Aktorius D.Gumauskas – O.Koršunovo numylėtinis?

Išprotėjusius vasaros festivalius keičia santūresni rudens vakarai teatre. Teprasideda teatro sezonas! Ta proga pokalbis su produktyviu, charizmatišku ir iš tiesų talentingu aktoriumi Dariumi Gumausku.

D.Gumauskas (1974m.) – 1992-1997 m. aktorystės magistras Dalios Tamuliavičiūtės kurse.

Gumauskas pasirodo visuose Oskaro Koršunovo spektakliuose šiame, naujajame, OKT teatro sezone ir pagalvotum turbūt nepelnytai yra nematomas už teatro ribų. Tačiau gyvenimas jam susiklostė dėkingai, kad neteko parduoti savo “šarmo”, kaip ir veido, televizijai – perdėtas žmonių dėmesys ir ypač “garbinamo objekto” asmeniniam gyvenimui prie gero neprivedė nei vieno.

Tad pakankamai betarpiškas Dariaus ir “370” pokalbis tikriausiai taip ir liks vienu iš retų Gumausko paatviravimų su žiniasklaida. O gal tai bus pradžia...

Dariui pačiam artimiausias yra Valios personažas „Vaidinant auką“. Žiūrovai D. Gumauską išvys spektakliuose „Shopping And Fucking“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Hamletas“.

Aktorystė – pašaukimas?

Mokykloje lietuvių kalbos mokytoja už išdaigas ar nesimokymą liepė tris dienas vaikščioti į Jaunimo teatro gastroles Kauno dramos teatre. Ir man patiko, labai patiko. Turbūt tada ir įvyko mano pirmoji rimta pažintis su teatru.

Vaikystėje įsivaizdavau, kad nuolat filmuojuosi kine. Kartą sėdėjome visa šeima ir žiūrėjome televizorių. Rodė gruzinų filmą, kuriame šeima taip pat sėdėjo kartu ir žiūrėjo televizorių. Ir man „susišvietė“, kad jei jie žiūri televizorių, ir mes juos stebime, tai ir į mus kažkas žiūri. Tuomet man buvo kokie 4-5 metai. Ir nuo to laiko aš tapau kino aktoriumi: nuolat vaidindavau arba slėpdavausi nuo kamerų.

Ir tu prisimeni visa tai?

Taip. Visi žaidimai tuomet buvo apie tai, kad kažkas mane mato, o aš kuriu istoriją. Ir su pussesere močiutei nuolat vaidindavome serialus – meilės istorijas.

Nedažnai tenka apie tave skaityti spaudoje ar išvysti televizijoje, nors esi pačiame dėmesio centre teatro scenoje. Slepiesi nuo perdėto dėmesio?

Specialiai nesislepiu. Turbūt paradoksaliai skambės, bet neturiu tokio tikslo. Taip ramiau gyventi. Avėdamas šlepetes ir vilkėdamas sportinį kostiumą galiu nueiti iki parduotuvės, stovėti eilėje ir klausytis, kaip žmonės už nugaros kalba apie spektaklį, kuriame vakar vaidinau, ir tavęs neatpažįsta. Tai didžiulis malonumas.

Nejau žinomumas visai nepadeda aktoriui?

Nežinau. Gal kur nors Holivude. Kaip sakė režisierius ir aktorius Michailas Čechovas, padeda, kai esi nepastebimas. Tada gali ramiai stebėti kitus, o pats nesi stebimas.

O režisieriui renkantis aktorius tai nepadeda?

Ne. Paprastai lemia galimybės ir aplinkybės. Dar yra ir subjektyvių priežasčių, pavyzdžiui, simpatijos, kas man anksčiau atrodė neteisinga, bet dabar, manau, kad tai visai teisinga. Toks gyvenimas.

Kaip susipažinai su OKT?

Mūsų dramos aktorių kursas, vadovaujamas Dalios Tamulevičiūtės, anuomet paraleliai mokėsi su Jono Vaitkaus kursu. Visi buvome ir iki šiol esame puikūs bičiuliai. Repetuojant Oskaro režisuotą „Vasarvidžio nakties sapną“ jiems pritrūko bernų ir jie pasikvietė mus. Vėliau atsirado „Shopping And Fucking“ bei kiti spektakliai. Galima sakyti, kad „Shopping And Fucking“ komanda susiformavo į tam tikrą O. Koršunovo branduoliuką. Dėl intensyvių repeticijų, gastrolių su OKT teko atsisveikinti su kitais teatrais: „Meno fortu“ ir „Andželikos Cholinos teatru“.  Teatrai daug važinėja, gastroliuoja, ir negali laukti aktorių savaitėmis...

Ar užtenka laiko aplankyti kolegų spektaklius?

Žinoma užtenka. Įdomu, ką daro kolegos, nesvarbu kuriame teatre ar mieste bebūtų. Kartais ir be bilieto pavyksta prasmukti. Šiuo metu lietuvišką teatrą rečiau aplankau, bet į tarptautinius festivalius būtinai nueinu, pvz., „Sirenos“, anksčiau buvo „Life“. Būtent festivalyje „Life“ ir pamačiau geriausią savo gyvenime matytą spektaklį „Krokodilų gatvė“. Geresnio užsienio teatrų spektaklio dar nemačiau.

Suvaidinti personažai kaip nors keičia aktoriaus gyvenimą?

Oskaras kažkada sakė, kad keičia. Atsimenu – nesutikau su juo. Matyt, viskas keičia tave: sutiktas naujas žmogus, perskaityta knyga... Bet viską reikia sutikti su šypsena. Juk suvaidintas Hamleto nužudymas nereiškia, kad galėčiau iš tiesų nužudyti. Žinoma, profesija veikia žmones. Ir aktorius, ir medikus, ir medkirčius... Tam tikrose srityse atsiranda daugiau cinizmo. Labai pasiilgstu žmonių, su kuriais vaidinu. Pasiilgstu ne tik savo vaidmens, bet ir kitų vaidmenų, pačių istorijų.

Atlieki pagrindinį vaidmenį O. Koršunovo spektaklyje „Vaidinant auką“. Kokias emocijas tau asmeniškai sukelia ši komedija?

Neslėpsiu, man labai patinka ši pjesė. Iš karto patiko, kai dar perskaičiau originalią rusų kalba. Skaičiau šią pjesę ir juokiausi. Taip nesijuokiau jau seniai. Bet tik iš pradžių juokiausi... Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai komedija. Mano personažas visai nekomiškas. Jo kančios ir brandžios, ir kartu infantilios. Tiesą sakant, kaip tą spektaklį vaidinti, supratau tik po kelerių metų.

Koks yra geriausias komplimentas aktoriui?

Komplimentus gauna spektaklis, visuma, o ne aktorius atskirai. Pagrindinis aktoriaus tikslas ir yra, kad žiūrovas po spektaklio išeitų panašiai galvodamas, kaip ir tu galvojai repetuodamas tą spektaklį.

Vadinasi, visada „žaidi“ už komandą...

Brazilai irgi ne visada laimi, bet svarbu matyti aikštelę, svarbu perduodi kamuolį kitam.

Tai prieštarauja populiariajai kultūrai, kai kiekvienas nori išsiskirti, tapti garsiu, žinomu.

Tai yra televizijos sugadintas požiūris. Įvairūs realybės šou įteigė, kad žmogus labai greitai gali tapti garsus dainininkas, aktorius. Tai yra saviveikla. Norint pasiekti rimtų rezultatų reikia įdėti daug pastangų.

Galbūt turi kokių ritualų gastroliuodamas su teatru?

Prisivežu akmenukų. Tiesą sakant, iš draugo pasiskolinau šią idėją: vazoje pilnoje vandens kaupti akmenis. Draugo katinas iš vazos nuolat laka vandenį. Aš taip pat įsigijau vazą, kurioje kaupiu akmenis.

O katiną?

Ne, katinas pas mane neišgyventų...

Tai ir gėlių neaugini?

Vieną gėlę turiu... ištvermingą, kuri manęs visad laukia.

Tai nesi šeimyniškas?

Kodėl, šeimyniškas... Pats išsiplaunu grindis, pasigaminu valgyti.

O kaip leidi laisvalaikį?

Skaitinėju. Labai džiaugiuosi radęs gerą knygą. Mėgstu plaukioti ežere, nardyti. Žiemą – čiuožti užpakaliu nuo kalno. O daugiau... Neburiuoju, neskraidau parasparniu. Man pakanka adrenalino teatre. Va, neseniai skaičiau poeziją “In Vino”.

Būna, kad neturi nuotaikos vaidmeniui?

Būna. Ir eini tada vaidint be nuotaikos. Įjungi būseną „neturiu nuotaikos“. Kai istorijos baigiasi dramatiškai, tada ir nuotaikos neturėjimas yra pliusas.

Bet, tarkim, „Vasarvidis“ visada baigiasi gerai...

Taip, baigiasi gerai. Bet ten visada nuotaika sugenda, kai suskamba Mendelsono vedybų maršas. Tada visi užsikemša ausis, nes nenori „ženytis“. Tai iš dalies yra juokinga, bet tą galima suprasti.

Tarp aktorių tokios santuokos retos?

Ne, neretos. Žmonės tuokiasi, ir ne po vieną kartą. Kaip ir visi. Mes ne vienuoliai, bet ir nedaugiau pasileidę nei kiti.

Naujausias O.Koršunovo spektaklis „Dugne“, kuriame tu vaidini, jau sulaukė gausaus susidomėjimo.

Taip, bet apie jį dar nieko negaliu pasakoti. Reikia sulaukti rudens. Tai – geniali pjesė, perlas. Labai įdomu su šia medžiaga dirbti. Nekantriai laukiam, kai vėl grįšime prie repeticijų.