„Beovulfas“ ir „Iliada“ tikroviškesni nei W. Shakespeare`o kūriniai

Epinė poema „Beovulfas“ ar Homero „Iliada“ yra labiau tikėtinos nei istorijos, kurias kūrė Williamas Shakespeare`as, Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas ar J. K. Rowling, nes jų veikėjų santykiai tikroviškesni, teigia mokslininkai.

Jų rezultatai atitinka istorikų įsitikinimą, kad senovės mitai, tarp kurių – ir „Beovulfas“, „Iliada“ bei tradicinė airių poema „Táin Bó Cuailnge“, gali būti bent iš dalies paremti tikromis bendruomenėmis ir žmonėmis, rašo telegraph.co.uk.

Coventry universiteto tyrėjai analizavo trijų senovinių pasakojimų tekstus ir lygimo sudėtingą jų veikėjų santykių tinklą su „socialiniais tinklais“, kurie egzistuoja tikrame gyvenime.

Mokslininkai apskaičiavo kiekvieno veikėjo populiarumą, remdamiesi tuo, kiek santykių jie turėjo su kitais veikėjais, ar buvo draugai, ar priešai. Tuomet jie tyrė bendrą visų veikiančių asmenų dinamiką.

Jų gauti rezultatai, skelbiami žurnale „Europhysics Letters“ rodo, kad kūriniuose vaizduojamos visuomenės labai panašios į kompanijų direktorių, filmų aktorių ir mokslininkų socialinius tinklus, kuriuos sužymėjo kiti akademikai.

Jie taip pat nustatė, kad keturiuose kūriniuose, kurie, kaip žinoma, yra visiškai išgalvoti – W. Shakespeare`o „Ričardas III“, J. R. R. Tolkieno „Žiedo brolija“, pirmoji J. K. Rowling „Hario Poterio“ dalis ir Victoro Hugo „Vargdieniai“, yra išduodančių ženklų, rodančių, kad tai pramanytos istorijos.

„Mituose, o taip pat tikruose socialiniuose tinkluose, yra subbendruomenių, kurios nieko kito nepažįsta. Pramanytose istorijose atrodo, kad visi visiškai susiję vieni su kitais“, – teigė tyrimo bendraautorius Pádraigas Mac Carronas.

„Realybėje taip pat yra populiarių žmonių, kurie turi šimtus draugų, keletas tokių, kurie turi jų gal 70, ir daugybė, turinčių gerokai mažiau. Tačiau grožinėje literatūroje yra daugybė veikėjų, kurie turi tiek pat draugų. Pavyzdžiuim beveik visi, kuriuos pažįsta ir su kuriais bendrauja Haris Poteris, taip pat susitinka ir bendrauja su Roniu bei Hermiona“, – pridūrė jis.

Nors trijuose tirtuose mituose netrūksta pabaisų ir magijos, o tai tikrai nėra istoriniai atsiminimai, tyrimas leidžia manyti, kad jie kurti galvoje turint tikras bendruomenes, tvirtina P. Mac Carronas.

„Šiose istorijose vaizduojamos visuomenės yra tikroviškos. Ne įvykiai, net ne žmonės, bet visuomenės yra realistiškos“, – teigė mokslininkas.