D.Chvorostovskis: save gerbiantis vyras turi jaustis Don Žuanu

Garsiausiose mūsų planetos operos teatruose ir scenose koncertuojantis, rugsėjo 29 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje įspūdingą pasirodymą žadantis 49-erių pasaulinio lygio rusų baritonas  Dmitrijus Chvorostovskis – apie žmoną, skyrybas, skrandžio opą, alkoholį, mylimą Londoną, senatvę, „Pussy Riot“ ir seksą.

Geros nuomonės apie save

– Dmitrijau, jūsų gyvenimą galima pavadinti savotiška Pelenės pasakos versija? Paprastas vaikinukas iš tolimojo Krasnojarsko jau daug metų koncertuoja garsiausiose pasaulio scenose.

– Pelenė? – juokiasi... – Nemanau. Didelio stebuklo nebuvo. Krasnojarske, dar būdamas studentas, jau buvau labai geros nuomonės apie save. Priešingai nei dabar.

Tuomet buvau maksimalistas, dalyvavau konkursuose, o laimėjęs dar labiau įtikėdavau savo talentu. Norėjau didelės scenos, pasaulinės sėkmės. Kaip sakė ir kiti, turėjau akivaizdų talentą.

– Kada paskutinį kartą lankėtės gimtajame mieste?

– O, tai buvo seniai. Atrodo, daugiau nei prieš metus.

– Kas pirmiausia iškyla prieš akis prisimenant Krasnojarską?

– O, Dieve! Įdomu, ką aš pamenu? – užsisvajoja. – Net sunku išskirti. Tarsi koliažas. Miestas, supamas kalvų. Dvi dalys, kurias dalija galingas ir platus Jenisejus. Tai suteikia didybės, erdvės, galios. Labai įstabi gamta. Įsivaizduoju tai ir šiurpas eina per kūną...

Labai myliu senąjį miestą. Gerai, kad jį prižiūri, restauruoja. Žinoma, pamenu ir filharmonijos pastatą, kuriame dirbau.

Londonas – mylimiausias miestas

– Beje, kodėl gyvenate būtent Londone?

– Nors labai daug keliauju po pasaulį, galima sakyti, kad gyvenu Londone. Kodėl? Ten gyvena mano šeima.

– Kodėl ne Romoje, Paryžiuje, Niujorke, Maskvoje ar Krasnojarske?

– Bandžiau dvejus trejus metus gyventi  Ženevoje, iš kur kilusi žmona. Bet nepatiko. Labai nuobodu, nedidelis oro uostas, todėl labai nepatogu skraidyti.

Londonas – kas kita. Tai – didelis, europietiškas, kosmopolitinis miestas. Čia gyventi patogu, žinoma, nenuobodu. Žmonės draugiški.

Tai – centras, patogu keliauti į visus žemynus, taip pat nuskristi iki Niujorko, kur neretai dirbu.

Londoną myliu, gerbiu ir žinau geriau nei bet kokį kitą pasaulio miestą. Maskvos ir netgi Krasnojarsko nepažįstu taip gerai kaip Londono.

– Jūsų balse nesijaučia akcento, nors žmona Floranz turi italų ir prancūzų kraujo, gyvenate D.Britanijoje, daug keliaujate.

– Dabar kelias dienas kalbu tik rusiškai.

Gyvenime daugiausia yra meilės

– Ką mes išgirsime „Žalgirio“ arenoje?

– Tai bus populiarios operos muzikos koncertas. Jo programoje – mano mėgstamiausi kompozitoriai: Verdi, Bellini, Rubinsteinas, Vagneris. Taip pat neapolietiškos dainos.

– Dabar prieš koncertus turbūt jau nesijaudinate?

– Oi, ne, nervinuosi, nes jei nesijaudinčiau, iškart reikėtų baigti karjerą. Privalo būti jaudulys.

– Klasikinis operos muzikos repertuaras susikūrė XIX a. pabaigoje. Kaip manote, ar šiais laikais jis aktualus? Kas bendro tarp to meto herojų ir dabartinių, smarkiai besikeičiančio pasaulio žmonių?

– Klasikinė opera kalba apie tai, kas nesensta: meilę, neapykantą, pavydą, pyktį, gėrį, blogį, dėmesingumą. Nors gyvenimas ir žmonės keičiasi, tai yra svarbiausia ir dabar.

– Ko iš klasikinio repertuaro daugiausia jūsų gyvenime?

– Meilės. Artimam, žmonėms, vaikams. Kur meilė, ten ištikimybė, atsidavimas. Meilė – tai ir darbas, religija, muzika, literatūra, menas. Meilė – tai jėga, vyriškumas. Mylintis žmogus turi didelę jėgą. Jis gali nuversti kalnus ir padaryti didelius darbus, net stebuklus. Mylintis žmogus nebus pašlemėkas, nesielgs gėdingai ir šlykščiai.

Norėjo bokso kriaušės?

– Dmitrijau, galite paaiškinti savo teiginį: „Namie aš būnu labai bjaurus“?

– Hm... Na, pernelyg smarkiai aš čia apie save. Esu per daug savikritiškas. Profesija uždeda antspaudą, todėl būna, kad nesijaučiu komfortabiliai. Žvėriškai pervargęs nieko nenoriu ar prieš koncertą būnu dirglus.

Vis dėlto niekas taip nepradžiugina kaip vaikų juokas. Galiu patvirtinti, kad jų saulėtos šypsenos ir juokas išgydo beveik viską (su pirmąja žmona, buvusia balerina Svetlana, baritonas 1996 m. susilaukė dvynių Aleksandros ir Danilo, su Floranz 2003 m. – Maksimo ir 2007 m. – Ninos).

Kai matau Maksimo ir Ninos šypsenas, iškart kyla teigiama energija, sustiprėja meilė gyvenimui, kūrybai, darbui. Kartu tai suteikia atsakomybės.

– Norėdamas išsilieti esate galvojęs įsigyti bokso kriaušę?

– (Šypsosi) Ne, ne... Jei reikės, visada rasiu. Kartais reikia išlieti energiją, bet reikia jos ir sukaupti. Privalai teisingai ją išnaudoti dirbdamas scenoje. Dėl viso to turi būti morališkai sveikas.

– Kaip ją kaupiate? Joga, meditacija, gamta, knygos?

– Moku skirstyti energiją, pasikrauti iš kitų žmonių. Būnu ir vienas, o tuo metu dažniausiai jaučiuosi labai gerai: mąstau, pasikraunu. Gaila, kad nemoku rašyti.

– Jūs – dainininkas, kuris moka klausytis tylos?

– Taip. Man patinka vidinė tyla. Ir aš labai komfortabiliai jaučiuosi vienas su savimi.

Žmona – angelas

– Ar tiesa, kad dėl intensyvaus darbo turėjote skrandžio opą?

– Prieš dvylika metų...

– Prieš „Rigoletą“ Hjustone?

– Taip. Prie to prisidėjo skyrybos, buvo daug nervų. Neslėpsiu, ir alkoholis. Nykau akyse. Ir jei ne mama gydytoja, turbūt nekalbėtume. Skubiai paguldė į ligoninę. Norint susigrąžinti jėgas, reikėjo gerti vyno, valgyti mėsos. Vos vos spėjau atsigauti iki premjeros.

Tiesa, nuo 2002 m. intensyviai sportuoju, nevartoju alkoholio, gyvenu sveikai. Deja, skrandis dar jautrus ir reaguoja į maistą.

– Turėjote ir turite daug gerbėjų. Kuo jas nurungė ir jus sužavėjo dainininkė Floranz?

– Ji – unikalus žmogus. Tokių daugiau nėra. Į žmogų įsikūnijęs angelas. Tyras, stiprus, geras, su didele teigiama energija. Todėl tokie nuostabūs mūsų vaikai. Geri ir gražūs. Panašūs į mamą. Kas geriausia – tik iš jos...

– Bet balsas – tėčio?

– (Juokiasi) Kad mama turi nuostabų balsą.

– Jums turbūt teko girdėti anekdotą apie operos dainininką, kuriam mylintis su mergina staiga suskamba telefonas. Dainininkas atsiliepia ir baigęs pokalbį sako merginai : „Greičiau renkis ir važiuok, po mėnesio – “Traviata".

– (Šypsosi) Girdėjau, žinoma. Kai jauti malonumą, pasitenkinimą, esi pakylėtas, tai padeda darbui, balsui. Bet kai pernelyg daug – kenkia. Kas suteikia malonumo ir naudojama saikinga – puiku. Net ir spektaklio dieną neatsisakau nueiti į sporto salę, nors tai nerekomenduojama.

Saikingai, jaučiant malonumą, yra gerai ir sportas, ir seksas. Ir tuomet geriau pavyksta spektakliai. Tiesa, svarbu ir gerai išsimiegoti.

„Pussy Riot“ negerbia

– Atrodo, esate sakęs, kad kiekvienas save gerbiantis vyras turi jaustis Don Žuanu.

– (Juokiasi) Taip. Bet nebūtinai veiksmais. Pakanka taip jaustis mintyse.

– Neseniai spaudoje buvo paskelbta informacija, kad jūsų ir garsaus kompozitoriaus, prodiuserio, verslininko Igorio Krutojaus afišų nuotraukos buvo išpieštos. Igorį nupiešė su kauke.

– Kalbėjau apie tai Meksikoje, spaudos konferencijoje. Galbūt atsiras ir pas mane tokia kepurė? (Juokiasi).

– Žinoma, girdėjote skandalą apie „Pussy Riot“. Jūsų nuomonė?

– Negerbiu jų. Galbūt tai ir politinė pozicija. Ir nors nesu giliai tikintis, tačiau šokti ant altoriaus – šventvagystė. Bet kokiu atveju negalima tyčiotis iš tikinčiųjų. Už chuliganizmą reikia bausti.

– Dmitrijau, sakykite atvirai: bijote senatvės?

– Žinoma! Nenoriu. Reikia sportuoti, sveikai gyventi. Žinau ne vieną, daug vyresnį už mane žmogų (D.Chvorostovskiui spalio 16-ąją sukaks 50 metų – aut. pastaba), kuris atrodo puikiai. O mano profesija, gyvenimas susijęs su tonusu, potencija, sveikata.

– Garsūs žmonės kartais prisipažįsta, kad visko turi, bet nesijaučia laimingi. Jų jau niekas nedžiugina.

– Turėti viską – tai skamba su išlyga. Žinau, kad karjerą, kokios pasiekiau aš, pasiekia nedaugelis. Reikia daug nuolatinio progresavimo metų. Tai – didelė laimė. Mane supa mylintys žmonės. Žmona, vaikai. Aš su viltimi žvelgiu į ateitį, noriu, kad jie būtų laimingi, noriu pamatyti užaugusius vaikus. Tikiuosi, kad dar galėsiu džiuginti savo gerbėjus, klausytojus ir kartu save patį. Menas ir dainavimas man vis dar teikia malonumo, todėl esu labai laimingas.

– Tai sako jūsų protas ar jausmai?

– Ir protas, ir jausmai.

Dažnas svečias garsiose scenose

Dmitrijus Chvorostovskis gimė 1962 m. spalio 16 d. Krasnojarske. Nusipelnęs Rusijos artistas, baritonas, apdovanotas daugybe, tarp jų ir valstybine, premijų.

Tėvas – inžinierius-chemikas, mėgo groti fortepijonu, muzikuoti, turėjo didelę pasaulio operos žvaigždžių garso įrašų kolekciją.

D.Chvorostovskis baigė Krasnojarsko M.Gorkio meno mokslų  pedagogikos mokyklą. Nuo ankstyvos jaunystės jau atliko arijas, senus rusiškus romansus ir dainas.

1985–1990 m. buvo Krasnojarsko valstybinio operos ir baleto teatro solistu.

Pasaulyje išgarsėjo 1989 m., kai Kardife laimėjo BBC  televizijos konkursą „Pasaulio dainininkas“ ir laimėjo vienintelį prizą ir titulą – „Geriausias balsas“.

Nuo 1990 m. dirba su garsiais pasaulio chorais, kompozitoriais. Nuolatinis garsiausių pasaulio operos teatrų dainininkas: Royal Opera House — Covent Garden (Londone), Bavarian State Opera (Miunchene), Munich State Opera (Miunchene), Berlin State Opera (Berline), Teatro alla Scala (Milane), Vienna State Opera (Viena, Teatro Colon (Buenos Airės), Metropolitan Opera (Niujorke), Chicago Lyric Opera (Čikagoje), Маrijos teatre (Sankt Peterburge), Maskvos teatre „Naujoji opera“.