„Amerikos balso“ archyvas. 1986 m. pokalbis su istoriku S. Sužiedėliu

Šiemet minimos 150-osios 1863 metų sukilimo metinės. Iš „Amerikos balso“ archyvų siūlome paskaityti interviu su istoriku Sauliumi Sužiedėliu.

Apie visuomenės nuotaikas po 1863 metų sukilimo ir laikraščio „Aušra“ vaidmenį išlaikant lietuvių kalbą bei kuriant lietuvių inteligentiją S. Sužiedėlį kalbino Linas Rimkus.

Pokalbis įrašytas 1986 metais.

Turbūt vienas iš didžiausių visuomeninio ir ekonominio gyvenimo lūžių buvo laikotarpis nuo 1861 m. iki 1864–1865 m., kai buvo oficialiai paskelbtas baudžiavos panaikinimas ir spaudos draudimas.

Taip, tai labai svarbus laikotarpis ir, kaip vienas vokiečių istorikas yra pasakęs, 1863 m. sukilimas buvo paskutinis įvykis, kuriame lietuviai ir lenkai kartu kovojo už senosios, vadinamosios Žečpospolitos unijinės valstybės atkūrimą. Paskui lietuvių ir lenkų istoriniai ryšiai pamažu iširo. Tai buvo tam tikras baigiamasis etapas, tačiau ir naujo etapo pradžia, išryškinusi valstiečių luomo iškėlimą. Žinoma, jis vyko pamažu, bet valstiečių įteisinimas ir jiems duota žemė buvo svarbūs aspektai. Be to, sukilimas lėmė, kad rusų vyriausybė į lenkus ėmė žiūrėti kaip į pagrindinį savo priešą. Norėdami sunaikinti lenkybę ir lietuvius atskirti nuo lenkų, jie ir sumanė į lietuvių kalbą įvesti kirilicą, graždanką. Manau, kad tuo laiku, 1863–1865 m., rusai neketino sunaikinti lietuvių kalbos ir galvojo, kad yra labai humaniški. Bet kirilicai pasipriešino Motiejus Valančius ir pasipriešinimas suteikė tam tikrą tautinį atspalvį, lietuviai ir ukrainiečiai Rusijos imperijoje buvo vienintelės tautos, kuriems buvo uždraustas savas raštas. Mūsų aušrininkai ir varpininkai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka) sukilimo metu buvo maži vaikai, todėl šie įvykiai juos ir formavo.

Kaip minėjote, dauguma žmonių, kurie bendradarbiavo „Aušroje“, gimė arba brendo tuo laikotarpiu, kai gimė ir brendo lietuvių tauta. Istorikai teigia, kad „Aušros“ ir aušrininkų uždavinys buvo kelti lietuvių tautos idealą.

Iš pradžių „Aušra“ jokių politinių tikslų neturėjo ir nesidomėjo net visuomeniniais klausimais. Pabaigoje Jonas Šliūpas šiek tiek kėlė visuomeninius klausimus ir bandė „Aušrai“ perduoti socialistinę dvasią, bet bandymai buvo labai silpni. Pagrindinis „Aušros“ tikslas buvo puoselėti lietuvių kalbą: pirmame numeryje viskas sukasi apie kalbą ir jos išsaugojimą. J. Basanavičius mėgo vokiečių posakį „Mūsų istorija yra mūsų kalba“. Tačiau, nors „Aušra“ ir neturėjo politinių užmačių, bandymas gelbėti kalbą, žinoma, turėjo sukelti lietuvių inteligentų, aušrininkų, konfliktą su rusų valdžia.

Vis dėlto iš pradžių didesnis konfliktas kilo su lenkais. Kadangi sulenkėję lietuviai ir lenkai skatino laikytis vienybės, nes tik taip buvo galima atsispirti prieš baisią rusinimo bangą, kuri po 1863 m. sukilimo užliejo ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją, lietuvių inteligentų nenoras laikytis drauge ir atsiskyrimas lenkus labai užgavo ir konfliktas niekada nesibaigė. Taip pat reikia pripažinti, kad „Aušros“ tiražas buvo labai menkas – pirmo numerio tebuvo 69 prenumeratos. Žinoma, „Aušra“ ėjo iš rankų į rankas, todėl ją skaitė daugiau žmonių, bet tiražas niekada neviršijo vieno tūkstančio. Kad prasidėtų tautinis atgimimas, reikėjo savos inteligentijos. „Aušra“ pritraukė būrelį skaitytojų, vėliau – didesnį būrį tikrų inteligentų. Tai buvo pats svarbiausias „Aušros“ nuopelnas – ji sukūrė tikrą lietuvių inteligentų klasę, kuri galėjo tautą vesti tolyn.

„Aušra“, nors ir neturėjo aiškios politinės programos, vis dėlto sukėlė tam tikrų kontroversijų ne tik tarp lietuvių ir lenkų, bet ir tarp pačių lietuvių.

Pasaulietinis „Aušros“ tonas negalėjo patikti dvasininkijai, nes tais laikais dar nebuvo išaugusi lietuvių kunigų (tokių, kaip Juozas Tumas-Vaižgantas) karta, kuri būtų patriotiškai nusiteikusi ir turėtų artimesnių ryšių su kitais lietuviais inteligentais. Tokie aušrininkai, kaip J. Šliūpas, neva užgavo katalikiškąją dvasią, todėl katalikų dvasininkija leido savo laikraštį „Šviesa“ ir daug laiko praleido puldami „Aušrą“ bei aušrininkus. Paskui, iki 1896 m., ėjo vienas iš populiaresnių Lietuvos katalikų laikraščių „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Vėliau atsirado „Tėvynės sargas“ – tikrasis patriotinės krypties lietuvių laikraštis, kuris stengėsi rasti bendrą kalbą su varpininkais, t. y. pasaulietinės krypties lietuviais inteligentais. Tačiau iš pradžių, kaip ir reikėjo tikėtis, kova buvo gana arši ir to neišvengė ir kiti tautiniai judėjimai. Reikia suprasti, kad tai buvo pirmieji bandymai ir, nors kai kuriems to meto inteligentams jie atrodė gana nuosaikūs, nesvarbūs, dabar matome, kad tai buvo beveik revoliuciniai žingsniai – buvo bandoma sukurti pasaulietinę lietuvių inteligentiją.

„Aušra“ ėjo 1883–1886 m., tik trejus metus. Kodėl ją nustota leisti?

Pagrindinė priežastis – per tą trumpą laikotarpį „Aušra“ atliko savo istorinę misiją. Ji buvo žadintoja, o vėliau to žadinimo beveik nereikėjo, nes iškilo kitų, svarbesnių problemų. Antra priežastis – keitėsi sąlygos pačioje Rusijos imperijoje, vyko daug smarkesnė rusifikacija, todėl gana nuosaikus „Aušros“ tonas rusų atžvilgiu ir nepolitinis atspalvis atstūmė dalį inteligentijos. „Aušra“ negalėjo būti visų lietuvių laikraščiu, nes lietuvių inteligentija jau ėmė skilti (nors tai mes matome tik iš praeities perspektyvos). Prisiminkime 1905 m. vykusį garsųjį Didįjį Vilniaus Seimą, į kurį susirinko bene du tūkstančiai lietuvių. J. Basanavičius iš pradžių bandė jį pakreipti „Aušros“ linkme, norėjo padaryti tarsi kultūrinį suvažiavimą, kuris neliestų aštrių politinių problemų, bet jam nepavyko, nes tuo laiku jau buvo subrendę visai kiti klausimai. Taigi tai kaip tik parodė, kad „Aušros“ tikslai nebeaktualūs.

Taigi „Aušra“ buvo tarsi slenkstis, per kurį lietuvių inteligentija turėjo žengti toliau. O kas vyko po „Aušros“? Koks buvo istorinis „Aušros“ vaidmuo?

Manau, kad palyginimas su slenksčiu pats geriausias. Slenkstį peržengus, „Aušros“ nebereikėjo. 1886 m., žlugus „Aušrai“, atsirado tam tikra tuštuma, kurią 1889 m. užpildė „Varpas“. Netrukus imta leisti ir daugiau laikraščių, kurie jau atspindėjo lietuvių inteligentijos religinę, politinę, socialinę diferenciaciją. Pvz., 1891 m. išėjo Kazimiero Pakalniškio redaguojama „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, kuria buvo stengtasi tęsti M. Valančiaus tradicijas. Paskui atsirado „Tėvynės sargas“, aiškiai lietuviškos tautinės krypties katalikų laikraštis, davęs pagrindą lietuvių krikščionių demokratų judėjimui. Iš vėliau suskilusio „Varpo“ irgi kilo tam tikrų judėjimų: 1907 m. įsteigta „Viltis“, kuri ilgainiui tapo tautininkų organu, paskui atsirado socialdemokratų „Darbininkų balsas“. Jau prieš 1905 m. mes turime keturis, penkis ar šešis pagrindinius laikraščius ir visi jie atspindėjo tam tikrą lietuvių pasaulėžiūrą.

Tautinį atgimimą galima padalyti į tris dalis. Vienas yra M. Valančiaus laikotarpis – 1865–1880 m., kai katalikiškasis pradas buvo labai svarbus ir kai judėjimas buvo katalikų bažnyčios gelbėtojas. Po 1880 m. vyksta pasaulietinės inteligentijos prasiveržimas ir kaip tik tuo metu savo uždavinį atliko „Aušra“. „Aušra“ buvo 1880–1895 m. periodo ankstyvas bandymas šviesti ir sujungti pasaulietinę inteligentiją. Faktas, kad nepasisekė, nemažino „Aušros“ reikšmės. „Aušra“ buvo avangardas (o kiekvienas avangardas turi savo trūkumų), bet jis labai svarbus, nes tai buvo pradžia. Po 1895 m. lietuvių tautinis judėjimas buvo baigtas ir jau reikėtų kalbėti ne tiek apie atgimimą, kiek apie konsolidaciją.

Baigdamas noriu pridurti, kad tautinis atgimimas visoje Lietuvoje vyko nevienodai. Pvz., Rytų Lietuvoje, Vilniaus krašte, jis buvo daug silpnesnis – uždaviniai, kurie jau buvo įvykdyti Vakarų Lietuvoje, XX a. pradžioje dar buvo labai aktualūs Vilniaus krašte. Taigi tautinis atgimimas daug sudėtingesnis, negu mes jį galime įvertinti, bet gerai, kad atkreipėme dėmesį į „Aušrą“ ir prisiminėme, kokie buvo vargingi Lietuvos tautinio atgimimo pradai.



Komentarai 0 Rašyti komentarą
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių