Lietuvių meilė krepšiniui – neužgesinama

Lietuva – krepšinio šalis. Lietuvoje krepšinis – antroji religija. Lietuvoje vaikai pirmiausia išmoksta varyti kamuolį, o tik vėliau – vaikščioti. Lietuvoje patys geriausi krepšinio sirgaliai pasaulyje. Tokius epitetus apie mūsų šalį girdime gana dažnai ir jie maloniai glosto mūsų savimeilę, tačiau ar šios liaupsės nėra perdėtos? Ar tikrai mes krepšinį mylime taip stipriai?

Tuo rimtai suabejojo ispanų žurnalistai, kurie pareiškė, kad lietuviai myli ne krepšinį, o save. Išties  vykstant Europos krepšinio čempionatui krepšinio šalyje arenos buvo pilnos tik tada, kai jose rungtyniavo tos pačios krepšinio šalies krepšininkai.

Šiauliuose ir Klaipėdoje padėtį dar bandė gelbėti italai, žydai, gruzinai, slovėnai ir rusai, tuo metu Alytuje mušėsi trys suomiai, knapsėjo du graikai ir kroatai, o didžiąją dalį arenos lankytojų sudarė žurnalistai. Ar reikia kaltinti dzūkus? Ar verta pakelėse pardavinėti visą dieną rinktas voveraites, kad vakare galėtum gyvai pamatyti krepšinio „grandų“ suomių ir bosnių dvikovą?

Kalbos apie neva neaprėpiamai didelį susidomėjimą čempionatu buvo akivaizdžiai perdėtos, perlenktos ir bilietų kainos. Nusipirkti naują, gana nemažą, dešimtmetį visas lietuvių rungtynes rodysiantį skystųjų kristalų televizorių buvo galima pigiau, nei nueiti į pirmojo etapo rungtynes, kurioje lietuviai kovojo ne tik su ispanais, bet ir su krepšinio varguoliais portugalais, britais. Nepaisant to, į Panevėžį ir Vilnių traukė karavanai lietuvių sirgalių. Traukė ir į Kauną.

Mažiausiai du trečdaliai Lietuvos pagal krepšinio čempionato tvarkaraštį sudėliojo savaitgalio planus. Viską sujaukė makedonai. Daug Lietuvos žmonių šį pralaimėjimą priėmė kaip asmeninę nesėkmę, kai kas – kaip įžeidimą. Ne vienas sakė naktį kėlęsis ir vylęsis, kad absurdiškas pralaimėjimas tėra susapnuotas košmaras. Ryte pusė Lietuvos pabudo blogos nuotaikos, gatvės buvo tuštesnės, ant kiekvieno kampo buvo analizuojamos trenerio ir žaidėjų padarytos klaidos. Vis dėlto nė vienas nepasakė, kad nustojo tikėti Lietuvos krepšiniu, jo ateitimi.

Po visų skaudžių nuopuolių prakeiksmai aidi treneriui, žaidėjams, teisėjams, varžovams, likimui, net pačiam krepšiniui, meilei jam. Išties ne vienas nuopuolis meilei krepšiniui tapo išbandymu, tačiau jos neužgesino. 2001 m. – Ankara (pralaimėjimas latviams), 2004 m. – Atėnai (pralaimėjimas Italijai), 2005 m. – Belgradas (pralaimėjimas prancūzams), 2009 m. – Vroclavas ir Lodzė (fiasko Lenkijoje). Nuoskaudą, pyktį, apmaudą sukėlusių datų Lietuvos krepšinio istorijoje netrūksta. Kiek sirgalių po jų nusigręžė nuo Lietuvos rinktinės? Ar sumažėjo sirgalių?

Nuo vaikystės pamenu per visas „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės rungtynes ant mūsų krepšininkų burbantį tėvą. Burba iki šiol, tačiau žiūri kiekvienas rungtynes. Po pirmos viešnagės Lietuvoje giminaitės sutuoktinis užsienietis užsisakė palydovinę televiziją, kuri rodo Lietuvos krepšinio rungtynes. Sūnus puikiai žaidžia futbolą, bet metė futbolo treniruotes ir pradėjo lankyti krepšinio, nors sunkiai nusviedžia kamuolį nuo tritaškio linijos iki lanko. Turbūt kiekvienas mūsų turime panašių pavyzdžių, rodančių, kad net ir po paties skaudžiausio pralaimėjimo mūsų, sirgalių, gretos neretėja. Mūsų daug, mūsų nemažėja ir kiekvieną kartą mes galingi iš naujo.


Šiame straipsnyje: sirgaliaikrepšinio sirgaliai

NAUJAUSI KOMENTARAI

andrius

andrius portretas
... ir kiekvieną kartą mes palaikysim savo rinktinę, nesvarbu, sekasi jiems ar ne!

Kaunas

Kaunas portretas
jus tik patys sau ir idomus sirgaliai su dudom burnoj :)) Mes mylim futbola!!

Arvis

Arvis portretas
Super straipsnis. Mes tikrai mylim krepsini.
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių