„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpiniai“ veikė pagal sapnininkus ir horoskopus

Kitą dieną po sulaikymo operacijos policijos ir prokurorų grupė pradėjo atkasti „tulpinių“ aukų kūnus. Pergalės teisme siekiantys pareigūnai negalėjo daryti jokių klaidų – reikėjo surinkti visus įrodymus, prakalbinti įtariamuosius ir neleisti jiems suderinti parodymų.

Sulaikytuosius kruopščiai izoliuoja

Pareigūnai sulaikytuosius privalėjo saugoti ne tik vieną nuo kito, bet ir nuo savęs pačių: visi žino gaujos viduje vyravusią taktiką – nekalbėk, o geriau nusižudyk.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis sako, kad pareigūnams teko viską organizuoti taip, kad visi sulaikyti žmonės būtų paskirstyti po skirtingus tardymo izoliatorius, areštines, kad dirbant būtų užtikrinta visiška izoliacija.

„Kad nebūtų kartais taip, kaip yra atsitikę ankstesnėse bylose, ankstesniuose tyrimuose dirbant būtent su „tulpinių“ grupuotės nariais, kuomet jie tarp savęs galėdavo tyrimo metu komunikuoti, spręsti klausimus, kas kokiu atveju galėtų duoti parodymus ar neduoti“, – kalba A. Matonis.

Baimintis nelegalių susitarimų teisėsaugininkai turėjo pagrindo. Parodymus duodantis grupuotės narys Dainius Skačkauskas pasakojo, kad ankstesnio sulaikymo metu net areštinės sienos neapsaugojo nuo lyderių grasinimų.

„Vieną gražią dieną pas jį į kamerą buvo įvestas Baltušis, kuris sudėliojo, kaip jis turi šnekėti, kokia turi būti gynybinė linija ir panašiai“, – pasakoja A. Matonis. Anot jo, tuo metu Lietuvoje buvo du pagrindiniai izoliatoriai – Lukiškių ir Šiaulių. Lukiškėse situacija esą buvo geresnė, čia buvo įmanoma izoliuotai laikyti keletą žmonių. Tuo metu Šiauliuose buvo problemiška uždaryti bent porą žmonių, užtikrinant, kad jie bus izoliuoti ir vienas nuo kito, ir nuo išorės.

Pareigūnai nusprendžia, kad sulaikyti įtariamieji bus laikomi ne tik tardymo izoliatoriuose, bet ir skirtingų miestų areštinėse. „Tulpiniai“ išvežiojami po Vilnių, Trakus, Ukmergę, Šalčininkus.  

Pareigūnai kalba, kad nusikaltėlių buvimo vietomis tuo metu manipuliuota ne vien dėl to, kad būtų išvengta nereikalingų kontaktų, tačiau ir specialiai juos provokuojant. „Darydami tam tikras operatyvines kombinacijas darėm ir tokius variantus, kad vienas kitą pamatytų kažkur per atstumą, kad galbūt net galėtų mimika ar žodžiais pasikeisti – [to reikėjo] dėl tam tikrų mūsų tyrimų taktinių elementų“, – pareigūnų taktiką aiškina A. Matonis.

Saugojo ir nuo savižudybės

Teisutis Vėbra, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius, teigia, kad viską reikėjo sustyguoti taip, kad greta nebūtų vienučių, kuriose gali kalėti bent per kitus galimai pažįstami žmonės, parinkti patikimą personalą.

„Šalimais esančiose kamerose kontingentas buvo parenkamas taip, kad tai būtų ne Kauno grupuotėms priklausantys asmenys, per kuriuos galėtų palaikyti ryšį su jiems reikiamais asmenimis. Tai galbūt atrodo nematomas darbas, bet reikėdavo net parinkti personalą, kuris galėtų atnešti kažkuriam įtariamajam maistą, kuris galėtų išvesti pasivaikščioti“, – apie ypatingas atsargumo priemones kalba T. Vėbra.

Vienutės ir ypatinga izoliacija apsaugoja bylą tiriančius pareigūnus nuo informacijos nutekėjimo, tačiau tokiomis sąlygomis atsiranda kitokių pavojų.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Alvydas Sadeckas pastebi, kad apsaugoti nuo išorės veiksnių dar ne viskas: „Minėjote, kad kameroje laikėte vieną įtariamąjį, bet tai gresia pasikėsinimu į savo gyvybę. Šitą klausimą irgi reikėjo spręsti.“

Kalbėdamas kolegos iškeltu klausimu A. Matonis pabrėžia, kad buvo nuolat stebima kalinių psichologinė būklė, kad neatsitiktų nelaimė. Pasak jo, buvo atvejų, kai pareigūnai išgelbėjo gyvybes. „D. Skačkauskas pats pasakojo, kad vienu metu jį buvo užvaldžiusi mintis žudytis“, – sako A. Matonis.

Vieno įtariamojo pareigūnams nepavyko išsaugoti. 2002 metų lapkričio 1-ąją, prabėgus metams nuo sulaikymo, kameroje nusižudė Valdas Blinkevičius. Panevėžietis atrodė jau susitaikęs su padėtimi, buvo pradėjęs duoti parodymus, tad jo poelgis pareigūnams buvo netikėtas.