Aktorius P.Laurinkus: esame pernelyg savikritiški

TV3 serialo „Drąsos kaina” aktoriai susiduria su įvairiais iššūkiais. Štai Povilas Laurinkus, vaidinantis nešvarios reputacijos automechaniką Fricą, ne vieną mėnesį praleido autoservise, prie pravirų antvožų, kurie gyvenime jį domina tiek pat, kiek siuvinėjimas.

Bet autoservisas – rojus, palyginti su kalėjimu.

P.Laurinkus prisipažins: net jei tai – tik vaidinimas, už nugaros dungtelint metalinėms durims apima baisiai nemalonus jausmas, todėl vargu ar jis ryžtųsi savanoriškai nakvynei Lukiškėse, net jei kada nors ta vieta ir būtų paversta viešbučiu.

- Kodėl tavo personažas vadinamas Fricu?
- Pagal scenarijų mano herojus už mašinų vagystes yra sėdėjęs kalėjime Esene, Vokietijoje. Iš čia ir atsirado pravardė Fricas. Nors šiaip jis - Aleksandras, Sania.

- Ar pats pasijunti nemaloniai išgirdęs, kaip lietuviai eilinį kartą „pasižymėjo“ užsienyje – ką nors apiplėšė, sužalojo... Paliūdi dėl tautos?
- Nežinau, ar reikia labai liūdėti. Žinoma, nėra supermalonu, vis tiek priklausome tai pačiai grupei žmonių, kuri kalba ta pačia kalba. Bet tie lietuvių išsišokimai pernelyg sureikšminami. Tokių elementų visada bus, bet dėl jų nereikėtų taip smarkiai juodinti visos Lietuvos portreto. Juolab kad tautiečiai pasaulyje garsėja ne vien neigiamai. Yra ir muzikuojantys, studijuojantys, kuriantys lietuviai... Aš nemažai gyvenau Amerikoje, Niujorke, - išvykau dėl kino ir media studijų. Ten pastebėjau, kad esame pernelyg savikritiški, nors iš tiesų visai nėra dėl ko savęs peikti ar plakti.

- Amerikietiška kino mokykla pribloškė?
- Taip tik atrodo – jau ten tai bus! Čia tik įvaizdžio dalykai. Iš tikrųjų nieko labai pribloškiančio Amerikoje nėra. Žinoma, daug kas priklauso nuo mokslo pagrindų. Aš juos – svarbiausius, didžiausius gavau čia, Lietuvoje, iš savo dėstytojos Tamulevičiūtės. Amerikoje labiau rūpėjo naujų dalykų ieškojimas, tobulėjimas, akiračio plėtimas. Bet jaučiau norą grįžti. Kad ir koks nuostabus tas Niujorkas, vis tiek mano namai yra čia. Mūsų valstybė dar jauna, visos struktūros tik kuriasi – nuo kino, teatro iki verslo, švietimo. Ir įdomiausia, kad mano kartos žmonės gali dalyvauti tame procese.

- „Drąsos kainos“ filmavimo aikštelėje tavo kūrybinis partneris – vyresniame D.Tamulevičiūtės kurse studijavęs Rolandas Boravskis - Vitas. Randate bendrą kalbą?
- Mes nuo studijų laikų neblogai sutariame.Turime panašų humoro jausmą... Mums kažkaip paprastai ir gerai sekasi dirbti kartu.

- Tavo personažas stengiasi vengti kolegos keliamų rūpesčių: „Vitukai, nesikiškime, nereikia mums tų problemų“...
- Fricas labai nuoširdžiai nori, kad viskas būtų ramu. Tipiškas vidutinioko požiūris: „Moja chata s kraju, ničievo nieznaju“. Todėl jam fiziškai nepatinka visas tas Vito blaškymasis, kažko ieškojimas. Jam atrodo, kad kai kurie dalykai verčiau tegul guli nejudinami, gal patys išsispręs.

- O tu gyvenime - iš kurių? Tų, kurie nenori kelti problemų, ar kaip tik – mirk gyvenk aiškinsis, kas ir kaip?
-Čia du kraštutinumai. Jei kas nors beatodairiškai puola į problemas, man atrodo, dėl tos pačios problemos net nesugeba matyti. Kita vertus, mano profesija kaip tik ir yra bandymas aiškintis, kelti tam tikras problemas, žiūrėti į visuomenę, klausti. Nesu iš tų, kurie abejingi. Net, sakyčiau, labai kišuosi, tik tas kišimasis kitoks. Ne beprotiškas, ne gaivališkas kaip Vito Pociaus.

- O į muštynes paauglystėje greitai įsiveldavai?
- Ne. Buvau geresnis, ramesnis. Labiau užsidaręs. Aš būdavau šalia muštynių. (šypsosi.)

- Kas tave patraukė į aktorinį? Tarkime, tėvas – Mečys Laurinkus, politinės arenos žmogus. Nebuvo noro eiti jo pramintu keliu?
- Tokiame amžiuje, kai tik baigi mokyklą, dar nelabai žinai, ko nori ir vargu ar gali priimti labai pamatuotus sprendimus. Be to, paaugliškas mąstymas vis tiek skatina savo keliu eiti, savo kryptį turėti. Bet tai, kad aš visada domėjausi politika – faktas. Ir šeimoje, ir šiaip man įdomu. O kaip atsidūriau aktoriniame? Na, buvo padrąsinimų iš mokytojų, iš bendraklasių. Ačiū Dievui, jei žmogus nustumiamas į teisingą vietą, jis pats ten jaučiasi gerai, savo rogėse.

- „Drąsos kainoje“ jautiesi gerai?
- Gerai. Pradžioje, kaip ir prieš kiekvieną naują darbą, buvo ir įdomu, ir baisu. Galvoji – kaip seksis. Paskui svarbiausia atrasti kelią, pagauti personažo mąstymą. Tada tave gali įmesti bet kur.

- Ar tėtis, stebėdamas tam tikrus scenarijaus vingius, nekritikavo: „Taip nebūna“?
- Ne, jis viską labai normaliai vertina. Ir scenarijus, man atrodo, gana tikroviškai parašytas. „Drąsos kaina“ turi potencialo eiti toliau. Čia dar gali kilti visokių uraganų.

- Serialo prodiuseris, klausiamas kaip tave pagauti, juokavo: „Jį galima rasti autoservise ir kalėjime. Dar buvome porą kartų nuvežę į kavinę pavalgyti...“
- (juokiasi.) Taip ir yra. Mano herojus gyvena servise. Ta erdvė labai ribota, norisi ištrūkti. Bet kur jis daugiau eis... Aš pats, tiesą sakant, apie mašinas absoliučiai nieko neišmanau. Vairuotojo pažymėjimą turiu, bet kad ką nors po antvožu suprasčiau... Man ten paslapčių paslaptis!

- O kaip vertini automobilių „tiuningavimą“?
- Tai vis tiek parodo žmogaus kūrybingumą. Jis ne šiaip žiūri į mašiną - nori save kaip nors išreikšti... Jei tuo save kompensuoja – tegul. (šypsosi.)

- Filmavaisi ne tik tarp mašinų, bet ir kalėjimuose...
- Kai Lukiškėse filmavome mano išėjimą į laisvę, apėmė nekoks jausmas. Tie simboliai - cerkvė, gelsvi nudrengti pastatai, tvoros. Mąsčiau, - o juk kiek nedaug reikia, kad ten pakliūtum! Kaip tik neseniai esu skaitęs, kad vietoj Lukiškių kalėjimo kamerų tiktų apartamentus įrengti. Bet man tikrai nepasirodė, kad tai - jauki vieta viešbučiui...