Ar pirmojo Kinijos imperatoriaus kapavietė kada nors bus atverta?

Palaidoti giliai po kalva centrinėje Kinijoje, apsupti požeminių nuodingo gyvsidabrio pripildyto griovio, ilsisi imperatoriaus, kurio ramybė nebuvo sudrumsta jau daugiau kaip du tūkstantmečius, palaikai.

Ši kapavietė slepia paslaptis apie pirmąjį Kinijos imperatorių Qin Shi Huangą mirusį 210 metais prieš Kristų, spalio 10 dieną. Jis užkariavo šešias besivaržiusias karalystes ir pirmą kartą suvienijo Kiniją.

Šiame kape glūdi atsakymai į ne vieną istorinę mįslę, tačiau ar šiuolaikinius žmogus kada nors išvys mauzoliejaus vidų, priklauso ne tik nuo Kinijos valdžios, bet ir nuo mokslo.

Didelėje kalvoje, kur palaidotas imperatorius, niekas nėra buvęs, teigia archeologė Kristin Romey. „Iš dalies tai susiję su pagarba vyresniesiems, tačiau jie taip pat suvokia, kad niekas šiuo metu pasaulyje neturi technologijos, kuri suteiktų galimybę tinkamai tą vietą kasinėti“, – pridūrė ji.

Qin Shi Huangasimė 259 metais prieš Kristų, jis buvo pirmasis Čin karalystės, vienos iš šešių karalysčių, egzistavusių šių dienų Kinijos teritorijoje, karaliaus sūnus. Šios karalystės kariavo daugiau kaip 200 metų, tačiau pasitelkęs karinę jėgą, strategiją ir gamtos stichijas, Qin Shi Huangasžkariavo jas visas ir pasiskelbė ne tik karaliumi, bet ir imperatoriumi – pirmuoju Kinijoje.

Mokslininkai vis dar ginčijasi dėl detalių, kaip tai nutiko, ir kokia išskirtinė taktika leido Čin imperatoriui pasiekti tai, ko anksčiau nesugebėjo niekas kitas.

Po mirties Qin Shi Huangasalaidotas prabangiausiame kapų komplekse, koks tik buvo pastatytas Kinijoje. Tai didžiulė, miestui prilygstanti požeminių urvų sistema, kur sudėta viskas, ko tik imperatoriui gali prireikti pomirtiniame gyvenime. Senovės kinai, kaip ir kitos kultūros, tokios kaip senovės egiptiečiai, manė, kad daiktai ir net žmonės, palaidoti su mirusiuoju, gali kartu su juo nukeliauti į pomirtinį gyvenimą.

Tačiau Čin imperatorius nusprendė laidoti ne savo karius ar tarnus, o iš molio nulipdytas jų kopijas.

1974 metais netoli Siano šulinius kasę žemdirbiai aptiko vieną didžiausių archeologinių radinių. Jie iškasė natūralaus dydžio terakotinį karį, kuris, kaip paaiškėjo, yra tik vienas iš tūkstantinės armijos. Kiekvienas jų – unikalus, papuoštas skirtingais drabužiais, pasižymintis individualia šukuosena ir veido bruožais.

Jau beveik keturis dešimtmečius vietovę kasinėja archeologai. Iki šiol jie aptiko apie 2 tūkst. molinių karių, tačiau ekspertai skaičiuoja, kad iš viso jų yra daugiau kaip 8 tūkst.

„Jie čia kasinės šimtmečius“, – prognozuoja K. Romey.

Tačiau mokslininkai dar nepasiekė centrinio kapo, kuriame įrengtuose rūmuose ilsisi imperatoriaus palaikai.

„Kinijos vyriausybė elgiasi labai sumaniai. Kai atvėrėme Egipto faraono Tutanchamono kapą, kiek informacijos praradome vien tik dėl 4 dešimtmetyje naudotų kasinėjimo technologijų. Galėjome sužinoti daug daugiau, tačiau technologijos tuomet nebuvo tokios, kokias naudojame dabar“, – kalbėjo archeologė.

„Nors dabar manome, kad mūsų archeologinių kasinėjimų technologijos puikios, tačiau jei atversime kapą dabar, kas žino, kas bus sakoma po šimto metų“, – svarstė ji.

Sprendimą, ar kapą tyrinėti netrukus, ar to nedaryti iš viso, turi priimti Kinijos vyriausybė. Jam įtakos greičiausiai turės ir technologinės pažangos sparta.

„Kalbant apie archeologinį konservavimą, kiekvienais metais atsiranda svarbių naujovių. Kai pradėjome atkasinėti karius 8 dešimtmetyje, tą pačią minutę, kai jie patekdavo į sąlytį su oru ir saulės šviesa, jų dažai tuoj pat nusilupdavo. Dabar jie sugalvojo naują technologiją, kaip atkasant karius jų dažus išsaugoti“, – pasakojo K. Romey.

Galbūt jei mokslas pažengs pakankamai toli, kad kasinėjimai laidojimo vietai nekels rimto pavojaus, kapas galiausiai bus atvertas.

„Nenustebčiau, jei kuriuo nors metu ten būtų vykdoma robotinė vizualinė apžvalga“, – kalbėjo archeologė.

Ir nepaisant noro apsaugoti senovės turtus, archeologai dega nekantrumu sužinoti, kas slypi centriniame Qin Shi Huango kape.

Senoviniai raštai teigia, kad imperatorius sukūrė visą požeminę karalystę ir rūmus, kurių lubos imituoja nakties dangų, o vietoj žvaigždžių prisagstyta perlų.

Taip pat manoma, kad imperatoriaus kapą supa skysto gyvsidabrio upės. Senovės kinai manė, kad gyvsidabris gali suteikti nemirtingumą.

„Tai gana ironiška. Greičiausiai dėl to jis ir mirė, nes apsinuodijo gyvsidabriu. Jis gėrė gyvsidabrio tabletes, nes norėjo gyventi amžinai, tačiau jos jį pražudė sulaukusį 39 metų“, – kalbėjo archeologija.

Gyvsidabrio kanalas – dar viena priežastis, dėl kurios archeologai neskuba tyrinėti kapavietės. Sprendžiant iš aplink kapavietę paimtų dirvožemio pavyzdžių, tą daryti greičiausiai būtų labai pavojinga, nes tyrimai rodo didelę taršką gyvsidabriu.

Galiausiai mokslininkai ir istorikai visuomet turi pasverti savo norą žinoti daugiau ir žalą, kurią toks tyrimas gali padaryti.

„Archeologija, iš esmės, yra naikinantis mokslas. Turi sunaikinti dalykus, kad apie juos sužinotum“, – tvirtina K. Romey.