Antausis jauniesiems teatro kritikams: kritikos nereikia (audio)

Jaunieji teatro kritikai šįmet pakviesti šalia laiko patikrintų „Fortūnų“ žiuri vertinimų pateikti ir savas nominacijas. „Fortūnų“ žiuri vertinimų pateikti ir savas nominacijas. „Santaka“ juos pakvietė atviro, drąsaus, jaunatviško pokalbio („Kauno diena“, kovo 30 d., „Santaka“ Nr. 34, 3 psl.). Tačiau po pastarojo jie gavo antausį.

Už ką? Atvirą, drąsią savo nuomonę, jaunatviškai maksimalistinį požiūrį ar skaudulių įvardijimą? Kad ir kaip ten būtų, jaunieji teatro kritikai – Silvija Čižaitė-Rudokienė (S.Č.-R.), Justinas Kalinauskas (J.K.), Monika Jašinskaitė (M.J.), uoliai lankę ir preciziškai vertinę matytus spektaklius, sergantys dėl teatro apskritai situacijos Kaune buvo pakviesti ant kilimėlio Kauno kameriniame teatre (KKT), jo vadovo Stanislovo Rubinovo (S.R.) kabinete, be pastarojo dalyvaujant aktoriui ir režisieriui Aleksandrui Rubinovui (A.R.), KKT dirbančiam dailininkui Sergejui Bocullo (S.B.) ir Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus pirmininkui Andriui Žiurauskui (A.Ž.).

Pateikiame trumpą susitikimo stenogramos ištrauką autentiška kalba. Visas susitikimo įrašas – portale ww.kaunodiena.lt/santaka.

S.R.: „Dabar yra klausimas turbūt pats svarbiausias. Apie ką? Vadinasi, kalbame apie teatrus, kuriuose nieko nevyksta, Pantomimos teatras ir kamerinis, kuriame, skaitau, nors čia nelabai aiškiai suprantu tuos žodžius, bet aš juos skaitau kaip parašyta: “ir kamerinis, kuriame neaišku, kas vyksta, kodėl ir už ką, ir kiek laiko tas pats per tą patį„. Nu nelabai suprantu, jeigu kas man išverstų į lietuvių kalbą.“

A.R.: „Žodžiu, niekas nevyksta.“

S.R.: „Taip, niekas nevyksta, taip, gerai. Kieno čia yra žodžiai?“

S.Č.-R.: „Mano.“

A.R.: „Kuo remiantis?“

S.R.: „Kuo remiantis jus dabar šitą viską man paaiškinkit.“

S.Č.-Č.: „Dabar man čia apie visus pasiaiškinti, ar tik apie jūsų spektaklį?“

A.R.: „Jūs pasakėt.“

S.Č.-R.: „Aš pasakiau apie Pantomimą, apie Mažajį ir apie Kamerinį.“

S.R.: „Ypač“ – pasakyta apie kamerinį."

A.R: „Ypač Kameriniame teatre, pasakyta, niekas nevyksta.“

S.Č.-R.: „Nu nežinau, kur tą “ypač„ įdėjo ar neįdėjo, na, bet gerai.“

E.Striogaitė: „Nėra “ypač„ žodžio.“

S.R.: „Ypač“ žodžio nėra, taip, bet yra taip: kad nieko nevyksta, tai Pantomimos ir Kamerinis, kuriame dar yra: „neaišku, kas vyksta, kodėl ir už ką ir kiek laiko tas pats per tą patį.“

S.Č.-R.: „Aš pasakiau, kad ten neaišku, kas vyksta ir kodėl, bet vėlgi, transkribuojant gal neliko minties išplėtojimo, o apie aiškinimą, kas ir kodėl ten vyksta ir kas yra, tai elementariai jūsų patirtis, be abejo, yra didesnė, bet vis dėl to, kai mokausi, tai jau nuo pirmo kurso vaikštau į Kamerinį teatrą. Ir iš tikrųjų, atvirai sakant, aš kvestionuočiau tokį dalyką, kaip įvairumą, atlieptį į jauno žmogaus arba atlieptį apskritai į tai, kas vyksta. Aktorių vaidyba, kuri tikrai nėra... Na, tikrai galėtų būti geresnė, o apie tai, kad tas pats per tą patį, tai buvo kontekstas toks: spektakliai savo menine verte ir savo pateikimu kartojasi, aktoriai akivaizdžiai neišdirba, jų vaidyba stagnatiška, trūksta organikos. Tuos žodžius pasakiau aš ir tarsi krinta visa tai ant manęs, bet galiu tokį pavyzdį pateikti, gal bus iliustratyviau. Kai paskutinį kartą buvau jūsų teatre ir žiūrėjau spektaklį, tai tiesiog supuoliau su daug jaunų žmonių, kurių nepažįstu ir kurie buvo tiesiog žiūrovai, ir kada spektaklio metu tie žiūrovai tiesiog pradeda komentuoti, šurmuliuoti, komentuoti iš neigiamos pusės, tai, aš manau, čia nebūtinai reikalinga kritika, kad suprastum, kad kažkas iš tikrųjų yra negerai.“

S.R.: „Kokiam spektaklyje tai buvo?“

S.Č.-R.: „Diena ir naktis.“

S.R.: „Diena ir naktis“ spektaklis, aišku."

S.Č.- R.: „Galų gale galim kalbėti konkrečiais spektakliais, jeigu taip bus patogiau.“

A.R.: „Bet jūs sakot niekas nevyksta.“

S.Č.-R.: „Niekas nevyksta, kad menine prasme nėra judėjimo į priekį, nėra augimo, aš tai turiu omeny. Čia ir buvo intencija viso šito pokalbio, nežinau ar pastebėjot, intencija buvo tokia, kad kodėl jūs jauni nepaimat ir nepasakot, nes visi tyli, o jūs imkit ir pasakykit: kažką reikia daryti. Tai mes ir norim pasakyti, kad, pavyzdžiui, Kameriniam teatre kažkas nėra gerai. Ir man nelabai įdomu, ar asmeniniai dalykai ten vyksta ar nevyksta, bet aš žiūriu kaip žiūrovas, galų gale – kaip kritikas, kuris turi parašyti straipsnį, visa tai įpareigoja. Supraskit ir mus: mes ateiname į spektaklį, kuris yra... Na, bent aktorių vaidyba yra prasta ir dažniausiai ji kartojasi iš spektaklio į spektaklį, vaidinama stagnatiškai, taip pat.“

A.Ž.: „Aš įsiterpsiu. Na, jeigu mes nagrinėjam kaip mokykloje kažkokį tai autoriaus, tarkim, Maironio ar dar kažką ir sakom: “Maironis labai labai dažnai rašo apie Lietuvą„ – tai tada tu išrenki citatas, pateiki jų pavyzdžius. Dabar kada jūs, jau dabar aš nekalbu apie šitą straipsnį, kada jūs pasakot “stagnacinė vaidyba„, tai, mielieji, būkit geri, imkit ir tai argumentuokit, kokie tai dalykai, nes mėtytis lozungais.“

J.K.: „Šituo atveju, šis diskursas buvo ne tokio pobūdžio. Argumentacija yra kritikoj, kritikos straipsniuose, apie tą patį Kamerinį yra rašyti mūsų straipsniai, spausdinta, ir mano paties straipsnis yra apie “Diena ir naktis„, viskas išdėstyta: visa argumentacija, visi mūsų pastebėjimai tiek apie vaidybą, tiek apie režisūrą ir visa kita. Bet tame straipsnyje diskursas visai ne toks, mes kalbėjome bendrais dalykais, kalbėjome apie situaciją iš pamatų, o ne kad argumentuoti vieno aktoriaus smulkius niuansus vaidyboje, dailininko ar apšvietėjo, garsisto ar režisieriaus darbą. Tai visai kitas pobūdis.“

M.J.: „Mes kaip dabar kalbame, išsakome pagrindinę mintį ir duodame kelis pavyzdžius, bet jeigu mes leisimės iki smulkių pavyzdžių, tai nebeišeisime iš čia iki vėlyvo vakaro.“
A.Ž.: „Bet supranti, žmogus yra pasiėmęs šitą straipsnį ir kuris yra ne kontekste. Jis perskaitys šitą straipsnį ir galvoja tik labai paprastai: apie tuos žodžius, kurie čia yra, ne daugiau.“

E.S. „Andriau, nenoriu sutikti. Nejaugi žmogus toks durnas ir bukas: paėmiau straipsnį, perskaičiau ir viskas, daugiau nebemąstau. Andriau, tau taip būna, perskaitei ir viskas: šakės, tiems trims, kur mano galvoj – municipaliniams teatrams. Palaukit, visi mes mąstom. Jie yra jauni žmonės, jie išsakė savo nuomonę, jų nuomonė yra tokia. Jūsų nuomonė yra kita, jūs pateikite kitą, bet nedorokit.“
(...)

S.Rubinovas: „Aš vis dėlto norėčiau užbaigti mintį, aš taip pradėjau ir man taip ne, ne... Yra suprantat, vadinasi, – niekas nevyksta, pasakyta. Toliau yra, ne toliau, na, kitoj vietoj yra pasakyta, kad, vadinasi, tas teatras, kuris gauna didesnę dotaciją, dirba blogiausiai, taip yra maždaug. Dabar interpretuoju trupučiuką, aš galiu pacituoti šitą dalyką, kad nebūtų interpretacijos: “Įsigilinus, kaip yra remiami kai kurie teatrai, nes juk akivaizdžiai matome, kokie teatrai geriau dirba, deda daugiau pastangų, tačiau palankios sąlygos kažkodėl suteikiamos kitiems.„ Palankios sąlygos, aš suprantu, kad tai yra, vadinasi, dotacija, tai yra finansinė parama. Taip, mūsų teatras iš tų teatrų, trijų, gauna didžiausią dotaciją, va, o čia yra pasakyta, kad tai yra blogiau dirbantis teatras, ar blogiausiai, ar blogiau, nu, nesvarbu, taip, o tuo tarpu, gaunam didesnę dotaciją, va. Tai yra, suprantat, čia yra ne nuomonė, o tai turi būti faktais vis dėlto tokius dalykus.“

E.S. „Bet faktas vėlgi turi būti įvardytas, jis nėra įvardytas.“

J. K.: „Faktas.“

A.R: „Jūs nemokat išklausyt.“

S.R.: „Labai prašau, leiskit man bent jau sakinį iki galo, neįmanoma susikaupt paprasčiausiai. Tai va. Yra tą, ką jus čia rašot tai yra ne kritikų funkcija, o audito funkcija, kuris turi nustatyti, kad mums reikia mažinti pinigus arba dar kažkaip tokio, todėl, kad mes dirbam blogiausiai, bet čia yra šitaip pasakyta, tai yra ne kritikų funkcija, tai va, sutinkat su tuo? Tai yra audito reikalas.“

E.S.: „Galiu dabar pasakyti? Tai nebuvo įvardyta, galbūt tie jauni žmonės galvojo visai apie kitus. Tai nebuvo įvardyta, kad Kamerinis. Jie turbūt, aš labai abejoju, ar žino, kad jūs gaunat daugiausiai, aš, pavyzdžiui, pirmą kartą girdžiu, kad jūs, pasirodo, gaunat didžiausią dotaciją.“

M.J.: „Sakykit, prašau, aš galiu klausimą?“

S.R.: „Galit, žinoma.“

M.J.: „O, pavyzdžiui, Lietuvoj kas vyksta, tai čia tik politikų reikalas ar mūsų visų?“

S.R.: „Prie ko čia, nesupratau.“

M.J.: „Prie to, kad man rūpi, kaip, kas vyksta su teatru ir tai, kas vyksta su teatru priklauso ir nuo finansų, ir nuo žmonių, kurie dirba, aktorių ir nuo apšvietėjų, ir nuo visų, tai būtent visi šitie dalykai mums rūpi. Be jokios abejonės, mes galbūt turim didesnę kompetenciją kalbėti apie kokybę spektaklių, negu apie pinigus, bet vis dėlto šitas mums...“

S.R.: „Apie pinigus jūs neturit jokios kompetencijos.“

M.J.: „Šitas mums irgi dalykas rūpi ir dėl to mes bendrame kontekste apie tai kalbame.“


Šiame straipsnyje: santaka(teatras)Santakateatras

NAUJAUSI KOMENTARAI

na

na portretas
Kamerinis seniai užpelkėjęs. Nebesilankau ten, nes tai asmeninis Rubinovo teatras, kur jis daro ką nori. Man jis nepatinka, o spektaklių be jo ten praktiškai nėra. O jis visada toks pat, viskas kartojasi ir kartojasi... Seniai reikėjo parodyti jam jo tikrąją vietą. Tik abejoju, ar jis supras.

stebetojas

stebetojas portretas
mieli jaunieji teatro kritikai, tegaliu pasakyti tik viena - jus saunuoliai. uz tai, kad turite savo nuomone ir turite drasos ja issakyti ir jums nekyla jokiu abejoniu, kad del kazkokiu priezasciu turetumete ja nutyleti. netylekite, nes be jusu niekada nebus jokiu pokyciu. ypac - tame teatre, kurio kabinete jus taip "autoritetingai" auklejo teatro "autoritetai". o noretusi ir apie tuos zmones (o gal netgi - butent apie tuos zmones) rasyti be kabuciu. deja...

Vita

Vita portretas
Išklausiau visą diskusiją, ką tikriausiai sunku būtų pavadinti diskusija. Tai labiau šaudymas į vienus vartus su nuolatinėmis ''tu jaunas, durnas ir nežinai ką šneki'' gaidelėmis. Jaunas žmogus neturi jaustis kaltas dėlto, kad jis jaunas.
VISI KOMENTARAI 29

Galerijos

Daugiau straipsnių