Bela Tarras: nenoriu kurti kvailos pasakos

Neseniai pasibaigusiame Tarptautiniame Kauno kino festivalyje savo naujausią – ir kaip sako pats režisierius – paskutinį filmą pristatė vengrų kino legenda Bela Tarras.

Surengtoje diskusijoje ir susitikime su žiūrovais dalyvavęs režisierius kalbėjo apie tai, kodėl nenori kurti „kvailų“ pasakų ir kodėl jam svarbiausia įsiklausyti į gyvenimo logiką, o filme parodyti tikrą, nors ir monotonišką, sekinantį ir galiausiai pasibaigiantį žmogaus gyvenimą.

2011 metais sukurtas Bela Tarro filmo „Turino arklys“ yra įkvėptas filosofo Nyčės gyvenimą sukrėtusio įvykio: sakoma Turino gatvėje jis pamatęs baisiai mušamą arklį, stojęs jo ginti, netrukus susirgo rimta psichine liga dėl kurios likusius vienuolika metų bežadis išgulėjo lovoje.

Filme, kuris pradedamas klausimu, o kas gi nutiko arkliui, kaip ir daugelyje kitų režisieriaus filmų nematyti daug veiksmo, negirdėti ir daug kalbų. Filmo veiksmas vyksta niūriame rudeniniame slėnyje, kuriame nuolat gaudžia vėjai ir po truputį ỹra net tvirčiausiai suręsti mūrai. Be silpstančio arklio, kuriam, priešingai nei sufleruotų pavadinimas, kūrinyje vietos skirta ne per daugiausiai, pagrindiniai herojai yra tėvas su dukra. Ilgo plano scenomis žiūrovui atskleidžiama jų kasdienybė: rytas, ruošimasis darbui, namų ruoša, kasdienės bulvės su lupenomis pietums, vakaras, miegas. Tai skurdi ir iki begalo monotoniška buitis, kurią sutrikdo tik pasikeitusios aplinkybės.

Daugelis kino kritikų šiame filme įžvelgia dabartinės žmogaus būklės alegoriją. Kaip viename interviu prasitarė režisierius, „filmas vaizduoja mirtingumą, su tokiu giliu skausmu, kurį kiekvienas mūsų, pasmerktas mirčiai, anksčiau ar vėliau pajuntame“. Po Kaune vykusios po filmo peržiūros režisierius minėjo, kad šiuo filmu norėta parodyti, kaip mes – žmonės – gyvename. Nei daugiau, nei mažiau.

„Mes – kaip ir filmo herojai – kasdien esame toje pačioje scenoje, skiriasi tik buvimo būdai. Kiekviena diena šiek tiek skirtinga. Tačiau žinote, kokia yra didžiausia problema? Diena iš dienos mūsų gyvenimas vis trumpėja ir trumpėja, o pabaigoje – tampame vis silpnesni ir silpnesni, kol galiausiai išnykstame. Tai viskas, ką norėjome Jums pasakyti – apie tai kalba mūsų nusivylimas, mūsų ašaros ir mūsų viltis. Viskas, ką darome, nukreipta į šį vienintelį tikslą. Tai mums svarbiausia“, – sako Bela Tarras.

Paskaičiuota, kad vidutinė pastarojo dešimtmečio filmų kadro trukmė yra 4-6 sekundės, o tuo tarpu Bela Tarro filmai išsiskiria gan ilgais kadrais, kurių trukmė dvi keturios ar daugiau minučių. Kaip sako režisierius, daugelis jo kritikų, ypač Holivudo režisieriai ar populiariųjų filmų prodiuseriai, laiko tiesiog žiūrovo kankinimu rodant jam „paprasčiausią“ žmogaus istoriją, kuri be visa ko neperteikia jokios reikšmingos informacijos. Anot jų, visą Bela Tarro filmą, o ką jau nekalbėti apie jame rodomą lietų, namo sienas ir kitas, atrodytų, nereikšmingas detales, galima sutraukti iki 20 minučių.

Tačiau režisierius atsako, kad tai, kas svarbiausia galima išvysti daugelyje kasdienybės detalių, pradedant paprasčiausia aptrupėjusia siena. Galbūt dėl šios priežasties Bela Tarro filmai trunka gana ilgai – dvi, pustrečios ar – kaip „Šėtono tango“ – net aštuonias su puse valandos. Tačiau kiekviena filmo minutė, patikina Bela Tarras, turi savo tikslą, o jei šis tikslas liks neįžvelgtas, jis nesupyks, jei kas nors jo nepalaikys „tikru“ režisieriumi.

„Ir aptrupėjusi siena mums kažką kalba, kažką atskleidžia – galime iš jos daug sužinoti. Net ir prabėgantys gatve šunys yra svarbi detalė, priklausanti bendram filmo sumanymui. [...] Pamenu, po „Prakeiksmo“ premjeros Vengrijoje prie manęs priėjo labai filmu nusivylęs ir net įsiutęs kino režisierius ir man sako: Ką, po velnių, padarei? Tai tik dvidešimties minučių filmas. Kokio velnio tu ji ištempei iki dviejų valandų? Tik tam, kad parodytum sušiktą lietų! Prašau, padaryk istoriją, padaryk tikrą filmą. Tu niekada netapsi kino režisieriumi! Aš atsakiau: nenoriu būti filmų režisierius. Tikrai, aš niekada nenorėjau“, – Kaune kalbėjo režisierius.    

Kaip Kaune pasakojo Bela Tarras, jaunystėje jis norėjęs studijuoti filosofiją, o kino režisieriaus profesiją pasirinko gana atsitiktinai, kaip pats sako, blogą įprotį. Anot jo, prie kino kameros jis paauglystėje, o dvidešimt dvejų jau sukūrė pirmąjį pilno metražo filmą. Kaip sako režisierius, prie kameros jis priprato tarsi prie narkotikų, dėl to gyvenimą nesugrąžinamai pasikeitė, jo nebepriėmė į universitetą, dėl kameros poveikio tuometinėje Vengrijoje jis tapo – ir vis tebėra – „balta varna“. Tačiau, nusišypso režisierius, malonumas kurti vargu, ar turi jam lygių.  

„Kartais man atrodo, kad kino kūrimas yra narkotikai. Tos negali mesti. Kartą prisilietęs – tampi narkomanu. Man be galo patinka kurti filmus. Aš myliu kūrybą. Man patinka ateiti į tuščią kambarį ir padaryti kažką tokio, kad tas kambarys prisipildytų, pasikeistų“, – sako Bela Tarras.

Kauno kino festivalio svečias Bela Tarras pradedantiesiems kino režisieriams vedė meistriškumo kursus ar, kaip patikslina jų dalyviai, veikiau dalinosi neįkainojama gyvenimiška ir profesine patirtimi. Pats Bela Tarras į klausimą, kaip ir iš viso, ar įmanoma išmokti kurti kiną, atsako neigiamai. Pasak jo, kinas niekada nekalba „bendromis temomis“ ir neužduoda „bendrų klausimų“. Paprasčiausiai kiekvienas kūrėjas turi savo poziciją, savo temą ir todėl sukuria savotišką filmą, tad neįmanoma išmokti vieno sėkmingo kino recepto.    

„Kuriant filmą niekada nesprendžiami bendri klausimai. Kiekvienas režisierius turi savo požiūrio tašką, jis nori pasidalinti savo jausmai, savo pažiūromis, savo reakcijomis į pasaulį [...]. Dirbant negalima tapti nejautriam, visada reikia jausti atsakomybę. [...] Atsakomybė dėl savo žodžių ir savo reakcijų. Aš negaliu būti atsakingas už visą pasaulį. Ir aš tikrai to nenoriu. [...]. Mūsų, žmonių esančių už kameros, atsakomybė yra labai paprasta – mes negalime žeminti aktorių, mes turime juos gerbti. Niekada negalima teisti jų dėl išvaizdos ar elgesio, – apie svarbiausius režisieriaus darbo principus kalba Bela Tarras.  

„Ir tai nėra išmokstama, ši nuostata turi kilti iš vidaus. Aš esu tikras, kad išmokti sukurti filmą neįmanoma. Neįmanome išmokyti filmų kūrimo, nes tikras kūrėjas turi jausti. Išmokti galima tik smulkių kinematografinių triukių. Galbūt dėl šios priežasties aš negaliu paaiškinti, kaip kuriu filmus. Nėra jokio recepto. Tą sakau ir savo studentams – nėra jokio recepto. Kūrėjas, studentas, turi daryti tai, ką jis jaučia. Kiekvienas režisierius turi skirtingą stilių, kiekvienas režisierius turi savą požiūrio tašką, kiekvienas režisierius turi savitą kultūrinį pagrindą, istoriją ir skirtingą biudžetą. Tai, kaip gi mes galime kalbėti apie vieną receptą?“, – retoriškai klausia šiuolaikinio vengrų kino legenda.

Be to, Bela Tarras teigia, kad norint sukurti filmą reikia būti laisvam, nesuvaržytam, reikia būti stipriam ir nieko nebijoti.

„Jūs žinote Milano Kunderos knygą „Nepakeliama būties lengvybė“? O kuriant „Turino arklį“ norėjome sukurti filmą apie nepakeliamą būties sunkybę. Todėl siekėme užgriebti taip giliai, kiek tik įmanoma. Aš kartais jaučiu, kad net peržengėme tam tikrą ribą. Tačiau taip elgiausi visą savo gyvenimą! Tai ne filmas. Kas tai? Jie apsirengia, jie nusirengia. Valgo bulves. Ar tai filmas? Nuspręsti Jums. Kaip jau esu kažkur sakęs: „daugiau arba mažiau“, – sako režisierius.

Bela Tarras yra paskelbęs, jog „Turino arklys“ – paskutinis jo kurtas filmas. Tačiau į klausimą, ar buvo sunku apsispręsti nebekurti filmų, jis atsako neigiamai. Pasak Bela Tarro, jis pajutęs, kad nebėra jokios priežasties kartotis, kopijuoti savo stilių.

„Prieš „Turino arklį“ jaučiau, kad nori sukurti dar vieną filmą. Šis filmas uždaro mano filmografijos ratą. Paskutinis filmas, jaučiu, pavyko tobulai. Nebeturiu priežasčių mane verčiančių kartotis, kopijuoti save. Dėl šios priežasties aš nesu „tikras“ režisierius. „Tikri“ režisieriai dar sukurtų dešimt-penkioliką filmų ir jiems nekiltų jokių problemų, nes tai darbas. Juk kai kuriose pasaulio vietose filmo kūrimas yra gražus buržuazinis darbas. Tokio darbo aš nenoriu. Nenoriu per tokį darbą išsikvėpti. O tai – labai paprasta“, – sako Bela Tarras.  

Kalbėdamas apie savo karjerą, Bela Tarras teigė, kad per visus kūrybos metus jis išliko ištikimas ilgiems monologams, ilgai trunkantiems planams ir socialiniam jautrumui. Jo nuomone, skirtumai filmuose atsirado tik todėl, kad kurdamas naują filmą jis visada apmąstydavęs prieš tai buvusį. O sukūręs pirmuosius filmus suprato klydęs problemų ieškodamas socialiniame lygmenyje – jos glūdi giliau. Tad, tariant režisieriaus žodžiais, vėlesniuose filmuose jis pradėjo ieškoti kažko gilesnio, dėl to keitėsi ir jo filmų stilius. Nesikeitė tik mąstymo ir darbo būdai: net galima įžiūrėti nemažai panašumų tarp jo pirmojo 1977-aisiais sukurto filmo „Šeimos lizdelis“ ir 2011-iaisis sukurto „Turino arklio“.  

„Žinote, kai aš dirbu, pamirštu, koks buvo filmo veikėjo charakteris. Man svarbiau prieš kamerą esantis tikras žmogus. Aš turiu įsiklausyti į jo ar jos akis. Turiu perteikti jos arba jo asmenybę. Reikia perteikti gyvenimą. Pagrindinis filmo tikslas man yra parodyti gyvenimą. Didžiausia klaida kuriant filmą būtų neįsiklausyti į gyvenimo logiką, sukurti ką nors dirbtino. Nenoriu kurti netikrų, kvailų pasakų.“

Kad tai jam pavyko lyg ir liudija Kauno kino festivalio publika po „Turino arklio“ peržiūros taip ir neatrėmusi režisieriaus klausimo, ar iš pažiūros monotoniškas filmas apie nepakeliamą būties sunkybę juos sustiprinęs.  

Pasakojimas apie vengrų kino legendos Bela Tarro viešnagę Kaune skambėjo Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“.