Retas kuris renginys Lietuvoje galėtų didžiuotis tokiu ilgaamžiškumu kaip Klaipėdos Jūros šventė. Ne kartą keitusi pavadinimą, rūbą, išgyvenusi amžių sandūrą, santvarkų virsmą – šiandien ji tapo įvykiu, be kurio nebeįsivaizduojamas uostamiesčio gyvenimas.

Didžiausias metų įvykis

Po poros metų Jūros šventė pasitiks solidų 80-mečio jubiliejų. Sunku patikėti, nes nuolat keisdamasi, atsinaujindama, nors ir sukaupusi milžinišką patirties bagažą, ji išlieka jaunatviška, linksma ir spalvinga.

1934-ųjų rugpjūčio 14 dieną surengta pirmoji – tuomet dar Jūros diena – buvo skirta jūrai, jūreivystei bei jūrinėms profesijoms populiarinti. Iš esmės ši misija gyva ir šiandien.

Istorija, be kita ko, byloja, jog anuomet į šventes nekasdienių įspūdžių pasisemti sugužėdavę dalyviai iš kitų Lietuvos kampelių turėdavo ir nedžiugios patirties – pirmąkart pamatę jūrą ir nežinodavę, kaip joje elgtis, svečiai skęsdavo Baltijos bangose.

Ilgainiui žmonės tapo ne tik atsargesni, bet ir išrankesni. Natūralu, kad su ypatingu miesto renginiu pramogautojai sieja ir didelius lūkesčius.

Tuo tarpu daugelis klaipėdiečių savo vaikystės, jaunystės Jūros šventes prisimena gerokai kuklesnes, pradedant renginių įvairove ir baigiant trukme. Tačiau, kaip tvirtino Klaipėdos senamiestyje užaugęs miesto meras Vytautas Grubliauskas, ir anuomet Jūros šventė gyvenimo ritmą pakeisdavo neatpažįstamai.

„Būdami vaikai, Jūros šventės laukdavome kaip didžiausio metų įvykio. Senamiestis būdavo kupinas gyvybės – galbūt jame ir nesusirinkdavo tiek daug prekeivių kaip šiandien, bet veiksmo tikrai nestigdavo. Šios šventės labai laukdavau ir norėdavau, kad ji būtų bent kokius tris kartus per metus“, – šypsojosi pašnekovas.

Karnavalai – saldus prisiminimas

V.Grubliauskas spėjo, jog daugeliui klaipėdiečių, kaip ir jam, didžiausią įspūdį palikdavo šventinis karnavalas.

„Pamenu, eisena būdavo ilga, įspūdinga, spalvinga, žaisminga – bent taip man atrodydavo vaikystėje. Tai, ko gero, būtų pagrindinis akcentas, kuris labiausiai įstrigo į atmintį“, – prisipažino pašnekovas.

V.Grubliauskas neneigė, jog dalyvauti šventiniame karnavale miesto įmonėms būdavę privalu, tačiau direktyvas „iš aukščiau“ pateisindavo neprastas rezultatas – anuomet Jūros šventės karnavalai išties sutraukdavo minias žiūrovų.

„Kadangi dabar tokios direktyvinės nuostatos nebėra, belieka tikėtis sąmoningumo ir patriotiškumo. Žinoma, tam tikrų atmainų, reinkarnacijos šiuolaikinėmis priemonėmis yra ir dabar, tik apimtys visiškai ne tos, o ir žaismingumo, išradingumo, manyčiau, pristinga. Kaip ir mieste veikiančių bendrovių, pirmiausia – jūrinių įmonių, aktyvumo. Jos galėtų papuošti karnavalinę eiseną originaliomis, netikėtomis kaukėmis, neatpažįstamai pakeistais automobiliais – išradingumui ribų nėra“, – kalbėjo pašnekovas.

Meras viliasi, kad ilgainiui šventinis karnavalas atgims – jei ir ne toks prašmatnus kaip Rio de Žaneire, bent jau užmojais priartės prie atsiminimuose išlikusių Jūros šventės karnavalų. 2 psl. >>