeverzojo skaičius: 2012 ir, atsidususi, atsargiai suvyniojo į ją zuikienę. Po to, nurinkdama kitus žaislus pagalvojo: kiek kartų dar teks šitaip parėdyti ir nurėdyti eglutę, kiek kartų..? Juk galbūt beliko tiek, kad galime suskaičiuoti ant pirštų. Kiekgi dar kartų kreidelė ženklins ant durų šventų Trijų Karalių atėjimą..? Juk, kai pagalvoji, kad žmogus dar gyvensi, tegul ir šimtą metų, tai atrodo labai nemažai, o, kai pasvarstai, kad, štai, jau tik devyniasdešimt devynis kartus tau bus lemta atrišti ir po dviejų savaičių vėl tvarkingai užrišti šią seną, iš pačios vaikystės atkeliavusią, žaisliukų dėžę, realiai pajunti, kad tau skirtas laikas yra kažkieno suskaičiuotas ir mums, įpratusiems nejausti laiko, darosi nejauku. Nes, jeigu tikėtume, kad mūsų laikas suskaičiuotas, tai lygu, pripažinti, kad mums skirtas žemiško gyvenimo tarpsnis nėra amžinas. O, jeigu jis, mūsų gyvenimas, vieną dieną pasibaigs, tai, gal verta tikėti ir tuo, kad kažkada bus įvertintas ir jo produktyvumas?.. O koks tas laiko produktyvumo matas? Kur jis paskelbtas? Kur jis priimtas?.. Kur aprobuotas..? Kur?! Kažin, ar jis neužkoduotas mūsų sąžinėje?.. Daug klausimų iškilo tokiam neįpratusiam mąstyti apie laiko prasmę žmogui kaip Diena. Kodėl šie klausimai išsirikiavo būtent šiandien, nurėdant 2012-ųjų eglutę? Bet juk tai tik dar vienas klausimas, kurio atsakymas paprastas – matyt, atėjo metas. „Kam...?!..“ – savo pačios šerdyje sukluso Diena. Bet ji nespėjo nieko nei įvertinti širdimi, nei nuspręsti galva, nes nosimi pajuto, kad virtuvėje svyla morkos.