D. Michelevičiūtė: svarbiausia – dvasinė sveikata

„Mūsų širdis ta pati – ar bėgame, ar dirbame, ar meldžiamės", - sako aktorė, universiteto dėstytoja, šokių mokytoja ir kitos kultūrinės veiklos atstovė Dalia Michelevičiūtė (45), jėgų ir energijos kasdien besisemdama Šv. Mišiose.

- Nemažai žmonių įsisukę į reikalus Šventas Velykas prisimena, kai jau reikia dažyti kiaušinius. Bet jūs esate labai religinga ir turbūt šios šventės laukiate kitaip?

- Aišku visus žavi Kalėdos – Kristaus gimimas, bet be Prisikėlimo mūsų tikėjimas būtų tuščias. Manau, kad bažnyčia yra labai gerai nustačiusi, kaip pasiruošti didžiosioms metų šventėms. Be Prisikėlimo mes neturėtume amžinojo gyvenimo – tai yra pagrindinė tikinčiųjų šventė ir bažnyčios tradicija. Kai Pelenų trečiadienis mums primena, kad iš dulkės esame kilę ir į dulkę pavirsime prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų. Prisikėlimo laukimas yra labai svarbus - per tas penkias savaites mums reikia pasistengti šiek tiek apmarinti savo jusles, prisikėlimui paruošti sielą. Kai truputį supančioji kūną, dvasia tampa stipresnė.

- Sakote, kad Gavėnios metu svarbu apmarinti savo jusles. Ko šiuo periodu atsisakote?

- Aš laikausi pasninko, bet to, nevertinu banaliai, kad turėčiau atsisakyti tik mėsos. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus savęs turėtų paklausti, ko atsisakyti jam yra sunkiausia. Pavyzdžiui, man reikia valios pastangų tvarkytis namuose, todėl stengiesi save disciplinuoti – nesakau, kad pavyksta, bet stengiuosi. Labai mėgstu gurmaniškus patiekalus, bet nereikia savęs apriboti vien tik maistu – galbūt kas nors per daug žiūri televizorių ar jaučia didelį malonumą apsipirkinėdami, todėl jeigu mes tuos „apsimarinimus" sau pritaikytume individualiai, būtų daug naudos. Tiesiog reiktų peržvelgti savo gyvenimą ir suprasti, ko reiktų atsisakyti dėl Dievo ir kitų žmonių, nes pasninko esmė yra ta, kad tai, ką mes tarsi save apvogdami sutaupome, paaukojame kitiems.

- Vis dėlto kalbant apie pasninką dažniausiai akcentuojamas maistas...

- Nereikia suabsoliutinti kūno sveikatos, nes pažiūrėkite, kas vyksta... Būtinybe dabar tapo rūpinimasis tuo, ką valgome, sporto salių lankymas. Tai, aišku, svarbu, bet yra suabsoliutinta, o jeigu mes paklaustume, kam iš mūsų būtinybe tapo malda arba literatūros skaitymas? Eidami į darbą žmonės skaito horoskopus ir tada laukia...

Pirmas receptas būti sveikam – neskaityti horoskopų – geriau vieną kitą eilutę iš Šventojo rašto ir apie tai pagalvoti. Man svarbiau dvasinė sveikata. Jeigu tikintysis bent kartą per metus atliktų išpažintį, manau, reikėtų žymiai mažiau psichologinių konsultacijų, pradėtų sveikti ir dvasia, ir kūnas.

- Esate iš religingos šeimos. Ar jūsų požiūris į religiją keitėsi bėgant laikui, kai atsirado daugiau gyvenimo patirties?

- Be abejo. Vienas didžiausių autoritetų man yra Šventasis tėvas, Benediktas 16 ir dabartinis popiežius Pranciškus. Šiuos metus Benediktas 16-asis yra paskelbęs Tikėjimo metais. Kalbininkai juos paskelbė tarmių metais, medikai – sveikatingumo. Bet visa tai yra susiję – reikia ieškoti asmeninio santykio su Dievu. Katekizmo tiesas mes dažniausiai gauname, kai ruošiamės Komunijai, o po to teologinių darbų neatsiverčiame. Kartais lengviau Dievo prašyti, kad padėtų šeimai, bet labai sunku atsakyti, o ko reikia man? Tuomet imi ieškoti to santykio, melstis, kad apšviestų, ko reikia būtent mums, tau asmeniškai.

- Ar dažote kiaušinius?

- Kadangi mano šeima yra brolio šeima, važiuoju į Kauną arba susitinku su draugais. Tuos kiaušinukus ir ridenam, ir daužom, bet, tiesą sakant, jau neatsimenu, kada paskutinį kartą dažiau pati. Tai yra labai gražus simbolis, kultūros paveldas, kuris mūsų vaikams įskiepija estetinę pajautą, tačiau man dabar man svarbiau Šv.Mišios, kai sulaukiame prisikėlimo.

- Savaitgalį Nacionaliniame dramos teatre įvyko Rolando Atkočiūno režisuoto spektaklio „Medžioklės scenose" premjera, kurioje atliekate ūkininkės Marijos vaidmenį. Pjesėje religiniais įsitikinimais pridengiama neapykanta, žiaurumas... Kaip sekėsi kurti šį vaidmenį, kai savyje tokių blogiausių savybių atrasti turbūt sunku arba neįmanoma?

- Taip, tas blogio geluonis turbūt slypi visuose mumyse, bet šis personažas, manau, kad mano prigimčiai yra visiškai priešingas. Dažnai yra įdomiau kurti tirštesnius, vadinamuosius neigiamus personažus, bet tam tikros vidinės kovos yra. Personažą priimi, kad tai yra tam tikra moteris, kuri nemyli savo vaiko ir galvoji, o kas ją paskatino tokia tapti, kokios gyvenimo negandos kartais suluošina, kad tampame vienokiais ar kitokiais. Į tai žiūriu kaip į kūrybą, o kai būna sunku, padeda kolegos, režisierius, kuris pasako, kad čia jau per švelniai, nereikia čia tos meilės. Tuomet galvoju – aš monstras. Na, nieko, gal bent šiek tiek tas meilės ilgesys prasimušė... Tikiuosi, viliuosi....



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių