Antirecenzijos autorė: dėl prasto vertimo detektyvas tapo dvigubas

Jis turėjo kuprinę ir stiprų emocinį prisirišimą“, „Jos pasakyti žodžiai, paslėpti jo mintyse, atsiskleis, jei tik jis kas gana giliai“. Tai tik keli iš daugelio Karinos Fossum romano „Neatsigręžk“ nekokybiško vertimo pavyzdžių. „Užtvindydami rinką tokiais „kūriniais“, pratiname žmones kalbėti neatsakingai ir mąstyti visiškai padrikai“, – teigia vertimo antirecenzijos autorė, vertėja Vilija Gerulaitienė.

Balandžio 23-ąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šiemet po kelerių metų pertraukos vėl skyrė tris antiapdovanojimus trims jos nusipelniusioms šalies leidykloms.

Pirmoji antipremija už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą, nevykusį grožinės literatūros vertimą (originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, netikusį redagavimą) atiteko leidyklai „Metodika“, išleidusiai minėtą norvegų rašytojos K. Fossum romaną „Neatsigręžk“, kurį iš anglų kalbos vertė Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė.

Antroji antipremija už vertėjo teisių pažeidimą, išversto kūrinio vagystę ir kūrinio be vertėjos sutikimo įkėlimą į laisvos prieigos elektroninį portalą skirta Gedimino Navaičio labdaros fondo bibliotekai. Trečiąja antilaureate šiemet paskelbta leidykla „Alma Littera“ už vertėjų pavardžių neminėjimą informaciniame kataloge.

Apie antiapdovanojimus ir apie tai, kaip gera literatūra po vertimo gali tapti prasta, su Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininke Rasa Maželyte-Matulevičiene ir vertėja, antirecenzijos autore V. Gerulaitiene kalbėjosi LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ vedėja Gailutė Jankauskienė.

Prieš pokalbį paminėjote, kad skaitytojai „Antipremijos“ laukia. Vadinasi, tam yra priežasčių...

R. Maželytė-Matulevičienė: Pirmą kartą „Antipremija“ įteikta 2007 m., paskui – 2008 m. ir 2009 m. Tada keletą metų išvis  neteikėme. Tačiau šiemet supratome, kad skaitytojai jų laukia – jie patys mums skambina, rašo laiškus, atkreipia mūsų dėmesį į vis prastėjančius vertimus. Žmonės nusiperka knygą ir, net nebūdami kalbininkai, negali jos skaityti, mato negražią lietuvių kalbą, nepaskaitomą tekstą. Taigi šiemet vėl nusprendėme teikti „Antipremiją“. O, kad atkreiptume dėmesį į vis prastėjančią situaciją, pasirinkome balandžio 23-iąją, tokią simbolinę datą – Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną.

Verstinių knygų turime labai daug, knygynų lentynos lūžta. Skaitytojas kitą kartą tiesiog mato žinomą autorių ir neatkreipia dėmesio, kas išvertė, kas redagavo, todėl nusiperka prastą produktą. Taigi „Antipremija“ tikrai reikalinga kaip lakmuso popierėlis.

R. Maželytė-Matulevičienė: Taip, mes jau rengiame ir statistiką. Kasmet išleidžiama apie 400 grožinės literatūros knygų suaugusiesiems. Į mūsų ekspertų rekomenduojamus skaityti sąrašus patenka tik apie 30 pavadinimų. Tai labai labai menkas procentas, kuris kasmet mažėja.

Vadinamosios komercinės literatūros tikrai nepaprastai daug. Ar tai literatūra, ar skaitalas, ar produktas, galime diskutuoti. Sakyčiau, tai komercinė knyga, ji tikrai turi teisę būti šalia kitos knygos. Tik komercinė knyga neturi ugdomosios, šviečiamosios vertės, tai – pramoga.

Šalia komercinių leidinių yra literatūrinę vertę turinčios knygos, tačiau kartu jos nelabai sugyvena: gerųjų knygų mažėja, tiražai menkėja, ir galiausiai jos kovą pralaimi. Todėl mes šiemet ne tik teikiame „Antipremiją“, bet ir kreipiamės į bibliotekas, nes jos, pirkdamos knygas, remia knygų leidybą. Taigi mes prašome, kad bibliotekos į skaitymą žiūrėtų ne tik kaip į reiškinį, bet galvotų ir apie ugdomąją vertę, užsakinėtų gerą literatūrą ir, komplektuodamos savo fondus (tai daroma už valstybės lėšas), prioritetą skirtų gerai literatūrai, geram vertimui.

Kaip rasti geras knygas? Savo svetainėje www.llvs.lt mes turime parengę geriausių knygų sąrašus, kultūrinėje spaudoje publikuojamos gerų knygų recenzijos. Tikrai nesudėtinga suprasti, kuri knyga gera. Deja, šiemet pavasarį elektroninėje svetainėje www.libis.lt ieškojau knygų, žiūrėjau, ką siūlo bibliotekos skaitytojui, ir pamačiau, kad jose padėtis panaši, atkartoja bendrą tendenciją. Lyginau dvi knygas – pigų, populiarų, komercinį meilės romaną ir meninę vertę turinčią knygą iš mūsų ekspertų siūlomo sąrašo. Pirmojo romano visos bibliotekos turėjo po keletą egzempliorių, jį buvo galima rasti ir vienos bibliotekos vaikų literatūros, ir abonemento skyriuje, ir saugykloje. O mūsų ekspertų rekomenduojamos knygos, deja, tebuvo vienas egzempliorius ir tik abonemento skyriuje, jos net nebuvo saugykloje. Taigi knygą galima imti į namus ir galbūt net negrąžinti, pamesti.

Paradoksalu, bet ir gera literatūra, patekusi į prasto vertėjo akiratį, gali tapti prasta. Vilija Gerulaitienė parašė antirecenziją šių metų „Antipremijos“ laureatei - norvegų rašytojos Karinos Fossum romano „Neatsigręžk“ vertimui. Tiesiog smalsu, ar supratote tą detektyvinę istoriją, kurią norėjo papasakoti rašytoja? Iš jūsų pastabų neatrodo, jog buvo lengva skaityti.

V. Gerulaitienė: Šitą knygą pasiėmiau ne specialiai ieškodama kažkokios literatūros, kurią būtų galima kritikuoti ar kabinėtis, tiesiog ją įsimečiau į kelionę. Bet išėjo taip, kad negalėjau paskaityti. Tada kilo mintis, kad reikėtų netylėti, tokių dalykų neturėtų būti. Pasigilinau į vertėjos atliktus darbus – pasirodo, šitų romanų yra visa serija, versti jie ne iš norvegų, o iš anglų kalbos ir yra gana populiari tarp skaitytojų. Vadinasi, užtvindydami rinką tokiais „kūriniais“, pratiname žmones kalbėti neatsakingai ir mąstyti visiškai padrikai. Girdėjau ir internete skaičiau komentarų - „kas čia tokio, kam kalate prie kryžiaus už niekus, juk niekas nenumirė...“  Tačiau už ką mes mokame pinigus? Juk knygos labai brangios. O tekstą, kuris man pateko į rankas, buvo sunku suprasti, turėjau vartyti lapus pirmyn atgal, vis grįžti, taigi detektyvas išėjo dvigubas.

Turbūt baisiausia, kad tokie vertimai diskredituoja ir patį autorių – reiklesnis skaitytojas to paties rašytojo knygos gali ir nebeskaityti. O, sakykim, ši norvegų rašytoja yra gavusi ir prestižinę „Stiklinio rakto“, ir keletą kitų Skandinavijos šalių literatūros premijų. Tokiu atveju nebeaišku, už ką tas autorius apdovanojamas.

V. Gerulaitienė: Taip pažeidžiamos autoriaus teisės: pvz., jeigu kas nors padaro Henri Matisse`o paveikslo kopiją ir, nupiešęs ne tomis spalvomis ar formomis, parduoda kaip originalą, šaukiame, jog tai plagiatas, apšmeižiamas autorius. Rimti, atsakingi vertėjai, kiek įmanoma, susisiekia su autoriais, susirašinėja. Taip bendraudami kai kurie vertėjai su žymiais rašytojais net ir susidraugauja. Vertėjas turi klausti, aiškintis, jei neaišku, ką autorius turėjo galvoje. Pvz., mums gali būti nežinomos kito krašto realijos, reikia tikslintis, ką toje visuomenėje kažkas reiškia, kitaip mūsų žmonėms visko tiksliai neperteiksi. Žodžiu, tai labai kruopštus darbas.

Pademonstruokite keletą pavyzdžių, kurie jus šokiravo.

V. Gerulaitienė: Iš pavyzdžių dabar jau tik pasijuokti galima... „Bronzinio paukščio vaizdas trinktelėjo jam tarsi strėlė į smilkinį“ (222); „Jos pasakyti žodžiai, paslėpti jo mintyse, atsiskleis, jei tik jis kas gana giliai“ (137); „Jis būdavo labai stiprus ir galėdavo nutaisyti ganėtinai užsispyrėlišką išraišką, dėl kurios išsigandę socialiniai darbuotojai nedelsdami pasišalindavo“ (137); „Priekiniai žibintai švystelėjo per blankią kambario šviesą. Po kelių akimirkų jie stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į jį“ (139); „Jis turėjo kuprinę ir stiprų emocinį prisirišimą“ (204).

Beje, kai surankiojau atskirus gabaliukus, pamačiau, kad išeina siužetas. Savo antirecenziją baigiau tokia citatų virtine: „Baigdama galiu tik patarti „trapių nervų“ (136) skaitytojams atidžiau vartyti „Metodikos“ knygas prieš perkant, antraip, nors ir „darysitės kavą“ (223) arba „glausite alų prie lūpų“ (171) iškamuoti metodo pasidaryk tekstą pats, „dar ir dar“ „keisite padėtį ant kėdės“ (185), vis tiek jūsų „kakta rasos prakaitu“ (166) ir staiga „pajusite, kaip nukrito širdis“ (189), o gatvėje sutikę jus, „kai keliomis auksinėmis dienomis pajėgsite nueiti iki parduotuvės“ (180), iš „įspūdinga arka išlenkto antakio nepajudinant kito“ (215) ir „veido, mirguliuojančio kaip ir lango užuolaida – galbūt dėl skersvėjo“ (169) bemat atpažinsime „Metodikos“ aukas. Tada jau ir mes „prasižiosime ir išleisime griausmingą juoką“ (179).

Kaip atsitinka, kad tokie tekstai patenka skaitytojams? Kokios pagrindinės priežastys? Pokalbio pradžioje jūs, gerbiama Rasa, minėjote, kad labai stiprus komercinis aspektas.

R. Maželytė-Matulevičienė: Manau, kad leidėjai vaikosi pinigų. Jiems pigiau kainuoja pasamdyti nepatyrusį vertėją. Taip pat leidyklos duoda per mažai laiko. Net nenorėčiau kritikuoti šitos jaunos vertėjos – galbūt iš jos išaugs gera specialistė, bet šiandien ši knyga jai per sunki. Be to, mes žinome, kokios leidyklų sutartys: per mažai laiko, per maži pinigai...

O kokia redaktoriaus misija? Girdėjau, dažnai leidyklos, taupydamos lėšas, apsieina ir be redaktorių, stilistų.

V. Gerulaitienė: Manau, kad redaktorius turėtų atlikti tam tikrą filtro funkciją. Pirmiausia negalima duoti versti žmogui, jei nežinai, kaip jis verčia. Tam yra bandomieji vertimai. Įvairiose leidyklose būta atvejų, kai negerai išverstas tekstas būdavo grąžinamas. Galų gale (nors dabar ne visi redaktoriai tai daro) senaisiais laikais vertimas būdavo būtinai tikrinamas su originalu. Tai buvo vienas iš redaktoriaus darbo etapų: skaitai tekstą, lygini ir tvarkai stilių.

O kaip jūs žiūrite į faktą, kad verčiamas ne originalas?

R. Maželytė-Matulevičienė: Manau, kad reikėtų versti tik originalą. Kai paskelbėme „Antipremiją“, iškart gavome laišką, kad į vienos mūsų vertėjos rankas pakliuvo tos pačios „Metodikos“ leistas, tos pačios vertėjos iš anglų kalbos verstas, tos pačios norvegų autorės naujas romanas „Bijantis vilko“. Šį romaną taip pat nemalonu skaityti.

Literatūros vertėjų sąjunga „Antipremiją“ teikia ne tik romano vertimui. Kaip į jūsų akiratį pateko Gedimino Navaičio labdaros fondo biblioteka?

R. Maželytė-Matulevičienė: Taip atsitiko, nes mūsų vertėjų knygos atsidūrė jo bibliotekoje, o tai autorių teisių pažeidimas – neklausus, neprašius knygos buvo įdėtos į elektroninį portalą. Melsvio Hermano „Mobi Dikas, arba Banginis“ buvo išimtas, bet ten yra ir kitų knygų.  Todėl vertėjai turėtų patikrinti, ar jų vertimų tame elektroniniame portale nėra.

Mus nustebino, kad G. Navaitis gali taip pasielgti, tarsi nežinotų įstatymų. Jeigu visi pradės kūrinius kelti į internetą ir dalyti tokią labdarą, nei vertėjų reikės, nei jie darbo turės, nei pinigų gaus. Tuomet iš viso naikinsime knygą.

Trečioji „Antipremija“ už vertėjų pavardžių neminėjimą „Knygų klubo“ informaciniame kataloge atitenka didžiausiai mūsų leidyklai „Alma Littera“. Tarp kitko, atrodo, net šešios šios leidyklos knygos pateko ir į nerekomenduojamų skaityti knygų sąrašą.

R. Maželytė-Matulevičienė: Tai komercinių knygų leidykla, ir mūsų ekspertų sudarytų metų verstinių knygų sąrašuose „Alma Littera“ leidinių tikrai labai mažai arba jie išvis ten nepatenka. Matyt, leidykla orientuojasi į komercinę literatūrą, tačiau vis tiek vertėjų pavardes turėtų minėti – tai labiau etikos dalykas, nereglamentuotas kokiu nutarimu ar potvarkiu.

„Alma Littera“ pasižadėjo minėti vertėjų pavardes, bet mums į rankas papuolė pernykštis „Knygų klubo“ katalogas (nr. 39, rugpjūtis–spalis), ir ten vertėjai neminimi. Tai pažeidžia ir skaitytojų, kurie nori žinoti, kas vertė, ir paties vertėjo  teises. Vertėjas irgi yra kūrėjas, todėl turi teisę, kad jo pavardė būtų paminėta.



Komentarai 1 Rašyti komentarą

jj

jj portretas
Pritariu. Ir ne tik knygos, gi kas darosi su filmų vertimu? Pažodinis išvertimas iš anglų kalbos - šuniukai vadinami „berniukais“, kalytės „mergaitėmis“ ir t.t.t
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių