C.Graužinis: teatrus vertinu ne pagal dydį, vardą ar blizgesį

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų teatruose bei festivaliuose – naujas Cezario Graužinio spektaklis „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją. C.Graužinį kalbina Kristina Savickienė.

Esate trijų miestų gyventojas. Žiemojate Atėnuose, vasarojate Helsinkyje, taip pat būnate Vilniuje. Koks jūsų santykis su kiekvienu iš šių miestų?

Esu vieno miesto – Vilniaus gyventojas, dažnai išvykstantis į kitus miestus. Man Vilnius visais atžvilgiais puikus miestas. Ir būtų tiesiog tobulas, jeigu būtų prie jūros.

Helsinkyje turiu keletą senų mielų draugų, su kuriais sieja kūrybiniai interesai. Todėl kartais grįžtu į tą miestą, kuriame apsistojus ilgesniam laikui iškyla didelė rizika pradėti nemylėti gyvenimo. Arba tapt filosofu. Tarp kitko, būnant Helsinkyje, aplanko šviesios ir džiugios meninės idėjos. Galbūt iš poreikio pasipriešinti aplinkai.

Visai kas kita – Atėnai. Kiekvienas sugrįžimas į Atėnus – lyg pabėgimas iš mums įprasto racionalaus absurdo pasaulio į gaivios anarchijos zoną.

Kiekviename Europos mieste gali įžvelgti iš kartos į kartą perduodamą koncepciją, pagal kurią buvo ir tebėra statomas miestas. Bet Atėnai atrodo lyg atsiradę savaime, be minties, be logikos ir šalto išprotavimo, lyg koralinis rifas. Man tas anarchizmas atrodo labai humaniškas. Pavyzdžiui, gatvių pavadinimai – yra, o namai dažniausiai nesunumeruoti. Ir kam juos numeruoti, jei visados artimiausioje mažytėje parduotuvėlėje gali pasiklausti, kas ir kur yra?

Po „Zorbos“ premjeros vienas graikų kritikas pavadino jus „tikru graiku“ – jo nuomone, idealiai atskleidėte Zorbos „graikiškumo“ esenciją. Kaip jaučiatės pats? Lietuvis, kosmopolitas, o gal graikas?

Po spektaklio „Dafnis ir Chlojė“ graikai kartais pusiau rimtai paklausdavo: „Ar tik jūs, lietuviai, nebūsit kilę iš graikų?“ Juokais atsakydavau, kad tai – beveik tikra tiesa. Neva patys naujausi mokslo atradimai leidžia daryti prielaidą, kad kilome vieni iš kitų, – tik ne mes iš jūsų, o jūs iš mūsų. Rimčiau kalbant, ir kosmopolitų, ir patriotų ideologijos man atrodo vienodai nemalonios. Ir viena, ir kita sugalvota kaip įrankiai manipuliuoti, protams „užmuilinti“.

Aš mąstau ir rašau lietuviškai, nesvarbu, kokioje terpėje būčiau. Ir esu labai patenkintas, nes lietuvių kalba man – pati gražiausia iš visų girdėtų.

Jums teko dirbti įvairiuose teatruose Lietuvoje, Suomijoje, Švedijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje... Ar galite palyginti, ką reiškia menininkui dirbti solidžiuose valstybės finansuojamuose teatruose, o ką – mažuose, nepriklausomuose?

Yra teatrų, panašių į fabrikus, yra ir kitokių, primenančių mažas dirbtuvėles. Fabrikuose kuriami paklausūs produktai masėms. Šedevrų fabrikai negamina. Mažose dirbtuvėlėse kuriami subtilesni dalykėliai. Ir darbuotis mažoje dirbtuvėje maloniau.

Dažnai tas valstybinių teatrų solidumas – vestibiuliai, fasadai, įspūdingi teatro vadovų antsvoriai, raudonas kėdžių aksomas ir „komerciškai subalansuotas repertuaras“ yra tarsi ryškus „stop“ ženklas, perspėjantis, kad ten, viduje, – cinizmas, tuštybė.

Teatrus klasifikuoju ir vertinu ne pagal dydį, vardą, ar blizgesį, o tik pagal juose praktikuojamos etikos lygį.

Vienose šalyse režisierius – vienvaldis diktatorius, kitose – lygiavertis trupės narys. Štai Graikijoje aktoriams neretai repeticijų metu rūkyti draudžiama, o režisieriui – leidžiama. Ar kultūrų skirtumai trukdo, ar padeda kurti?

Jei kultūrų skirtumai trukdo dirbti – nedirbk, grįžk namo. Man viena iš stebuklingų teatrinės kūrybos ypatybių – galimybė kultūrų skirtumus paversti impulsais, netikėtomis idėjomis.

Skandinavijos šalyse iš tiesų buvau pravardžiuojamas diktatorium, šovinistu, teroristu... Bet be pykčio. „Būk diktatorius, Cezari, – sakydavo man aktoriai, – mes taip pavargome nuo tos demokratijos.“ Ta jų demokratija reikalauja rimtai išklausyti ir, pozityviai šypsantis, aptarti ir išanalizuoti net akivaizdžiai kvailas idėjas. Taip kūrybos procesas paskęsta plepalų liūne.

Primityviai suvokta demokratija teatre galų gale nulemia prastus meno standartus. Demokratiška kolektyvinė kūryba – vidutinybių džiaugsmas, šansas nevykėliams. Jei aktorius priverčia režisierių pasitenkinti vien tuo, ką nesunkiai ir patogiai sau sugebėjo atlikti, tai jau kapituliacija, katastrofa. Jei režisieriai kartais „pakankina“ aktorius, tai nebūtinai reiškia, kad režisierius turi tironiškų kompleksų. Pagarba aktoriui išreiškiama reikalavimais, tikėjimu, kad aktorius turi net sau pačiam nežinomų vidinių išteklių, spalvų, ir darbu, įgalinančiu tuos resursus ir spalvas ištraukti į dienos šviesą.
Kūryba – vertikalus procesas, ir hierarchiniai santykiai teatre lemia aukštesnius standartus.

Graikijoje žmonių tarpusavio santykiai man atrodo priimtinesni ir suprantamesni nei Skandinavijoje. Čia, kaip ir Rytų Europos šalyse, hierarchiškumas lygiai toks pats, kaip ir demokratijos flagmanais vadinamose visuomenėse.

Su kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu ir dailininku Vytautu Narbutu esate puiki komanda. Spektaklių recenzijose nuolat pabrėžiamas muzikos, scenografijos ir režisūros vientisumas, visi elementai tobulai papildo vienas kitą. Kaip atsirado šis kūrybinis trio ir kaip pavyksta jį išlaikyti, kai visi trys gyvenate skirtingose šalyse?

Prieš dvidešimt metų šviesios atminties Dalia Tamulevičiūtė pakvietė statyti vaikišką spektaklį Jaunimo teatre. Pasiūlė ir scenografą iš tuometinių savo studentų – Vytautą Narbutą. Susitikę gėrėme kavą ir fantazavome, kokį spektaklį sukursime. To spektaklio vaikams niekados ir nepradėjome statyti, bet draugystė nenutrūko ir Vytui persikėlus gyventi į Islandiją. Su Martynu susipažinome dirbdami Jaunimo teatre, kai repetavome pirmąjį „cezario grupės“  (cezario grupė rašoma iš mažosios) spektaklį „Arabiška naktis“.

Ir Vytas, ir Martynas – aukščiausio lygio profesionalai, ir, be to, perfekcionistai – mane tai žavi. Ypač „susicementavome“ kartu dirbdami užsienyje. Visokiausių nuotykių drauge patyrėme. Ir ne paskutinis vienijantis dalykas – panašus humoro jausmas.

Ar kurdamas spektaklius svečiose šalyse nesusiduriate su kalbos barjeru? Įdomu, kaip vyksta repeticijos, kuomet scenoje tekstas sakomas graikiškai ar švediškai – ar su jumis nuolat dirba vertėjas?

Niekados nedirbau su vertėju. Repeticijose kalbu angliškai. Kai pritrūksta žodžių, parodau gestais. Galiu ir pašokti, padainuoti. Paradoksalu, tačiau netobulai valdydamas kalbą žmogus mintis formuluoja daug tiksliau. Nebelieka niuansų, vien esmė. Ir aktoriai, kurie nelabai gerai supranta angliškai, daug įdėmiau klauso mano netobulos anglų kalbos. Ir daug geriau išgirsta. Komunikacija visados tikresnė, kai vartojamas minimalus žodžių kiekis. Mažiau apibūdinimų – daugiau erdvės protui.

Repetuodamas kasdien prieš akis turiu lietuvišką ar rusišką spektaklio tekstą, kasdien klausau, kaip jis skamba gimtąja aktorių kalba ir anksčiau ar vėliau imu gerai suprasti kone kiekvieną žodį.

Kaip, jūsų nuomone, skiriasi teatro publika skirtingose šalyse?

Man atrodo, kad Skandinavijos miestų žmonės vaikšto į teatrą ar į parodas, koncertus dažniausiai tam, kad įrodytų sau ir kitiems, jog yra kultūringi, „progresyvūs“ piliečiai. O teatre patirti įspūdžiai apibūdinami taip: „įdomus vaidinimas“ arba „aktualus, verčiantis susimąstyti pastatymas“. Tuo tarpu Graikijoje akivaizdu, kad žmonės teatru domisi nuoširdžiai. Ir taip pat nuoširdžiai, kartais tiesiog audringai reaguoja į tai, ką teatre mato. Nesigėdija atvirai išsakyti nuomonės, ginčijasi tarpusavyje.

Dar pastebėjau, kad graikų žiūrovų pasirinkimą – apsilankyti spektaklyje ar ne – labai mažai veikia recenzijos spaudoje. Nes kiekvienas oriai pasilieka teisę susidaryti savą, individualią nuomonę. Teatras ypač reikšmingas Atėnų gyvenime. Mieste yra maždaug pusantro šimto teatrų ir teatriukų. Kiekvieną sezoną išleidžiama apie 400 premjerų. Vasaros metu atėniečių šeimos sėda į mašinas ir važiuoja į už šimto kilometrų esantį senovinį Epidauro teatrą žiūrėti antikinės dramos pastatymų. Ir dažniausiai išperkami visi bilietai. O vietų Epidauro teatre – 14 000!

Teatras Europos šiaurėje ir pietuose. Kokie skirtumai, panašumai, mados, naujovės?

Deja, atrodo, kad skirtumai stipriai menkėja. Dabar Europoje visais būdais puoselėjama mada teatre „kritikuoti vartotojų visuomenės negeroves“ ir politikuoti. Idėjų ieškoma internete, spaudoje. Teatras skatinamas „kalbėti visuomenei aktualiomis temomis“, tai yra perpasakoti ir iliustruoti dalykus, jau daugybę kartų pasakytus masinės informacijos priemonėse. Net klasikinės dramos adaptuojamos su imigrantais, teroristais, homoseksualais ar feministėmis susijusioms problemoms apdainuoti. Ir teatras tampa neoliberalizmui patogiu žaisliuku. Iš teatro dingsta egzistencinės meilės, mirties, aistrų, išganymo temos. Dingsta metafizika. Nes metafiziškai mąstantis žmogus mažiau vartoja ir yra sunkiau kontroliuojamas, todėl jis nepriimtinas neoliberalistinei santvarkai.

Ačiū už pokalbį!

Cezario Graužinio „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją – Vilniuje Menų spaustuvėje, Kauno dramos teatre, Klaipėdoje „Švyturio menų doke“ festivalyje „PLArtFORMA“, Panevėžyje, Rokiškyje, Kelmėje ir kituose miestuose visą šį rudenį.


Šiame straipsnyje: Cezaris Graužinis

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių