D.Redikas: po rungtynių su turkais supratome, kad nesame tokie grybai

Pirmadienį vėlai vakare į Vilnių sugrįžo Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionato auksą iškovojusi Lietuvos rinktinė. Krepšininkus oro uoste pasitiko draugai ir artimieji.

Vienas komandos lyderių Dovydas Redikas žurnalistams teigė, kad šis auksas yra pats laimingiausias iš visų, nes iškovotas buvo sunkiausiai. Krepšininkas taip pat metė akmenį į interneto komentatorių daržą, kuriuos pavadino „dračylkom“.

- Tinklelis taip ir kabo ant kaklo nuo vakar?

- Tinklelis kabo nuo vakar, šiek tiek pradžiuvo, nes visas šlapias buvo. Viskas normaliai. Kiekviename čempionate stengiuosi paimti po tinklelį. Namie daug tokių turiu.

- Kuo šis auksas išskirtinis?

- Tai buvo pats laimingiausias toks čempionatas, nes žaidėme be lyderio Valančiūno ir finalas buvo toks. Pirmą kartą žaidėme finalą, kuris vertas finalo vardo, nes visada nugalėdavome varžovus 10–20 taškų skirtumu. Paskutinės dvi minutės būdavo tik pasilakstymas, o čia nervų karas buvo iki paskutinės sekundės. Pačios maloniausios tokios akimirkos. Šis auksas man buvo laimingiausias. Buvo labai daug sunkių momentų, bet mes ir esame komanda todėl, kad sunkiu metu sugebame atsistoti ir kažką padaryti, o ne kai yra gerai, tai visiems gerai.

- Kas buvo sunkiausia?

- Buvo lūžis, kai išėjome ir pralaimėjome prieš italus, slovėnus. Kai prasidėjo tas dalykas, kad galvoji, ar mes darome kažką blogai, ar esame grybai. Po rungtynių su turkais supratome, kad nesame tokie grybai, o tiesiog reikia susimąstyti, ko mes čia atvažiavome. Pradžioje dar šiek tiek nesusiprotėjome, ko čia atvažiavome, bet kai susiprotėjome, gavosi viskas taip, kaip turėjo gautis.

- Ar buvo papildomas impulsas, kad serbus treniravo A.Džikičius?

- Be abejo buvo, bet stengiausi nesureikšminti to ir tiek. Man buvo prestižinės rungtynės, viduje degiau. Gavosi, kaip gavosi – gal gerai, gal blogai. Svarbu, kad komanda laimėjo. Nieko nebegalės papriekaištauti, nes ir be Jono laimėjome.

- O su treneriu pasikalbėjote apie rungtynes?

- Nebuvo tokio, kad susėsti pakalbėti, nes jie gyveno viename viešbutyje, mes – kitame. Kai persikėlė į mūsų viešbutį, laiko nebuvo. Su asistentu pakalbėjome šiek tiek prieš ir po mačo. Porą žodžių tik persimėtėme su Džikičiumi.

- Ten po vieno iš metimo jam džiaugeisi praktiškai prieš pat veidą.

- Tikiuosi, kad treneris to neprisimins (Juokiasi). Emocijos, nieko nepadarysi. Nespecialiai aš jam ten rėkiau, tiesiog treneris ten pasitaikė.

- Kaip buvo praskeltas jums antakis?

- Nėra labai graži ta situacija, nes atvėrė man čia „taupyklę“. Skauda, bet viskas gerai. Daktaras gerai susiuvo ir viskas gerai.

- Ką pačiam reiškia tinklelis ant kaklo?

- Kiekvieną kartą kerpu, man tai, kad namai būtų gražesni ir nereikėtų paveikslų pirkti.

- Komandos draugai lengvai atidavė, nereikėjo dėl jo kovoti?

- Nereikėjo, pirmas pasiėmiau. Imi žirkles, kopi ant lanko ir viskas. Jau penktą kartą tai darau ir visi žino. Ne tik rinktinėse tai darau, visuose turnyruose kerpu tinklelius, niekas nepriekaištauja. Galbūt vieną kažkas paima, bet antras lieka. Šį kartą tą antrą ir paėmiau.

- Ką jums pasakė paskambinęs J.Valančiūnas?

- Jis man rašė po ketvirtfinalio ir pusfinalio, kad džiaugiasi už mus. Paskutinė žinutė buvo: sveikinu, šaunuoliai, chebra, myliu jus. Skambindavomės, jautėme jo palaikymą. Džiaugiuosi už tuos, kurie mus palaikė iki paskutinės minutės, nes buvo labai daug tokių, kurie nepalaikė. Jeigu kažkas iš mūsų būtų atsidaręs internetą pažiūrėti komentarus, nes žinojome, ką rašo, tai net nežiūrėjome jų. Neigiamos emocijos daug duoda, bet buvo žmonių, kurių palaikymas buvo svarbus ir davė motyvacijos.

- Ką galėtumėte pasakyti tiems, kas netikėjo jumis?

- Manau, kad jau nieko nereikia jiems sakyti. Tegu jie sėdi ten ir rašo, o mes džiaugsimės. Tegu rašo ir toliau kritikuoja.

- L.Kunigėlis buvo stipriai pasisakęs.

- Tai va aš irgi tą patį sakau. Mes juos vadiname „dračylkom“, tegu jie ten daro.