„Dezintegracija XIV“: laisvės džiaugsmas ir mirties šešėlis

Penktadienį ir šeštadienį Klaipėdoje vyks čia gimęs ir augęs videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija XIV“. Jo kino programą lydės muzikinių grupių pasirodymai ir eksperimentiniai audiovizualiniai projektai.

Prakalbo apie baigtį

Prie jūros gimusi ir augusi „Dezintegracija“ nė kiek neprimena iš kitų miestų importuojamų kino festivalių. Klaipėdiečių renginys – nevaržomas, nebijantis neįtikti ar likti nesuprastas, nuolat provokuojantis (kartais – paaugliškai, o kartais – brandžiai), nuolat nukrypstantis į marginalius dalykus (nuo tikros meilės tėvynei iki psichodelikos) ir nestokojantis tamsaus absurdo humoro dozės.

„Gal reikėtų kalbėti apie festivalio mirtį?“ – pasiūlė uostamiestyje jau šeštą kartą rengiamo festivalio „Dezintegracija“ tėvas ir krikštatėvis fotomenininkas Darius Vaičekauskas.

Anot jo, viskas natūralu – vis dėlto šešti metai, o ilgamečiai renginiai turi tendenciją galų gale pasibaigti. „Nors programą sudėliojame be vargo, turime rėmėjų ir idėjų kol kas nestinga, – dėstė jis „Klaipėdai“. – Bet dėl viso pikto metame užuominą, kad nebūtų staigmena mūsų renginio gerbėjams, kurių dėmesys pernai buvo kiek atslūgęs. Galbūt dėl to, kad per mažai dėmesio skyrėme reklamai. Žiūrėsime, kiek publikos susirinks šiemet.“

Kai D.Vaičekauskas užsiminė apie mirtį, „XIV“, iš pradžių atrodęs tik orus, romėniškai gražus aksesuaras, staiga tapo nuoroda į XIV a. O jis, kaip žinoma, buvo pasaulio pabaigos amžius – mažasis ledynmetis, juodoji mirtis. Šio amžiaus pabaigoje Europos populiacija buvo sumažėjusi pusiau. XIV a. žymėjo nepažįstamos ir staigios mirties, siaubo bei neišvengiamumo dominavimą tuo metu, atrodo, lyg ir pradėjusiame gerėti žmonių gyvenime.

Kokia juodoji mirtis kvėpuoja „Dezintegracijai“ į nugarą? D.Vaičekauskas nuramino, jog jei viduramžiai klaiko nuo nenuspėjamos mirties antpuolio, „Dezintegracija XIV“ gali girtis nuostabaus planavimo pavyzdžiu. „Mane žavi toks kai kur vis dar egzistuojantis paprotys – savo mirties planavimas. Seni žmonės ruošiasi savo mirčiai – renkasi kapavietės vietas, iš anksto užsisako ir pasistato paminklus kapinėse, su vardais, tik be mirties datų, ruošia įkapes, kaupia pinigus laidotuvėms, kalbasi su artimaisiais apie savo mirtį... Gerbdamas šią tradiciją, pradėjau galvoti apie tęstinio kultūrinio renginio mirtį, pasiruošimą jai, – kalbėjo festivalio organizatorius. – Gal net apie tai, kaip įvykdyti kultūrinį nusikaltimą – renginį nužudyti – tokiu būdu jį numarinti. O tada pasiremti šou verslo juodosiomis technologijomis ir numarintą renginį prikelti iš mirusiųjų – festivalis vėl atgijo! – jau kitame kūne, jau kita siela, jau su pakoreguotomis idėjomis ir pranešimais. Būtų įdomu sukurti tokį kultūrinį „fenikso“ sindromą ar reiškinį“. Taigi „Dezintegracija“ nė nenutuokia, kas jos laukia kitais metais...

Kertiniai akmenys

O kokia ji bus šiemet?

Festivalį rengia bene paslaptingiausia uostamiesčio kūrėjų bendruomenė „MeKuSa“ (Meno Kūrėjų Sąjunga). Veikianti jau gana ilgai, ji iki šiol tebeerzina daugelį niekaip nesugebančių kažkaip klasifikuoti sąjungos veiklos. Ir iš tiesų – kas jie? Provokatoriai? Apsimetėliai? Pokštininkai? Rimti šiuolaikinio meno atstovai? Ir viena, ir kita. O jų veikla, nors kartais atrodo sunkiai suprantama, yra puiki galimybė stebėtojams susimąstyti ir išlaisvinti savo interpretacijos potencialą. Didžiausi „MeKuSos“ projektai iki šiol yra muzikos festivalis „OntGrindų“, kiekvieną vasarą vykstantis šalia Rietavo, Labardžiuose, ir videomeno bei alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija“.

Šįkart dėmesys būtent jai. Festivalis vyks dvi dienas. Jo vizualinis turinys bus atmieštas „nutrūkusiais“ koncertais ir įvardijimui nepasiduodančiais audiovizualiniais projektais. Rengėjai viliasi, jog pavyks sutrikdyti bent pusę festivalio lankytojų, o kitą pusę pasiųsti į ekstazės stratosferą.

Festivalio kertiniai akmenys – alternatyvios kino formos, labai įvairus šiuolaikinis videomenas, avangardiniai, eksperimentiniai filmai ir kita, atraktyvesnė renginio dalis – gyvi audiovizualiniai projektai.

D.Vaičekausko teigimu, šiemet programa bus monumentalesnė: „Nebesismulkinsim, bus mažiau koliažo elementų, apsiribojom keliais didesniais menininkų darbais. Penktadienį visų dėmesį pirmiausia koncentruojame į Karolio Jankaus epo „Tylioji Lietuvos revoliucija“ premjerą, o šeštadienis irgi bus ne tiek įvairus, kiek turiningas, jo kino programa iš trijų dalių – Dainos Pupkevičiūtės filmas „Trys dienos“, Evaldo Janso „Laisvė kurti“ ir tarp jų įsiterps Andriaus Vyšniausko videodienoraščiai“.

Meilė tėvynei ir šėlas

K.Jankaus kino poema „Tylioji Lietuvos revoliucija“ – tai apie 70 epizodų, kuriuose, maišant įvairius žanrus, ryškėja gana niūrus Lietuvos dabarties vaizdas. Kas yra Lietuva? Kiek ji svarbi lietuviams? Keblūs klausimai – nenugludinti atsakymai. Ši gana slegianti poema suveda akistaton su jokios įvaizdžio agentūros nenudailinta tauta. Ji kelia gailestį, gėdą, gąsdina, žadina keistus jausmus, kurie, atrodo, kūną buvo apleidę mirus pirmajam šuniukui ar kačiukui. Taip ir norisi priglausti tą vargšę tėvynę prie širdies. Vizualinę vakaro dalį pratęs Arma/Aram Anam psichodelikos projektas ir etnopsichodelinio pankroko grupė „Rumunija“.

Antrąją dieną pirmą kartą Vakarų Lietuvoje bus demonstruojamas didelio susidomėjimo sulaukęs D.Pupkevičiūtės filmas „Trys dienos“. „Tai muzikinė kelio dokumentika apie „kultinės“ statusą lietuvių metalo muzikos scenoje įgijusią anykštėnų grupę „Dissimulation“. Tai ne tiek filmas apie grupę, o filmas, gimęs drauge su grupe“, – taip filmą apibūdino pati D.Pupkevičiūtė. Po šio filmo bus demonstruojami avangardiniai A.Vyšniausko videodienoraščiai bei E.Janso filmas „Laisvė kurti“. Muzikinėje dalyje elektrorokenrolą lies „Verslo rizikos rezervas“, o jį pakeis audiovizualinis svečių iš Latvijos projektas „Kodek“.

Festivalio rengėjai nieko nepaisydami eina mažai pramintu taku: demonstruojami videomeno ir kino projektai gali nustebinti netipine fabula, raiškos priemonėmis, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nereikšmingomis temomis. Prie klišių pripratusi akis kartais gali gerokai sutrikti. Bet tai, „Dezintegracijos XIV“ rengėjų nuomone, yra sveikas dušas. Jis gyvybiškai reikalingas nuo pernelyg ilgo plūduriavimo nuspėjamo kino bei monotoniškos kasdienybės voniose aptirpusiai dvasiai.

Peržengti ribas

„Dezintegracija XIV“ visą savo turiningą gyvenimą siekė nepakliūti į konvencionalumo spąstus. Deja, į vienus jau pakliūta – festivalis sugrįžta kasmet, o tai turbūt šiek tiek nuspėjama ir įprasta.

Provokuojantys projektai, kartais balansuojantys ant visuotinai priimtinų dorovės ir etikos normų ribų, kasmet stebino auditoriją. Ne paslaptis, kad kai kuriuos žiūrovus jie trikdė ar vertė parausti, o kai kuriuos – pasipiktinti tuo, jog „nepanašu į meną“. Jau supratote? Bet gal ir patys pastebėjote, kad menas turi savo taisykles, kad tereikia žaisti pagal jas, ir viskas bus gerai, visi bus patenkinti, gaus nemokamo vyno ir gėlių. „Dezintegracijai“ tai netinka. Festivalis yra garsus kvietimas aktyviai įsijungti į savojo pasaulio supratimą ir kūrimą. Tai gali būti įdomu, tai gali būti pavojinga, tai gali būti smagu.

Šiemet festivalis turi savo moto. Tai savęs pažinimo pionieriaus Aldous Huxlei mintis, išsakyta knygoje „Suvokimo durys. Rojus ir pragaras“: „Daugumos žmonių gyvenimai blogiausiu atveju teikia tiek daug skausmo, o geriausiu – yra tokie monotoniški, skurdūs bei riboti, kad postūmis pabėgti, ilgesys išeiti iš savęs bent kelioms akimirkoms visada buvo vienas pagrindinių sielos troškimų“.

„Dezintegracija XIV“ vyks lapkričio 23 d. – nuo 17 val., lapkričio 24 d. – nuo 18 val. Klaipėdos menininkų „Mokykloje“.

Įėjimas į visus renginius – laisvas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių