Buvusi žvaigždė A. Stravinskas savo jubiliejui skirs 50 litų (foto)

Kruopos, makaronai, raudonasis vynas ir sena pažįstama. Taip gegužės 1 dieną savo 60 metų jubiliejų minės buvusi žvaigždė – šiuolaikinio disko, breiko stiliaus šokio pradininku Lietuvoje vadinamas Algirdas Stravinskas. Prisiminimuose liko šlovė, pora valandų trukusi santuoka, niekad nematyta dukra ir trys bandymai nusižudyti.

Daug skausmo ir atvirumo

Iš spindinčios praeities, darbo su Lietuvos muzikos elitu viename garsiausių ne tik Kauno, bet ir buvusios SSRS restoranų „Žalias kalnas“ laikų Algirdas turi prisiminimų ir skrybėlę iš plonai išdirbtos triušio odos.

„Skrybėlę labai branginu, nes ji man primena pakilimą iš duobės, kurioje buvau, kai baigėsi aukso amžius“, – atsidūsta buvęs kaunietis, kurio 15 kv. m vieno kambarėlio socialinis butas Vilniaus Geležinio Vilko gatvėje persismelkęs cigarečių dūmų tvaiko.

Buvo dar vienas Algirdo įvaizdžio atributas – ilgas, juodas apsiaustas, kurį kažkas pavogė. Naujo jis nusipirkti negali.

Valgiais ir gėrimais nukrautas stalas – taip pat jau praeitis. Pastaruosius gimtadienius jis pamini kukliai aludėje. Savo 60 metų jubiliejui trečiadienį A.Stravinskas galės skirti 50 litų.

„Noriu padėkoti man padėjusiems žmonėms. Vidui Mačiuliui, Romualdui Rakauskui, Balio Dvariono muzikos mokyklos direktorei Laimutei Onai Užkuraitienei ir pavaduotojai Irenai Karsokienei, nes galiu vesti choreografijos pamokas, – kelis kartus nepamiršti pavardžių prašo maestro, kuris net išgyvendamas juodžiausius metus neprarado humoro jausmo. – Ir valstybei, kuri kompensuoja šildymą už butą. Ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei. Esu tiesmukas, chamavotas, mėgstu juodąjį humorą.“

Deja, pokalbyje humoro nebuvo itin daug. Bet buvo daug skausmo, vaikiško nuoširdumo, ašarų ir vienatvės.

Holivudo verta istorija


"Mane iš kažkur atvežė į vaikų namus. Nežinau, kas esu, kas davė pavardę, vardą, – pradeda pasakojimą apie save Algirdas.

Ir staiga prabyla apie iš gyvenimo išėjusį Vytautą Šapranauską.

„Susinervinau, kai žiūrėjau televiziją. Sėdi prodiuseriai, į kriminalinį elementą panašus režisierius ir aiškina, kaip reikėjo elgtis, kaltina. Tik vienintelis Smoriginas protingai pasakė, kad žmogui taip reikėjo, jei tai padarė, – vertina A.Stravinskas. – Leiskit jam ramiai išeiti. Reikia bendrauti su žmogumi, kol jis dar  gyvas, o ne valandų valandas plepėti apie mirusį. Jaunutė psichologė dar kažką aiškina. Tu padaryk su menininku čierką, pagyvenk jo kailyje, pajausk dūšią ir į pasaulį galėsi pažvelgti jo akimis. Na, Šapranauskui pasisekė iš pirmo karto, o aš tris kartus nėriausi kilpą ant kaklo...“

A.Stravinskas nutilo. Vis toks pat tiesus, išdidus, atviras ir nesivaržantis.

O jo gyvenimo istorija puikiai tiktų ir Holivudui, ir Kanų ar Venecijos kino festivaliuose demonstruojamoms dramoms.

„Palauk, – pažvelgė pro balkoną. – Žiūrėk, narkomanas nusiėmė kelnes, atsirišo tvarsčius. Oi, kokios žaizdos. Ir tai kiekvieną dieną mato vaikai. Gyvenu prie narkologijos dispanserio. Aplink tokių vaizdų prisižiūriu...“

Ir po akimirkos tęsė savo istoriją-monologą, retkarčiais perspėdamas kai ko nespausdinti.

„O kai manęs nebus, galėsi viską parašyti skysčiau nei karvė“, – priduria.

Tarsi sėdėjęs kalėjime

Kodėl viskas taip susiklostė? Kodėl jis neatlaikė šlovės? Ar už klaidas, alkoholį smogė likimas?

Jis apie tai mąsto dažnai. Kaltina aplinkybes ir save patį: pritrūko energijos, kvapo. Vis dėlto per visą pokalbį jautėsi, kad šis žmogus nuo pirmų gyvenimo minučių taip ir nepatyrė švelnumo ir tėvų meilės, jautėsi vienišas.

„Sėkmė, pinigai, daug draugų, pažįstamų. Galvojau, kad mano grupė amžinai klestės. Dirbome iki paryčių, gerdavome, po to repeticijos, vėl darbas iki naktų, – kalba ir švelniai glosto skrybėlę A.Stravinskas. – Po to viskas staiga pasikeitė. Dingo visi. Ir aplink – kloaka, tuštuma.“

Jei kas nors Algirdo paklaustų, ar jis „sėdėjęs“, jis atsakytų teigiamai, nors niekados nėra kalėjęs. Ir „sėdėjimu“ jis vadina daugiau nei 40 metų laikotarpį.

Dabar kalėjimo sąlygos daug geresnės nei tai, ką jis patyrė vaikų namuose, internate. Kartais tekdavo vogti tuomet ir vėliau, iš viršūnių įkritus į duobę.

R.Daškevičius davė dolerių

„Kai mokiausi profesinėje mokykloje, neturėjau kur gyventi. Vienas pažįstamas Zoologijos sode šėrė žvėris. Padėjome juos prižiūrėti, pašluoti aptvarus. Kai atveždavo liūtams mėsos, atsipjaudavome gabalą, išsikepdavome. Miegojome ant šieno. Kad būtų šilčiau – susiglausdavome. Ai, dar buvo nuostabi Zoologijos sodo direktorė... Kai buvau duobėje, gyvenau “Žaliam kalne„ su išdaužytom sienom. Ne tik vasarą, bet ir žiemą. Oi, palauk, – tai pasakojant Algirdo akimis srūva ašaros. – Atleisk, tuoj nusiraminsiu... Palūžau gyvenime. Eidavau gatvėmis, kas pažinodavo, duodavo duonos. Nepamenu gerojo žmogaus vardo, kuris duodavo bandelių...“

Vieną dieną prie gatve einančio Algirdo sustojo keli prabangūs automobiliai. Iš vieno išlipo Remigijus Daškevičius. Vėliau, 2001 m. lapkritį, jis, žinomas nusikaltėlis, buvo nužudytas.  O kadaise, dar būdamas paauglys, su broliu Artūru šoko breiką  A.Stravinsko grupėje.

„Artūras buvo meniškesnis, Remigijus šiek tiek chuliganavotas. Kai kas atsitiko ir jį turėjau pašalinti iš grupės, – nesako priežasties A.Stravinskas. – Bet tada, kai pamatė mane gatvėje, jis išlipo iš prabangaus automobilio ir sako: “Čia jums, vadove.„ Ir davė 500 dolerių. Pinigai kvepia, bet aš neturėjau ko valgyti. Ir tegul mane sušaudo, bet aš Daškevičių reabilitavau.“

Lemtingas apsilankymas halėje

Vėl kava ir cigaretė. Pauzė. Nudžiūvus ašaroms, kurias per pokalbį A.Stravinskui teko slėpti ne vieną kartą, paklausė: „Gali mane išklausyti?“

Ir vėl pasakoja.

Jis nepamena, kaip, bet dar mokydamasis šaltkalvio-tekintojo darbo pateko į Kauno sporto halę. Ten vyko pramoginių šokių konkursas „Gintarinė pora“.

„Kai užgrojo muzika, sukosi poros, Viešpatie, apstulbau“, – nušvito Algirdas.

Tuomet jis pamatė šokančius Jūratę ir Česlovą Norvaišas. Nuo žemės tepaluotomis rankomis rinko blizgučius. Ir suvokė, kad jam skirtas menas, šokis.

Ir netrukus šešiolikmetis atsidūrė Profsąjungų kultūros rūmuose. Labai norėjo mokytis šokti. Deja, tuomet nebuvo jo amžiaus šokėjų grupės. Teko sulaukti 18 metų.

„Ir mane, internačioką, Norvaišos priėmė į “Sūkurį„! Mokytoju tapo Tomas Petreikis, o Norvaišos man buvo kaip tėvai. Jie nežino, kad laisvu laiku juos sekiojau, mačiau, kaip gerdavo kavą. Jiems esu labai dėkingas, – menininko akyse vėl sublizga ašaros, o Norvaišoms, kurių nematė daugiau nei 30 metų, paskyrė daug padėkos žodžių. – Labai norėčiau juos pamatyti, bet man labai labai gėda. Kad toks esu, kad nuvyliau jų lūkesčius...“

Šlovė ir nokdaunai

Būtent J. ir Č.Norvaišos, pasitikėdami gabiu ir plastišku jaunuoliu, vėliau pasiūlė įkurti šokių grupę. Algirdas po metų priėmė iššūkį. Jau pirmasis jo komandos šokis „Gintarinės poros“ konkurse sulaukė ovacijų.

Netrukus A.Stravinsko grupė pradėjo rengti programas su Lietuvos muzikos elitu legendiniame restorane „Žalias kalnas“.

„Pamenu interjero architektą Vytautą Krasauską, – išpučia cigaretės dūmus menininkas. – Kai restorane pakvipdavo ypatingi tabako dūmai, jau žinojau, kad jis čia. Tais laikais būdavai laimingas, kai kas nors, atvažiavęs iš užsienio, dovanodavo spalvotą tuščią polietileno maišelį, o jis rūkė pypkę...“

Greitai A.Stravinsko choreografijos kolektyvas išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet visoje SSRS.

Jų grupė pasirodė su tuometėmis žvaigždėmis: Ala Pugačiova, Laima Vaikule, Josifu Kobzonu ir kitomis įžymybėmis. Jų šou matė Lietuvos grietinėlė, „Žalgirio“ krepšininkai, daug buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų.

Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę ir šalyje daug kam pasikeitus, pasikeitė ir Algirdo gyvenimas. Nebeliko kasmėnesinio 400 rublių atlyginimo, upeliais besiliejusio putojančio vyno, minios gerbėjų, šlovės. Netgi buto – jį prarado per patiklumą.

Šlovingiausias akimirkas su choreografu išgyvenęs restoranas „Žalias kalnas“ kelerius metus jį priėmė jau apleistas, nešildomas, apgriuvusiomis sienomis. Nuo tokios realybės Algirdas slėpėsi alkoholyje ir net bandė žudytis.

Neišlaikė diržo kilpa

"Pasitinkant XXI amžių, kai aplink visi džiūgavo, dangus švytėjo nuo fejerverkų ir šviesų, Algirdas bandė kartis.

„Neišlaikė diržo kilpa. Reikia suprasti, kad kiekvienas neįgalus, benamis, neregys pasaulį mato savo akimis ir siela. Tu, baigęs pokalbį, neatsisėsi į neįgalaus žmogaus vežimėlį, todėl jo nesuprasi“, – tarsi pirštu duria vyras.

Apie bandymus žudytis kalba su ironija ir humoru: „Gimiau Gyvatės metais, po Jaučio ženklu. Net nežinau, kodėl Gyvatė Jaučiui įkando, o gal Jautis – Gyvatei?“

O kas įkando, kad, praėjus kelioms valandoms po vestuvių, paliko savo nėščią žmoną ir niekada gyvenime nematė dukters?

„Oooo, dabar klausyk. Tai – jautri tema, bet vestuvės – didžiausias fokusas mano gyvenime, – gurkštelėja juodos kavos. Ir nustemba, iš kur žinome kaunietę Zitą (pavardė redakcijai žinoma). Ir vėl pajuokauja: – Tik tiksliai parašyk, nes tave nušausiu “Kalašnikovu".

Šlovės viršūnėje Algirdas negalėjo atsiginti nuo tuntais jį persekiojusių moterų. Viena jų buvo ypač aktyvi. Nuo jos vadovą slėpė grupės šokėjos, draugai.

Naktis ir gimusi dukra

„Kartą paryčiui išėjau po baliaus, gaudžiau taksi gatvėje, ir atsirado ta kobra. Pasiūlė pernakvoti visai greta – pas vieną bobutę prie Zanavykų turgaus, – Algirdas pasakoja, kad šaltu oru, padauginęs alkoholio pasidavė įkalbinėjimams. – Ten gyveno maloni, kurčia, 80 metų bobutė. Atsiprašau, aš jai dar skolingas 5 rublius. Beldėmės, neįleido, tada apėjome namą, kobra išmušė langelį ir patekome į vidų. Ryte pabudau pažadintas bobutės. Zitos nebuvo. Dar iš tos bobutės pasiskolinau 5 rublius.“

Po trijų mėnesių, pasak A.Stravinsko, apsilankė Zita. Menininkas pamena jų susitikimą prie „Merkurijaus“.

„Netoli aikštės, kur Leninas ranka rodo “nedaryk„, ji ėmė reikalauti pinigų – 500 rublių, norėdama nutraukti nėštumą. Aš po tos nakties nieko nepamenu. Tik bobutę ir 5 rublius. DNR testų nebuvo. Bet liepiau gimdyti, nes negalima žudyti kūdikio. Vėliau ėmė persekioti jos tėvai, brolis. Grasino: arba tuoksis, arba neteksi darbo. Per prievartą ir susituokiau, bet pasakiau, kad po to iškart išvažiuosiu“, – pasakoja A.Stravinskas.

Praėjus kelioms valandoms po vestuvių A.Stravinskas, kaip ir žadėjo, sėdo į taksi ir paliko nėščią žmoną.

Savo dukters jis taip ir nematė. Kol dukrai sukako 24 metai, mokėjo alimentus.

„Turėčiau ką nors, palikčiau dukrai, bet ta kobra“, – atsidūsta.

Vienišas vilkas

Kloaka. Anarchija. Skurdas. Taip dabartį apibūdina A.Stravinskas.

„Niekam nerūpi menas, neįgalūs žmonės, pensininkai, našlaičiai. Tiems, kas nuoširdžiai paima vaikus iš globos įstaigų, reikėtų statyti paminklus, nes žmogui labai reikalinga šeima. Vaikų tvirkintojus ir prievartautojus šaudyčiau. Smurtą internatuose patyriau savo kailiu. Baisu, kai nėra kam pasiguosti, – vėl atvirai kalba buvusi žvaigždė. – Meras važiuoja į Zimbabvę, bet čia – Zimbabvė. Tik ten žmonės šypsosi. O jaunimui patariu būti optimistams, nesėdėti prie kompiuterio, sportuoti ir kuo daugiau bendrauti, nes kitaip – kilpa ant kaklo.“

Netrukus Algirdas prisipažino, kad taip pat nori į dangų. Ir tuoj pat uždainavo: „Šoki, trypki, bernužėli, bernužėli, nusiveski į kamarą, į kamarą...“

Trečiadienį per savo 60 metų jubiliejų jis ant stalo pasidės kruopų, makaronų, būtinai raudonojo vyno. Kas ateis į svečius? Sena pažįstama. Kas dar? Pauzė.

„Taip, esu kaip vienišas vilkas. Bet man garbė būti vienišu vilku. Ir kartais tai man labai patinka, – nutyla. – Kartais...“



Komentarai 40 Rašyti komentarą

rytas

rytas portretas
siaubas, kas dedasi...laikykites beje, geras idomus straipsnis

pilietė

pilietė portretas
Talentingas,bet nelaimingas žmogus:be tėvų augęs,neturėjo jokių gyvenimo įgūdžių,jokios atsakomybės, tai leido sau "paūžti".Neišėjo nieko iš tokio gyvenimo,tik nusivilimas dėl praūžto gyvenimo.Jau vėlu ,jau vakaras... ir niekam toks žmogus nebereikalingas.Per daug tas tarybinis gyvenimas išlepino tokius žmones,kai jais rūpindavosi,kad neužsikrėstų venerinėmis ligomis,kad nebūtų bedarbiais,kad netaptų narkomanai. Kai atėjo LAISVĖ po nepriklausomybės atgavimo,....nebeišmokome kitaip...

RK.

RK. portretas
Taip, straipsnis išsiskiria iš kitų. Prieš autorių nusiimčiau skrybėlę, jei ją turėčiau.

Daugiau

Daugiau portretas
Daugiau tokiu straipsniu ir daugiau issamesnes info.reiktu pasidometi kas soko, kaip soko ir t.t.
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių