Dabrišiško pasaulio autorius — gamtos poetas

Kalbinti Gintautą Dabrišių mieste, šiuo atveju – Kaune, nes šis didmiestis artimiausias nuo jo kaimo, tai pasmerkti kalbėjimą nesėkmei. Kas tik nors kiek pažįsta Dabrišių, žino, kad jis – kaimo, gamtos, bičių, žemės, debesų patikėtinis, poetas.

Kur pradingsta diena?

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius kasmet įteikiamą „Vieno lito“ literatūros premiją šįmet dar pavadino ir bičiuliška. Galbūt todėl, kad praėjusių metų geriausios knygos laurus pelnė Gintauto Dabrišiaus poezijos knyga „Joju vienas“, nes Dabrišius (taip, būtent pavarde, dažniausiai vadinamas poetas) pirmiausiai yra bitininkas, t. y. bičiulis. O galbūt jis – pirmiausiai yra poetas. Taigi poetas- bitininkas ar bitininkas-poetas?

„Ką čia išvedžioji?“ – atbumbena lengvai priekaištaujantis Dabrišiaus balsas, - Kalbėk apie literatūrą, ir taip, kad skaitytojas nevargtų – lengvai, suprantamai", - pamoko. O pasimokyti iš Dabrišiaus visada yra ko, nes jo pasaulio matymas, gyvenama diena – visai kitokia , nei įprasta gyventi mieste, t. y. Kaune.

Pradingusi diena

Pirmadienis
Antradienis
Ketvirtadienis
Penktadienis

Trečiadienį buvau Kaune

Ir ką tu gali kalbėti su poetu, jei su tavim kalbėti jis atvyko į Kauną? „Žiūrėk, - sako Dabrišius rodydamas į langą, - snaigės man sako: išeik. Matai, kaip daužosi į stiklą?“

Trys triobos eilėraščių

Septintojoje knygos „Joju vienas“ anotacijoje poeto eilėraščiai pristatomi taip: „nedaugiažodžiaujantys, originalūs, dabrišiški“ ir kiekvienas, nors kiek susipažinęs su poeto kūryba žino, kas tas „dabrišiškumas“.

Vieni tai vadina kaimo dievdirbio žvilgsniu, kiti – savitu pasaulio, gamtos matymu ir filosofija, dar kiti – unikalia poetine jausena, išgyvenama, regis, kiekviename žingsnyje. Žinoma, tie žingsniai įsivaizduojami tik jo gimtajame kaime, Kaune gi – dienos pradingsta, žingsniai – taip pat.
Galima sakyti, kad tai tarsi iš Vinco Krėvės knygos nužengęs Raganius, kuriam iš Dievo duotas žinojimas ir gyvenimo būdas, nes ir kasdieniškuose pasisakymuose Dabrišiaus pastebėjimai paprastai iškart tampa įžvalgomis ir tokią dovaną neišbarstyti galima, regis, tik gyvenant absoliučioje vienovėje su aplinka, žinoma – su kaimo, gamtos, nes mieste tegali dėliotis minčių koliažas, bet ne vientisa gija.

Kaip koks voras rudenėjančiuose laukuose (jei tai ruduo) Dabrišius reto grožio rasa nusagstytuose efemeriškuose tinkluose saulei tekant išdžiausto savo eilėraščius. Paskui tikrina, kuris geras, kurį reikia kiek pataisyti, kartais net rasą nubarsto, kad pamatytų eilėraščius tarsi iš šalies, ne savomis akimis (ausimis?).

„Reikėjo greitai tą knygą suruošti, tai per tris dienas ir surinkau. Nieko ten nereikėjo rinkti, kur imi – ten eilėraštis, tris triobas jie užima. Saulei tekant juos visus į “golfuką„, ir į Kauną“, – apie knygos atsiradimą kalba G.Dabrišius.

Premija saulei tekant

O garbinga „Vieno lito“ premija? Kaip? „Tai tas jausmas saulei tekant ir buvo premija“, – atsako poetas ir su kiekvienu jo žodžiu žemė ima suktis kitaip, ne taip, kaip mieste.

„Ar ketini ryt atvažiuoti?“ – bandėme tartis. „Kaip tai “ketini„? Šiandien jau nuėjau iki kelio, iki tol nebuvo įmanoma, ne kelias – viena košė, tai jei pašals kiek – atvažiuosiu. Bet autobusu, nes mašinos diržiukai nutrūko nuo šalčio, taip spaudė, kad išeini laukan – tai net ausyse spengia, kur ten atlaikys kas?“

Tai jei oras leis, ar ne? "Kaip tai – oras? Ir žemė, ne tik oras, visa sistema, viskas turi susiklostyti, – pataiso G.Dabrišius.

Būtent automobilis, organiškai įsiliejęs į panteistinę Dabrišiaus poeziją, sumaišo visas kortas ir nebelieka patogumo jo poezijos įvilkti į asketiško dievdirbio, kaimo filosofo marškinėlius. Tiesą sakant, ir ačiū Dievui, nes būtent (iš)gyvenamos vienovės tikrumas (tikrybė), ne dirbtinis, ne pritemptas įvaizdis jo poezijai suteikia dabrišiškumo.

„Iš pradžių knygos pavadinimas buvo “Ąžuoliukų akys„, – prisimena poetas, – nes geras ar blogas tu stovi prieš tuos ąžuoliukų pumpurus ir jie svarbiau. Save pasitikrini, paklausai cypia jie ten, ar ne?“ „Tie ąžuoliukai? – perklausiu. “Pumpuriukai, – pyktelėja Dabrišius, – akys jų. Nevertina taip, kaip žmonės."

Taip, su Dabrišiumi reikia ir kalbėtis dabrišiškai, o ne ten kokiu Kauno leksikonu ir didmiestis – ne vieta susitikti. Jį reikėtų sutikti laukuose, gal prie avilių (duotų ir darbo), gal jojantį kur vieną. Tuomet ir kalba eitųsi.

G.Dabrišiaus eilės

Upelis

Iš tikrųjų buvo du upeliai –
Upelis atbėgantis,
Ištiesęs rankutes į mane,
Upelis nubėgantis –
Matau tik jo kojeles.

Mamai vandens nuolat reikėjo,
Paduodavo man tuščią kibirą,
Sakydavo –
Turi rankutes, turi kojeles –
Nubėk ir parnešk.

Atskubėjęs prie lieptelio
Jau būdavau pamiršęs,
Kokią mes šiandien sriubą virsim,
Ką semt – kojukes ar rankutes?

Todėl įmesdavau kibirėlį į vandenį –
Tegu pats sugalvoja.

Mamai vandens nuolat reikėjo,
Pamačiusi tuščią kibirą,
Pažvelgdavo į mane –
Lyg aš būčiau upelis.

Iš tikrųjų buvo du upeliai.


Nepailstančios spynos

Metai bėga –
Vis sudėtingesnės spynos.
Durų užraktai
Vis atidžiau tyrinėja žmogų.


Raštelis

Kad neišgąsdinčiau
Ko nors,
Kad čia buvau,
Išeidamas iš namų
Prie durų prisegdavau raštelį:
Grįšiu po penkiolikos minučių.

Tada aš apie paukštuką galvojau –
Skrisk pro šalį,
Paskaitys – ir jam bus ramiau.

Sugrįžęs
Radau jį prie durų
Sušalusį.

- Skridau pro šalį, užsimerkiau,
Kai pamačiau raštelį –
Suskaičiavau iki dešimt,

O iki penkiolikos – tik tupiu sušalęs.


Kaip zuikis taupo

Kad nereikėtų
Bėgti per laukus
Lyg akis išdegus,

Zuikis vaikšto
Po laukus kartodamas –
Tikrai čia būdavo.