Dėl grožio, arba nepaprasta Kauno muzikinio teatro dvasia

Kauno muzikinį teatrą – tiek pastatą, tiek jo vidinį turinį – gaubia specifinė aura (aišku, nieko čia nuostabaus, dažniausiai kiekvienas teatras turi savo aurą). Ir nėra tai nei gerai, nei blogai. Tiesiog yra. Todėl susimaišę garsai, kvapai, kai kuriose vietose vaizdą užstojančios kolonos ir tyla pakylant uždangai (kuri kils ir leisis ne vieną kartą vykstant operai) skatina nusiteikti kitokiam teatriniam vyksmui. Tad pradėkime.

Pauzės

„Liučija di Lamermur“ (Salvatore Cammarano libretas pagal Walterio Scotto romaną „Lamermuro nuotaka“, režisierius Gediminas Šeduikis) istorija gana įprasta ir šekspyriška. Liucija (vaidmenį atlieka Raminta Vaicekauskaitė arba Gitana Pečkytė) pamilsta vyrą Edgarą (vaidmenį atlieka Vaidas Vyšniauskas, Edmundas Seilius arba Mindaugas Zimkus), kurio nedera mylėti, jos brolis (vaidmenį atlieka Vytautas Juozapaitis, Laimonas Pautienius arba Raimundas Baranauskas) rezga pinkles, kaip sunaikinti uždraustą meilę, ji per prievartą sutuokiama, mylimasis grįžta, Liučija išprotėja, abu įsimylėjėliai miršta. Laimėjusiųjų nėra, už tai mirčių – pakankamai.

Vis dėlto gana sentimentalią ir puikiai atpažįstamą istoriją, kaip visada, elegantiškai apipavidalina Dalios Ibelhauptaitės ir Juozo Statkevičiaus duetas. Taigi kai vos ne po kiekvienos arijos nuleidžiama uždanga, perstumdomos dekoracijos ir ši vėl pakeliama, žiūrovas turi laiko apsvarstyti, ką matė ir girdėjo. O tokių pauzių buvo ne viena (gal todėl kalbos apie kostiumus ir atlikėjų pasirodymus išseko ir pereita prie niekaip neišsenkančių politinių peripetijų). Tad, trumpai tariant, vaizdas toks: uždanga, kostiumai, stumdomos dekoracijos ir šnabždesiai scenoje bei pokalbiai žiūrovų salėje. Kol kas tai tik viena pozicija. Pakelkime kitos pusės uždangą.

Vaidyba

Pažvelkime į teatrališkumą operoje „Lucia di Lammermoor“. O jo čia tikrai netrūksta, kai kuriais atvejais net daugiau nei dramos teatre. Atlikėjai išgyvena savas emocijas ir itin stengiasi jas perteikti ne tik balsu, bet ir veiksmais. Visgi tai ne visada pavyksta ir perdėtos emocijos, itin teatrališki gestai, mimika naikina tragizmo elementus.

Seksualumu trykštanti Liučija pasirenka tokias pozas kaip prisiplojimas prie sienos, šios glostymas, ir toks elgesys kartais primena paauglių nuotraukas socialiniuose tinkluose. O ir beprotystė nebūtinai paženklinta nuolat kartojamo rankos mosto, turinčio atrodyti labai aiškiu simboliu. Simbolis išties aiškus, tik labai jau stilizuotas ir kartais galintis sukelti šypseną. Bet tai niekis: šypsena geriau nei nepasitenkinimas.

Švelniam ir seksualiam moteriškumui priešprieša tampa šiurkštus ir audringas vyriškumas. Jis reiškiasi ne tik aktorių pastangomis, bet ir muzika bei kostiumais. Liučijos brolis aprengtas juodai ir nuolat kapotais gestais bei veido išraiška reiškiantis savo tironiškumą ir absoliutų valdžios siekį. O per klastą išduotas mylimasis,  griausmams griaudint ir žaibuojant, susitaria auštant žengti į lemiamą dvikovą. Vienintelis per prievartą turėjęs tapti jaunikiu lordas Artūras (Kęstutis Alčauskis) – baltas, galantiškas, pasipūtęs ir švelnus. Gal todėl taip greitai ir nužudomas.

Barokas

Bet kaipgi ten ta meilė? Vienos scenos pabaigoje, kurioje Liučijos brolis siekė apgauti savo seserį netikru mylimojo Edgaro laišku, niekšas aistringai pabučiuoja seserį – galbūt tai požymis neleistinų santykių, o gal tiesiog atskleidžiama visiška brolio valdžia – tiek sesers sielai, tiek kūnui. Nenuostabu, kad vienintelis išsivadavimas iš tokios tironijos yra beprotybė ir galų gale mirtis.

Nieko kito ir nereikia tikėtis, tik tarp visos meilės įsiterpiančios ofeliškos beprotystės minios akivaizdoje. O minia išties efektinga. Tuo metu, kai scenoje susirenka choras (chormeisteriai Ramūnas Tilvikas, Rasa Vaitkevičiūtė) pilkais drabužiais ir įeina akinamai raudona suknia solistė, tiek vaizdas, tiek garsas, rodos, laimėtų, jei ne vis ta pati, kartais koją pakišanti gestikuliacija. Na, bet vis tiek akiai, tiek ausiai gana malonu, tik tragizmo nelieka.

Ir galų gale – finalas. Kapinės, Edgaras, laukiantis dvikovos su Liučijos broliu ir juodais gobtuvais prisidengusiųjų būrys. Sugaudžia varpai (juos norėtųsi girdėti daug garsiau ir tęstiniau) ir dvasininkas (Tadas Girininkas) praneša tragišką žinią – mylimoji mirė. Meilės pergalė – sąlyginė: jei visur karaliauja mirtis, kažin ar tai laimėjimas. Paskutinioji scena, kuri turėtų skambėti tragiškiausiais akordais, vis dėlto praranda savo įspūdį dėl tos nuolat kylančios ir besileidžiančios uždangos.

Ši nusileido ir – salėje tyla. Ar dar kas nors bus? Kur dviejų priešų kova? Ar uždanga vėl pakils? Pakilo, tik jau šįkart tam, kad atlikėjai nusilenktų.
Truputis sumaišties, kažkiek per daug teatrališkumo ir darbo uždangai. Viskas gražu kaip kad tortai gražūs vitrinose ir šiek tiek pompastiška bei barokiška kaip kad ir Muzikinio teatro eksterjeras. O juk saldainius daug kas mėgsta.