Aldonos Ruseckaitės eilės

*
gyvenimas ilgėja kaip upėje šešėlis
apglosto jį paukštukai mirusiųjų vėlės

***
sučiaudėja aguona vėjo pakirsta

***
poezija kaip ąžuolo giliukas
sode Maironio nuo šakos nutrūkęs

***
išleidau paukštį iš savęs žiemoti
jis man pamiršo net sparnu pamoti

***
visai jau užmiršau tave mylėti
visai jau užmiršau visai

***
nepasakei man sudiev
nepakartojai jog myli
nepriminei kad vienintelė

tarsi viską žinojau
tarsi šimtą kartų girdėjau
tarsi buvome tik tu ir aš
ir tiek pasaulio

bet to sudiev
mudviem pritrūko
galvoju gal dar tebesi

***
dabar balta tikrai karalienė
tavo spalva
sninga ir sninga

tik kur mudviejų teptukas
mokindavai mane
tokia yra smilgos kompozicija

negabi buvau mokinė
žiopsodavau
kaip tu brūkšteli vieną kartą
per smėlį per purvą per sniegą
vienintelį kartą brūkšnys
ir man jau gražu
vienintelį kartą brūkšnys
ir mudu jau mirštam

***
į karstą įšalę grumstai
nebijok
nėjau klausyti
kaip tave užkasa

žinojau kad tu labai
dėl manęs jaudinsies

***
į pavasarį ridenuosi mažas supintęs obuoliukas
nekapsėk manęs varna nekapsėk manęs varna nekapsėk
tavo snapas skaudus nežinau kur pataikytum
nekapsėk neišmanau kaip pasprukti
įkrentu į saldų upelį – sruvena sula
jam reikia tik vienos mano sėklos
iškapsėk ją varna iš manęs iškapsėk
tą vienintelę

***
Viešpatie, tik ką krito kruša sūkuriavo
šoko pusgirčių vėjų poros
o jau leidžiasi saulė jau šviesu debesys ryškiai geltoni
įsimuša violetas išsiskaidrina mėlis
tirpsta krušos rutuliukai
norėčiau prie tavo kapo būti
nes gali pražiopsoti šitą misteriją
visada buvai išsiblaškęs

***
sakai man – daugiau žiūrėk į debesis
matau mažulėlį ir juodą juodžiausią
ar čia tu atplauki pasigąsdinti prie mano lango
tik vandeniu nesilaistyk – suledės dar ant stiklo
gremšiu gremšiu ir gremšiu
juk žinai, kad nė saulė jau neatšildys...

***
patikėk – neverkiu dėl prabėgusio gyvenimo
jau ramu
verkiu dėl atbėgančio
bauginuosi

***
Ne tik Magdalena šluosto krauju pasruvusį vainiką
Mylėdama
Sielvartaudama
Gedėdama
Ne tik...
Nosinaitė akinanti

***
angelas baisiai išblyškęs
ugnis vis dar šalta
o upė jau kunkuliuoja
ji prasiveržia pro nusižeminimą, laiminimo maldas
ji viską sujaukia kunigas sako amen
bet skamba pavasario maršas
visai šįmet neatpažįstamas
nes susigrūdo ledai ir nuplukdė antelę
o globojau ją visą žiemą

***
ar jau nebenori atsiliepti
kai klykauja gervės slapukės
žinau joms padedi krauti lizdus
lendi prie patelių kuteni pasparnes
jos taves nesibaido
bet aš tegirdžiu
tik laukinių paukščių klykimą







Šiame straipsnyje: tavokrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių