Berlyno kino festivalio nugalėtoja - drama apie Italijos kalėjimą

Italijos kino kūrėjai veteranai Paolo ir Vittorio Taviani (Paolas ir Vitorijus Tavianiai) šeštadienį už savo dokumentinę dramą apie vieno Italijos griežto režimo kalėjimo kalinius „Cezaris turi mirti“ (Cesare deve morire) atsiėmė Berlyno kino festivalio pagrindinį apdovanojimą „Auksinį lokį“.

Juostoje nufilmuoti tikri žudikai ir mafioziai, kalintys Romos sustiprinto režimo kalėjime ir statantys Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) tragediją „Julius Cezaris“, kurios išdavystės ir keršto temas papildo ir jų asmeninės dramos.

„Viliamės, jog kai šis filmas bus pradėtas rodyti plačiajai publikai, kino teatrų lankytojai sau arba net tiems, kurie yra šalia jų, pasakys, ... kad net ir kalinys su baisu nuosprendžiu, net nuosprendžiu iki gyvos galvos, yra ir lieka žmogiška būtybė“, - sakė 80-metis Paolo Taviani.

„Didingų ir paprastų Shakespeare žodžių dėka, šie kaliniai kelioms dienoms grįžo į gyvenimą. Tai buvo tik kelios dienos, bet jie išgyveno aistrą ir energiją, ir aš norėčiau paskirti tai jiems“, - pridūrė jis.

Jo 82 metų brolis Vittorio, atsiėmęs apdovanojimą iš vertinimo komisijos pirmininko, britų režisieriaus Mike'o Leigh (Maiko Li) rankų, perskaitė juostoje nusifilmavusių kalinių vardus.

Antrasis pagal garbingumą Didysis žiuri prizas per iškilmingą šeštadienio vakaro ceremoniją buvo įteiktas filmui „Tik vėjas“ (Csak a szel), kurį pastatė vengrų kūrėjas Bencė Fliegaufas (Bencė Flygaufas).

Jį šiam darbui įkvėpė romų nužudymų virtinė Vengrijoje 2008 ir 2009 metais, pareikalavusi šešių žmonių, tarp jų - penkerių metų berniuko, gyvybių.

„Statydamas šį filmą sutikau tiek daug nuostabių žmonių, ne tik filmavimo komandos narių, bet ir socialinių darbuotojų, gyvenančių tuose Vengrijos rajonuose, kur gyvena romai, - jie altruistiškai padeda žmonėms. Norėčiau pasinaudoti šiuo prizu tam, kad atkreipčiau dėmesį į juos“, - sakė jis.

14-metė Rachel Mwanza (Reičel Mvanza) iš Kongo Demokratinės Respublikos (KDR) už savo pirmąjį vaidmenį jaudinamoje kanadiečių dramoje apie vaikus karius „Karo ragana“ (Rebelle) iš vertinimo komisijos nario Jake'o Gyllenhaalo (Džeiko Gilenhalo) rankų atsiėmė geriausios aktorės „Sidabro lokį“.

Jos filmas pasakoja apie mergaitę Komoną, gyvenančią šalyje, kuri labai primena KDR ir kurią iš gimtojo kaimo pagrobia ginkluoti sukilėliai. Ji priverčiama nušauti savo tėvus ir tapti savo vado meiluže.

R.Mwanza buvo vienas Kinšasos gatvės vaikų, kol ją atrado režisierius Kimas Nguyenas (Kimas Ngujenas). Filmuodamasi ji išmoko skaityti.

„Mano gyvenimas buvo labai sunkus, ir kai sutikau poną Kimą, supratau, kad tai man yra šansas, štai kodėl labai stengiausi - nes žinojau, kad šis darbas duos geresnį gyvenimą“, - sakė ji žurnalistams.

Danas Mikkelis Boe Folsgaardas (Mikelis Bo Folsgardas), kuris suvaidino išprotėjusį karalių Christianą VII tikrais faktais pagrįstoje kostiuminėje dramoje „Karališkas romanas“ (En Kongelig Affaere), savo “Sidabrinį lokį” geriausiam aktoriui atsiėmė iš Charlotte Gainsbourg (Šarlot Gensbur), kuri taip pat dirbo vertinimo komisijoje.

Šis filmas taip pat buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Jame juostų apie Džeimsą Bondą piktadarys Madsas Mikkelsenas (Madsas Mikelsenas) vaidina karaliaus asmeninį gydytoją, kuris suvilioja karalienę ir susimoko su ja pradėti šioje mažytėje karalystėje Apšvietos reformas.

Geriausiu režisieriumi buvo paskelbtas vokietis Christianas Petzoldas (Kristianas Pecoldas), pristatęs dramą „Barbara“, kurioje pasakojama apie jauną moterį, norinčią pabėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos.

„Cezaris turi mirti“ nuo pat pradžių pasirodė esąs kone populiariausias tarp žiūrovų. Iš viso konkursinėje festivalio programoje varžėsi 18 juostų.

„Aukso lokys“ Italijai atiteko pirmą kartą nuo 1991 metų, kai šį apdovanojimą pelnė Marco Ferreri (Marko Fererio) „Šypsenų namas“ (La casa del sorriso).

Broliai Taviani, kurie jau pusę šimtmečio garsėja socialiai angažuotais filmais, 1977 metais gavo Kanų „Auksinę palmės šakelę“ už „Tėvas šeimininkas“ (Padre Padrone), kuriame taip vaidina mėgėjai, o 1982 metais už „Šventojo Lorenco naktis“ (La Notte di San Lorenzo) - Kanų Didįjį žiuri prizą.

Pernai „Aukso lokys“ ir apdovanojimai už aktorių darbą atiteko skausmingai iraniečių šeimyninei dramai „Išsiskyrimas“ (Jodai-e Nader az Simin), kuri dabar yra nominuota dviem „Oskarams“. Šio filmo režisierius Asgharas Farhadi (Asgaras Farhadis) šiemet Berlyne dirbo vertinimo komisijoje.

Alfredo Bauerio apdovanojimas už ypatingas inovacijas atiteko portugalų nespalvotai dviejų dalių melodramai „Tabu“, kurioje pasakojama apie neteisėtą romaną šių laikų Lisabonoje ir kolonijinėje Afrikoje.

Vokiečių operatorius Lutzas Reitemeieris (Lucas Reitemejeris) atsiėmė apdovanojimą už meninius nuopelnus, kuris jam buvo paskirtas už darbą Wang Quan'ano (Vang Kvanano) kinų epe „Baltojo elnio lyguma“ (Bai lu yuan).

Specialų „Sidabro lokį“ žiuri įteikė šveicarės Ursulos Meier (Ursulos Mejer) režisuotai dramai „Sesuo“ (L'enfant d'en haut) apie jauną berniuką, kuris iš prabangaus Alpių kurorto vagia slides, kad galėtų pragyventi.

Be aštraus tarptautinio kino 11 dienų trukusiame festivalyje buvo daug „žvaigždžių galios“ - savo režisūrinį debiutą „Kraujo ir medaus žemėje“ (In the Land of Blood and Honey) pristatė Angelina Jolie (Andželina Džoli), o Meryl Streep (Meril Strip) atsiėmė „Aukso lokį“ už viso gyvenimo pasiekimus.