Aktorius Linas Zubė: „Lėlininkas turi būti trečias brolis“

Penktadienį klaipėdiečių menininkų šeimos teatras „Lino lėlės“ kviečia į premjerą – vaidinimą pagal lietuvių liaudies pasakas visai šeimai „Žuvėjėlis“.

Prieš metus lėlių teatro scenos erdvėje atsirado naujas vardas – šeimos teatras „Lino lėlės“. Žiūrovus, kuriuos būrė Šeimos gerovės centre, darželiuose, mokyklose, jis kvietė (kviečia) į spektaklį „Vilkas ir ožiukai“. Netrukus rampų šviesoje pasirodys antrasis „Lino lėlių“ spektaklis „Žuvėjėlis“ – pasaka apie gerus žmones ir nelabai geras raganas, apie žioplus ir dar žioplesnius po saule gyvenančius paežerės sutvėrimus.

Su šio šeimos teatro aktoriumi, režisieriumi ir dailininku Linu Zube kalbėjomės apie premjerinį spektaklį, kuriamo lėlių teatro filosofiją, misiją ir kita.

– Kodėl „Žuvėjėlis“? Kaip išsirinkote šią pasaką iš galybės kitų lietuvių liaudies pasakų? Kuo ji patraukli, įdomi Jums ir kuo aktuali šiuolaikiniam žiūrovui?

– Rinkausi labai sunkiai. Perskaičiau krūvas visokių pasakų, bet kai tiksliai nežinai, ko nori, kai skaitai siužetą ir jo nepreparuoji, nematai, kas po juo slypi, atmeti visas tas istorijas, tuos siužetus. O kodėl „Žuvėjėlis“? Nežinau, kažkaip gražu. Ten jis dainuoja su paukšteliais, paprašo dangaus paukštelių pagalbos, ir jie jam padeda... Atradau tinkamus du šios pasakos variantus, iš kurių lipdžiau trečią. Truputį parašiau pats.

Pasakoje yra dvi stovyklos. Yra raganos pasaulis ir yra žmonių pasaulis. Ragana turi daug vaikų, o žmonės vaikų neturi. Žmonės sunkiai išsupa vaikelį, o ragana turi devynias dukteris. Yra raganos požiūris į savo vaikus ir tų diedukų požiūris į savo vaikelį... Galbūt pasirodė svarbi tema, nes man tos problemos iš tikrųjų seniai rūpi. Pats jau turiu pakankamai metų ir pakankamai mažų vaikų. Aš noriu, kad tėtis ir mama vaiką vestų, o ne pamestų.

Galvoju, kodėl Pagranduką suėda lapė? O pagrandukas Žuvėjėlis taip pat pakliūna į spąstus. Mes visi pakliūnam į spąstus dėl tos pačios priežasties – norim košės. Ir jeigu kas nors horizonte mums pamojuoja skanesne koše, tai ir bėgam į tą horizontą. O paskui tik „taukšt“ ir sėdim surakinti, nes, pasirodo, sūris buvo spąstuose... Man rūpi, kad mano „pagrandukų“ nesuėstų lapė.

Pasakoje viskas baigiasi laimingai, nors nežinau, ar tikrai laimingai baigiasi. Tiesiog baigiasi kaip baigiasi, o ar tai yra laiminga pabaiga... Ir kas yra pabaiga?

– Kaip sekėsi režisuoti spektaklį?

– Spektaklis labai sunkiai „darėsi“. Aš jau skundžiausi, kad Dievas man jo nerežisavo. O pirmąjį Dievas režisavo. Ten buvo tokių gimimų, tokių pačiam netikėtų atsivėrimų: čia gi tas, čia gi taip, čia tokia prasmė!.. Pirmajam spektakly aš ŽINOJAU, ką turėsiu aprėpti savo dvasia, o šičia nežinau, ką aš pjaunu, ką randu. Gal ten kas nors matosi, gal aš per mažai pamatau... Man atrodo, kad čia Dievo režisūros daug mažiau nei pirmajam mano spektakly, bet tikiu, kad jis vaidins jei jau nerežisavo (juokiasi). Nežinau, gal čia ir šventvagystė taip manyti. Nors vis dėlto Dievu pasikliauti ne šventvagystė...

– Po pirmojo spektaklio „Vilkas ir ožiukai“ ne vienas džiaugėsi, kad jis (spektaklis) kaip kosmogoninis mitas apima poliarinius archetipus; sodrus simbolių, prasmių. Ar šito spektaklio meninė kalba irgi panaši? Ar eisite nauju keliu?

– Jaučiu, kad šiame spektaklyje neatsakiau į daugybę klausimų.

Buvo labai sunku atitolti nuo pirmojo spektaklio ir daryti kažką kitaip, kitką. Bet ir nesinorėjo atitolti nuo pasaulio sutvėrimo, nuo pasaulio atsiradimo, nuo to pasaulio sudėliojimo į kažkokias lentynas: čia tas, ten – anas; čia žmogeliukas, ten – paukštis danguje, o ten – kažkokia klasta, kažkokie spąstai, kažkokie labai motyvuoti kėslai suėsti - juk žuvys tokios skanios, o Žuvėjėlis dar skanesnis. Tai ko mes kalti? Jis gi skanesnis! Bet mano pasakoj Žuvėjėlis nebus toks žioplas kaip jo kūrėjas.

Pradėdamas lėlių teatrą daryti (tyčia sakau „daryti“, „gaminti“, o ne „kurti“) tu pradedi spręsti kažkokį galvosūkį, dėlionę. Ir visas galvosūkio sudėtingumas prasideda nuo to, kokias priemones tu pačioj pradžioj pasiimi. Aš kalbu apie „žaislus“. Kokiais „žaislais“ žaisi, iš kokios materialiosios medžiagos tu darysi spektaklį. Tu pasiimi pagalius, esi priklausomas nuo pagalių. It tu dėlioji „puzzle“, kad iš tų pagalių išeitų kažkoks prasmingas reiškinys. Jeigu pasiimi polistirolą, tai įklimpsti į vieną problemą, jeigu pasiimi kokį nors skudurą, įklimpsti į kitą... Tu tiesiog save įstatai į tokius sudėtingus rėmus, kad kartais žiūri ir galvoji: reikės dar sykį statyti, kad pasakyčiau ta patį, ką norėjau, bet tada jau visai mesti lauk šitą ir šitą ir naudoti kitą medžiagą, kuri lengviau pasiduotų, lengviau leistų išspręsti tą dėlionę, tą rebusą. Kad viskas susistyguotų, kad suskambėtų.

Tiesa, aš tiesiog norėjau, kad lėlių teatre būtų lėlių, nes dabar lėlių teatras nori būti kažkokiu daiktų teatru. Neturėt lėlių arba išgalvot kažkokį tarpinį variantą – nei čia lėlė, nei čia kas. Kaip ir lėlė, bet ne lėlė... Mano spektaklyje bus lėlių.

– Ar rinktis medžiagą lietuvių liaudies pasakų pagrindu įgalina pats teatro pavadinimas „Lino lėlės“, ar Jūsų pasaulėjauta, pasaulėžiūra? Kokią „karmą“ teatro pavadinimas turi?

– Pavadinimas iš tikrųjų kaip ir įpareigoja medžiagą rinktis būtent iš ten. Kita vertus, neatsitiktinai tas pavadinimas toks įpareigojantis atsirado, nes man atrodo, kad būtent dabar reikia sakyt, kad esi lietuvis. Reikia rodyt, kad esi lietuvis. Naudoti tuos turtus, kurie guli, knygose, pasakose; šitų pasakų, dainų, tekstų, mitų prasmėse ir kad tas turinys būtų mūsų savastimi – štai, kas yra svarbu. Suprantu, kad čia galbūt neįmanoma misija, bet tai jau ne mano reikalas, įmanoma ji, ar neįmanoma. Tiesiog bandai, o kas išeina, tas...

– Skaičiau, kad dabar jau drįstate save vadinti tikru lėlininku?..

– Dabar man tas klausimas jau neberūpi. Taip buvo pernai. Bet kai iki tol mane vadindavo lėlininku, būdavo truputėlį gėda. Aš ne taip įsivaizduoju, kas yra lėlininkas. Aš įsivaizduoju, kad tai yra kažkoks „šiukšlių durnius“, kuris moka organizuoti tą šiukšlyną į įdomų, gražų ir prasmingą „reikalą“... Tai toks fenomenas, toks reiškinys... kaip Benas Šarka... Lėlininkas turi būti trečias brolis. Tik trečias brolis yra įdomus. Kiti du per daug susišukavę. O trečias susivėlęs, jis nežino kaip turi atrodyti, jis nesušukuojamas, laisvas, bet jis žino,  kodėl tas „šiukšles“ kapsto.

– Gal šeimos teatras kaip tik ir yra ta palanki terpė skleistis „trečiam broliui“? Ir kas apskritai yra tas šeimos teatras? Vaikai, stovintys už širmos su lėlytėm? Savotiška masonų ložė, į kurią gali patekti nebent giminaičiai?

– Tiesą pasakius, aš negalvojau, kas yra šeimos teatras. Tiesiog jis yra mano šeimos teatras. Į šį teatrą kol kas buvo „įsibrovę“ tik du žmonės – kompozitoriai. Pirmojo spektaklio kompozitorius Donatas Bielkauskas ir antrojo – Algirdas Zigmantas, be kurių nebūčiau išsivertęs, nes mano šeimoje kompozitorius dar tik pradeda lankyti kompozicijos pamokas muzikos mokykloje.

Kas yra šeimos teatras? Tai yra teatras, kuris gyvena šeimoje. Arba šeima, kuri gyvena teatre. Mano šeima negyvena vien tik teatre, bet teatras gyvena šeimoje.

– Nors garsėjate kaip žmogus-orkestras, vienu metu gebantis valdyti keletą lėlių, ar nepasiilgstate sceninio partnerio, kuris panešėtų dalį sceninės „naštos“?

– Aš valdau net aštuonias lėles! Na ir kas, kad aš jas valdau? Kurių velnių viso šito reikia? Ar kas nors paklausė, kodėl aš tas aštuonias pasiėmiau? Vienas lakūnas sako: „Skristi kiekvienas gali, o tu su tuo lėktuvu žeme pavažiuok...“ Taip ir su lėlėmis – tu pasiimk vieną ir padaryk spektaklį su viena...

Sceninis bendravimas yra puikus dalykas su sąlyga, jei jis yra tikras ir yra nukreiptas į bendrą meninio rezultato siekimą. Ne tik tas bendravimas, kai partneris paima tave už sprando ir prispaudžia prie grindų, nes, girdi, tavo pakaušis jau išlindo virš širmos. Sceninis bendravimas ir improvizavimas neturi išeiti iš ribų. Netapti bendravimu vardan bendravimo ir ilgu niuansų narstymu...

Aš vaidinu spektaklyje „Vištytė ir gaidelis“ Klaipėdos lėlių teatre, tad bendravimo bado nejaučiu.

– Esate ir spektaklio režisierius, ir dailininkas, ir aktorius. Kaip tie trys spektaklio kūrėjai sugyvena viename asmenyje? Barasi? Draugauja?

– Sugyvena daug normaliau nei galėtų sugyventi trys atskiri asmenys. Aš kaip Henrietė iš.Peterio Hakso „Oro duobės“, kuri paklausta, ką veikia mokykloje, atsakė: galvoju, galvoju, galvoju. Galvoju „čia“, galvoju „ten“ ir dar galvoju eidama iš mokyklos į namus. Taip ir aš. Galvoju, iš ko padaryt. Galvoju, kaip nudažyt. Galvoju, ką ir kodėl daryt. Paskui galvoju, kaip padaryt, kaip suvaidint. Kaip aktorius galiu pykti ant režisieriaus už tai, kad jis sugalvojo, naudoti, pavyzdžiui, polistirolą... Bet kol premjera neįvyko aš dar nežinau, ant kurio savęs man pykt – ar ant aktoriaus, ar ant režisieriaus, ar ant dailininko.

– Teatrai planuoja, formuluoja sezono tikslus, koncepcijas, šūkius. Ar šeimos teatras irgi planuoja, kuria, numato?

– Neplanuoti neišeina. Galbūt nėra kažkokio rašytinio plano, bet žinojimas, ką daryti visą laiką yra svarstomas. Viskas čia yra labai paprasta - gyvenimas pasidarė toks, kad tėra vienas šūkis: „Chebra, gelbėkitės kaip galit!”. Šeimos teatro sukūrimas ir yra vienas iš gelbėjimosi ratų. Spektaklių darymas ir vaidinimas - tai toks būdas išgyventi, pragyventi. Ir visas planas. Jeigu aš anksčiau nebuvau lėlininkas, tai reiškia, kad „teta Badas“ į duris nesibeldė. Ir čia nėra ko slėpti. Tiesiog ačiū jai, tetai, kad ji verčia malti uodega stovint prieš srovę ir neplaukti pilvu į viršų pasroviui. Gyvenimas yra toks. Gal kada mes kooperuosimės ir iš šeimos teatro atsiras šeimų teatras ar kokių nors viengungių teatras... Jau dabar yra Lietuvoje teatras, turintis filialus, trupes, kurios „paima“ vieną, antrą, trečią regioną... Nors aš manau, kad taip susirinkinėti pinigus naudojantis teatru yra negražu. Tiesiog... reikia susirinkti ne tik pinigus, bet ir sielas tų, kurie pasižiūrėjo spektaklį. Tiesa, reikia ir savąją dūšią atiduoti, nes jeigu neduosi, tai tiek ir gausi – numes tau tuos 5 litus... Kaip ubagui... Man taip būtų gėda. Aš taip nenoriu. Tiesiog čia savigarbos klausimas...

Neseniai mačiau vienam daržely vaidinimą. Gražu. Kostiumai gražūs. Lėlės padarytos profesionalų. Net apšvietimas yra – vienas prožektorius stovi. Bet atleiskite, „chebryte“, jeigu mano spektakliai taip atrodo iš šalies, geriau jau būčiau mažas miręs. Aš kalbu apie turinio nebuvimą. Absoliutų turinio nebuvimą.

– Ar manote, kad kažkaip reikėtų stabdyti mėgėjišką srautą, plūstantį į darželius?

– Ne, nemanau. Man negaila. Žmonės tiesiog taip supranta. Jie nieko blogo nedaro. Jie tiesiog nežino, ko trūksta, ir tiesiog bando gelbėtis taip pat, kaip aš. Dėl tų pačių priežasčių. Galima kalbėtis, piktintis kažkuo, bet ką tu pastabdysi? Kas uždraus žmogui vaidinti? Jis moka mokesčius. Jo toks verslas. Tu gali nepirkti dešrelės arba nebeiti į tą parduotuvę, kur tau apsauga „tašę“ krausto, bet tu negali jos nugriauti. Negražu būtų.

Juokais svajoju apie kitką. Reikėtų rasti lobistus, kurie „pramuštų“ Seime įstatymą, susijusį su tautos „kultūrinimu“. Tame įstatyme turėtų būti numatytas straipsnis, verčiantis privalomai kultūrinti savo vaikus. Būtų labai gerai, jei tėvai privalomai turėtų išsipirkti metinius abonentinius bilietus, o neišsipirkusiems policininkai išrašytų baudas – nes tėvai pažeidžia savo vaiko kultūrinimo įstatymą... Eini sau gatve, žiūri stovi policininkas. Ir bėgi į kitą gatvės pusę. Valdžia pasirūpino draudikais. O kodėl jiems daugiau dėmesio, nei lėlininkams? Ką? Jei rimtai, tai ačiū, nieko nereikia. Vilką kojos peni, o tik skirk šernui lovį ir jis virsta kiaule. Didžiausia vertybė - laisvė, nes jos vis mažėja. 

– Pasaulyje daug taisytinų, kritikuotinų dalykų... Kaip tokiame pasaulyje „įsipaišo“ teatras?

– Ir gerai, kad pasaulis yra netobulas, nes jeigu šitas pasaulis būtų tobulas, būtų dar sunkiau senti ir iš jo išeiti. Viena paguoda, kad jis netobulas. O teatras yra gyvas netobulybėm, problemom ir t.t. Pasaulio netobulumu, žmogaus netobulumu jis tiesiog minta - kaip blusa šuns krauju... Žiūrovai taip pat kenčia nuo to netobulumo, jie ir ateina į teatrą jo apmąstyti. Svarbu, kad teatras jiems leistų tą daryt, nevaizduotų esąs tobulas, o kartu su atėjusiais apraudotų, paliūdėtų, pasijuoktų, pakvailiotų dėl žmogaus ir viso pasaulio netobulumo.

– Ko palinkėtumėt sau ir savo žiūrovams?

– To paties, ko siekiau spektakliu „Žuvėjėlis“: nepamiršti, kad mūsų tyko visokie „gudručiai“ ir laukia progos uzurpuoti laisvę. Laisvę kurti, gyventi ir džiaugtis šiuo, kad ir netobulu pasauliu.  Plaukiokim laisvi ežere, kelkime irklais bangeles, dainuokim kartu su dangaus paukšteliais ir žuvelėmis ir budėkim, kad mūsų „nesušukuotų“, „neiškeptų“ ir nepakabintų ant „vartotojų ir mokėtojų kabyklos“.

Šeimos teatro „Lino lėlės“ vaidinimas pagal lietuvių liaudies pasakas visai šeimai „Žuvėjėlis“ – spalio 5 d. 18 val. Klaipėdos „Manto namuose“ (Herkaus Manto g. 7 / Mažvydo al. 2).