G.Dragičius: „Aš tikrai dar atvyksiu į Lietuvą“

Vienas Slovėnijos vyrų krepšinio rinktinės lyderių įžaidėjas Goranas Dragičius su nacionalinei komandai atstovaujančiu broliu Zoranu yra tos pačios nuomonės: dėmesiu krepšiniui Lietuva labai panaši į jų tėvynę.

„Susidariau įspūdį, kad Lietuva – puiki šalis, o jos žmonės labai draugiški. Ir aš, ir tikriausiai mano brolis norėtume gyventi šalyje, kur taip garbinamas krepšinis. Šiuo požiūriu Lietuva ir Slovėnija turi daug bendrų bruožų. Malonių prisiminimų iš paties čempionato bus kur kas mažiau – nors neturiu kuo skųstis, jis labai gerai organizuotas, tiesiog žaidėme ne taip, kaip tikėjomės mes patys ir mūsų sirgaliai“, – interviu „Kauno dienai“ sakė G.Dragičius.

– Goranai, kas jums labiausiai įstrigo per viešnagę Lietuvoje? – paklausėme NBA klube „Houston Rockets“ rungtyniaujančio slovėno.

– Deja, ramiai pasižvalgyti po miestus, kuriuose žaidėme, nebuvo kada. Aš tikrai dar atvyksiu į Lietuvą, nes labai mėgstu keliauti. Kada? Gal kai baigsiu karjerą ir laisvo laiko turėsiu iki soties.

– Ką tau reiškia žaisti šalies rinktinėje kartu su broliu?

– Jausmas, kai žinai, kad aikštėje kaunasi ir vienas artimiausių žmonių – ypatingas. Jau ketveri metai, kai gyvenu toli nuo Zorano, todėl labai branginu kiekvieną akimirką, kai susitinkame. Nesvarbu, kur – namuose, pas tėvus ar atstovaudami šalies rinktinei. Ypač džiaugiuosi, kad mes dalyvavome Europos čempionate Lietuvoje ir stengėmės žaisti aukščiausio lygio krepšinį.

– Kaip jautiesi NBA?

– Jeigu krepšininkas nori tobulėti, jis privalo ieškoti lygos, kuri jam suteiktų tokią galimybę. Todėl aš persikėliau kitapus Atlanto. Kita vertus, NBA vis daugiau europiečių, todėl takoskyra su Europos krepšiniu pastebimai mažėja. Manau, tai galėtų patvirtinti ir lietuviai, žaidę NBA. Ar atkreipėte dėmesį, kokie greičiai Europos čempionate? Dauguma Eurolygos komandų žaidžia tokį pat dinamišką krepšinį kaip ir NBA ekipos.

– Koks tavo karjeros tikslas?

– Noriu iškovoti NBA čempiono žiedą. Tai – mano svajonė. Su Finikso „Suns“ komanda buvau netoli tikslo, bet Vakarų konferencijos finale nesustabdėme Los Andželo „Lakers“. Be to, tebenoriu tobulėti. Kol kas man pavyko išvengti rimtų traumų, todėl stengiuosi mėgautis krepšiniu.

– Kaip vertini savo žaidimą Europos čempionate?

– Tokiose varžybose svarbiausia – komandinis žaidimas. Nekreipiu dėmesio į tai, kiek surenku taškų vieną ar kitą dieną. Pavyzdžiui, mačas su suomiais buvo labai sunkus, jie prieš mane dvigubino gynybą. Tokiu atveju reikia rasti komandos draugą ir jam perduoti kamuolį. Tai ir darau. Jei pats negaliu atakuoti, stengiuosi, kad tai galėtų padaryti mūsų aukštaūgiai. Būna rungtynių, kai pavyksta pataikyti nerealius metimus, o kitose tiesiog juodai dirbi komandos labui. Slovėnijos rinktinė neturi tokio ryškumo žvaigždės, kaip Dirkas Nowitzki, bet mūsų gretose – daug lygiaverčių krepšininkų. Negalėčiau žaisti vokiečių komandoje. Mano stilius – ne toks.