„Žalgirio“ sėkmė Eurolygoje: puolimas, kokybė ir kantrybė

Ilgai Eurolygos grandų šešėlyje tūnojęs Kauno „Žalgiris“ pagaliau išlindo į dienos šviesą. Nuo 1999 metų „Top 16“ etapo niekad neperžengę Lietuvos čempionai tapo didžiausia šio sezono Eurolygos sėkmės istorija, kuri Europai pranešė - legendinis „Žalgiris“ sugrįžo, rašo sportin.lt.

Po aštuonių tuščių metų Europoje (4 pergalės ir 32 pralaimėjimai „Top 16“ etape), „Žalgiris“ tapo laiminčia komanda. Kai kurie tai vadina ankstyva sezono sėkme, tačiau Eurolygos istorija rodo, kad šiame turnyre atsitiktinumų būna itin mažai.

Kaip ir kiekviena sporto pelenės istorija, taip ir „Žalgirio“ sėkmė turi savo priežastis ir didvyrius. Šiame straipsnyje apžvelgsiu, kaip „Žalgiris“ transformavosi sezono pradžioje ir kokius kardinalius pokyčius Kaune vyriausiasis treneris Joanas Plaza sugebėjo įvykdyti.

Pasikeitimai abiejose aikštės pusėse

Prieš prasidedant sezonui, J. Plaza viešai išsikėlė tikslą surasti balansą tarp puolimo ir gynybos, tačiau net didžiausi optimistai nesitikėjo, kad ankstyvi pokyčiai duos tokių staigių rezultatų.

Darbo J. Plazai ir „Žalgirio“ administracijai formuojant komandą buvo itin daug: 2011-2012 metų Eurolygos sezone Kauno komanda žaidė tarsi be gynybos ir varžovams per 100 atakų leisdavo pelnyti net 109,9 taško. Blogesnius rezultatus gynyboje praėjusį sezoną demonstravo tik kuklūs „KK Zagreb“ ir „Spirou Charleroi“ klubai. Lietuviai taip pat sunkiai provokavo varžovų klaidas (16,1 varžovų klaidos per 100 atakų), aplenkdami vėl  tik „KK Zagreb“ ir Belgrado „Partizan“.

Trumpai tariant, praėjusį sezoną „Žalgiris“ nenorėjo, negalėjo ir nemokėjo gintis.

Šiais metais „Žalgiris“ pakeitė savo veidą ir po šešių turų varžovams vidutiniškai leidžia pelnyti 103,7 taško per 100 atakų. Nors J. Plaza, kaip ir dauguma kitų krepšinio apžvalgininkų, akcentuoja gynybą kaip pagerėjusio žaidimo priežastį (tai daugiau motyvacinė priemonė, nei realios situacijos nupasakojimas) - Žalgirio" praleidžiamų taškų vidurkis yra beveik identiškas lygos vidurkiui (103,4) ir dėl žaidėjų amžiaus stipriai kristi neturėtų.

Tiesa, verta paminėti, kad iš pasyvios komandos „Žalgiris“ tapo aktyvia ir šiuo metu yra tarp lyderių pagal išprovokuotas klaidas (21,5 varžovų klaidos per 100 atakų). Taip pat gynybos kokybę gali pagerinti į aikštelę grįžęs Robertas Javtokas. J. Plaza R. Javtoką vadina „vienu geriausiai besiginančiu aukštaūgiu Eurolygoje ir visame pasaulyje“, o kol kas atrodo, J. Plaza žino, ką kalba.

Visgi, kad ir kaip dabar tendencinga aukštinti gynybą (kadangi krepšininkus lengviau motyvuoti puolime nei gynyboje), puolimas yra būtent tai, kas pavertė „Žalgirį“ laiminčia komanda.

Bene iškalbingiausias ir dažniausiai spaudoje minimas skaičius - vidutiniškai šį sezoną per 40 minučių pelnoma 83,5 taško, o tai yra geriausias „Žalgirio“ rezultatas nuo 1998 metų. Šį sezoną „Žalgiris“ geriau puola net nei 2003-2004 ir 2004-2005 m. sezonais, kai savo sudėtyje atitinkamai turėjo puolime sunkiai stabdomus Arvydą Sabonį ir Robertą Packą.

Genialu tai kas paprasta: „Žalgirio“ sėkmės paslaptis slypi paprastume, kokybėje ir kantrybėje. Kauno komanda pirmauja lygoje pagal metimų iš žaidimo efektyvumo procentą* (59 proc.) bei bendrą visų kategorijų pataikymo procentą (173,4 proc.). Dar daugiau, „Žalgiris“ per 100 atakų vidutiniškai renka 122 taškų ir tai yra beveik 22 taškais daugiau, nei praėjusį sezoną (100,4).

Supaprastinti deriniai, geresnis metimų pasirinkimas, individualus žaidėjų meistriškumas bei labiau akcentuojamas žaidimas iš vidutinio nuotolio padėjo „Žalgiriui“, kuris neturi nei vieno žaidėjo iš pagrindinių „Top 10“ statistinių kategorijų, sukurti efektyviausia puolimo sistemą visoje Eurolygoje nuo 2010 metų.

Kokybė vietoje kiekybės

Taip pat vienas svarbiausių J. Plazos pokyčių šiame sezone - sumažintas žaidimo tempas ir akcentuojama kokybė vietoje kiekybės. „Žalgiris“ žaidžia žemiausiu tempu visoje lygoje ir vidutiniškai per 40 minučių atlieka 68,3 atakos. Tai žemiausias tempas visoje Eurolygoje nuo 2010 metų, tačiau Kauno komanda toli gražu nėra pirmoji laiminti komanda, kuri diegė šią filosofiją į savo žaidimą.

Priešingai nei pernai, kai „Žalgirio“ tempas buvo aukštesnis nei lygos vidurkis, šiemet Kauno ekipa atrodo kantresnė, bet ne lėtesnė. Priešingai nei pernai, „Žalgirio“ kantrybė ir noras susikurti kuo geresnę padėtį metimui duoda vaisių - kauniečiai dažniausiai atlikdami metimus likus 4-6 sekundėms iki atakos pabaigos išlaiko puolimo efektyvumą bei vargina varžovus gynyboje.

Eurolygos istorija taip pat rodo, kad greitis dar negarantuoja pergalių ir tą puikiausiai žino dauguma laiminčių komandų. Didžiausia praėjusio sezono sensacija, „Bennet Cantu“ ekipa, net ir neturėdama tokios pajėgios sudėties kaip „Žalgiris“, naudojo panašią ilgų atakų taktiką. Italai taip pat demonstravo žemiausią tempą (70,2 atakų per 40 minučių) ir sezoną baigė pritrūkę vienos pergalės eliminuoti Tel Avivo „Maccabi“ iš „Top 16“ ir žengti į atkrintamąsias. Finalo ketverto dalyvė „FC Barcelona“ ir Kazanės „Unics“, kuri žengė į atkrintamąsias, taip pat buvo tarp keturių žemiausią tempą demonstravusių komandų.

Kaip žinia, jau daugelį metų atėjus svarbiausioms Eurolygos kovoms, ekipos sulėtina žaidimą ir bando pakelti atakų efektyvumą. Pavyzdžiui, 2011-2012 metų reguliariajame Eurolygos sezone komandos vidutiniškai per 40 minučių surengdavo 73,7 atakos, „Top 16“ etape vidurkis nukrito iki 71,8, atkrintamosiose varžybose - iki 71,2. Tas pats įvyko ir 2010-2011 sezone (atitinkamai 73,3, 72,6, 70,7), ir daugelį sezonų prieš tai.

Vis dėlto J. Plazos vadovaujamas „Žalgiris“ nelaukia kito etapo ir į kiekvienas rungtynes, tarsi jos būtų lemiamos, koncentruojasi jau dabar.

Dardeno efektas

Be abejo, J. Plaza „Žalgirio“ pokyčių kontekste yra figūra numeris vienas, tačiau nepelnytai mažai dėmesio dėl esamų rezultatų sulaukia Kauno klubo naujokas Tremmellas Dardenas. Vos antrą sezoną Eurolygoje žaidžiantį 31-erių metų amerikietį galima vadinti vienu didžiausią įtaką darančiu žaidėju visoje lygoje.

Kai T. Dardenas aikštelėje, „Žalgirio“ pelnomų taškų per 100 atakų vidurkis pakyla iki 137,2 (!), tuo tarpu, kai gynėjas ant suolo, „Žalgiris“ surenka vos 90,7 taško. Pelnomų taškų skirtumas yra tiesiog daugiau nei įspūdingas - 46,5 taškai. Nieko stebėtino, kad tai didžiausias rezultatas ne tik šiemet, bet ir per visus tris praėjusius Eurolygos sezonus. Taip pat nieko keisto, kad 10 taškų per rungtynes pelnantis T. Dardenas yra mėgstamiausias J. Plazos žaidėjas - amerikietis dėl atliekamo darbo be kamuolio aikštelėje praleidžia po 29,5 minutės - daugiausiai iš visų žalgiriečių.

Žingsniai iki finalinio ketverto

Kad ir kaip gražiai šiandien „Žalgirio“ žaidimas atrodytų, artimiausiu metu rezultatai puolime, kaip įprasta, turėtų prastėti, tačiau patobulinus kelis žaidimo komponentus „Žalgiris“ vis dar išliktų tarp pretendentų patekti į finalinį ketvertą.

Kaip pagrindinį „Žalgirio“ trūkumą šiame sezone galima įvardinti kovą dėl atšokusių kamuolių gynyboje. Atkovotus kamuolius puolime lemia ūgis, noras ir sėkmė, tuo tarpu kova dėl kamuolių gynyboje - kas yra kiekvienos laiminčios komandos stiprybė - susideda iš krepšinio pagrindų ir atsitvėrimo.

„Žalgiris“ gynyboje atkovoja 68,8 proc. kamuolių, o tai reiškia, kad varžovai kas trečią ataką gauna mažiausiai antrą šansą pelnyti taškus. Tai ketvirtas blogiausias rezultatas Eurolygoje ir pagerinus šį komponentą Kauno klubas taptų duobių išvengiančia komanda. Tuo labiau, kad „Žalgiris“ žino, kaip tai padaryti - 2010-2011 sezone kauniečiai pasiekė antrą geriausią gynyboje atkovotų kamuolių rezultatą Eurolygoje per pastaruosius 12 metų (geriausias visų laikų rezultatas priklauso 2005-2006 metų „Maccabi“).

Apibendrinant, per pirmas šešerias rungtynes „Žalgiris“ tapo laiminčia komanda, net ir neturėdama dominuojančių žaidėjų, naudodama patikrintą pozicinį ir akiai malonų europietiško krepšinio braižą.

Kantrybė ir kokybė kol kas neša sėkmę „Žalgiriui“, kuris, panašu, turi viską, ko reikia, norint įveikti užkeiktą „Top 16“ etapą.

*Metimų iš žaidimo efektyvumo procento formulė: (FG + 0.5 * 3P) / FGA.