Korupcija tarpukario Lietuvoje

Rezonansinė byla

Iš tarpukario Lietuvos korupcijos skandalų išsiskiria viena byla – kyšio ėmimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi buvo kaltinamas ne šiaip koks eilinis valdininkas, o Vyriausybės vadovas ir finansų ministras Vytautas Petrulis. Jis ilgainiui buvo pripažintas kaltu ir nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Tai precendento Lietuvos istorijoje neturintis atvejis, kai tokio rango pareigūnas buvo nuteistas kalėti ne dėl politinių motyvų.

Šioje rezonansinėje byloje pėdsakų paliko ir kiti žinomi tarpukario Lietuvos pareigūnai, verslo atstovai. Apie ją "Kauno diena" kalbėjosi su Alvydu Surbliu, dirbančiu Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.

Istorikas pasiūlė pažvelgti į rezonansinę V.Petrulio bylą per tarpukariu veikusio Prekybos ir pramonės banko istoriją.

Draugų pareigų rokiruotė

Nacionalinis Prekybos ir pramonės bankas buvo įsteigtas 1918 m. gegužę Vilniuje, o 1919 m. sausį perkeltas į Kauną. Jis įsikūrė pastate, kurio dabartinis adresas Laisvės al. 90. Šis bankas buvo pusiau valstybinis, pusiau privatus, nes, anot istoriko, jo steigėjams nepakako lėšų privataus banko veiklai. Kontrolinį nacionalinio Prekybos ir pramonės banko akcijų paketą tuo metu valdė finansų ministerija, kuriai vadovavo su šiuo banku susiję žmonės.

Steigiant banką, finansų ministru dirbo Martynas Yčas, nuo 1920 m. ministro portfelis buvo patikėtas vienam pagrindinių banko akcininkų Jonui Dobkevičiui, o nuo 1922 m. – buvusiam banko valdybos nariui bei Prekybos ir pramonės banko Klaipėdos filialo direktoriui V.Petruliui.

Savi žmonės ministerijoje, pasak A.Surblio, padėjo įgyvendinti pagrindinį įsteigto banko tikslą: sutelkti apie jį įvairias verslo įmones, daugiausiai susijusias su M.Yčo ekonomine veikla. Panašūs procesai vyko ir apie brolių Jono ir Juozo Vailokaičių įsteigtą Ūkio banką, kuris taip pat sudarė verslui palankias kreditavimo, finansavimo sąlygas.

Ranka ranką plovė?

Nacionalinio Prekybos ir pramonės banko statusas ilgainiui darėsi neparankus keliems privatiems banko akcininkams, siekusiems įsigalėti banke. Jiems reikėjo daugiau veikimo laisvės. Įsigyti iš valstybės kontrolinį banko paketą nebuvo joks nusikaltimas. Kitas klausimus – kokiu būdu tai buvo daroma.

Sustiprinti savo finansines pozicijas siekę broliai Vaikolaičiai, susidomėjo galimybe įsigyti nacionalinį Prekybos ir pramonės banką. Finansų ministerijoje, kuriai tuo metu vadovavo J.Dobkevičius, buvo susitarta būtent jiems parduoti banko kontrolinį akcijų paketą. Ši informacija, žinoma, pasiekė ir gerą J.Dobkevičiaus draugą M.Yčą. Ir šis suskubo pirmas nupirkti banko akcijas. Maža to, ministerija pardavė jam tas akcijas žemesne nei rinkos kaina (rinkos kaina buvo 1 500–1 800 auksinų už akciją, o M.Yčas mokėjo po 800). Vargu ar tai buvo padaryta už dyką. Deja, įrodymų neišliko.