Mėgėjų jachtos kapitonė A. Milvydaitė: Buriuoju nuo šešerių

Klaipėdietės Aidos Milvydaitės tėtis – buriavimo treneris. Aida – po burėmis nuo šešerių. Vos baigusi mokyklą ji išplaukė į Didžiųjų burlaivių regatą (The Tall Ships Races) su legendine jachta „Lietuva“. Ji – pirmoji moteris šalyje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įgijusi buriuotojo mėgėjo jachtos kapitono licenciją.

– Esate kilusi iš buriuotojo šeimos?

– Taip, tėtis buriuotojas, mama plaukioti nemėgsta, nes bijo bangavimo, jūros ligos. Brolis Audrius kartais prisijungia, bet tik tada, kai jūra ramesnė. Aš labiausiai užsikrėčiau laivyba.

– Kaip pamėgote buriavimą?

– Tėtis dar mažą ėmė vedžiotis į treniruotes. Pamenu, buvau šešerių, kai pirmą kartą į Kuršių marias man leido plaukti savarankiškai. Įsėdau į mažytę valtelę su bure. Tėtis sako: dabar apiplauk plūdurą ir grįžk. Žiūriu: iš priekio plaukia tarptautinis keltas –  milžiniškas laivas. Nenuplaukiau iki to plūduro, apsisukau, grįžau atgal, o man tėtis sako, ne, ne, padaryk, ką sakiau. Vėl plaukiau iki to plūduro, vėl išsigandau, apsisukau, tėtis rodo, kad plaukčiau plūduro link, nors keltas artėja. Jis taip arti, o man tėtis rodo: apiplauk plūdurą. Padariau, ką liepė, ir grįžau. Tai buvo labai rimtas mano pirmas savarankiškas išplaukimas. Taip pamažu ir įsitraukiau.

– Kada pirmą kartą išplaukėte į regatą?

– Tuo metu dar mokiausi Jūreivystės kolegijoje. Vienas dėstytojas užsiminė, kad yra organizuojamas toks plaukimas ir jei yra norinčiųjų, galima plaukti. Jau žinojau, kas ta jūra, kas buriavimas. Man tada buvo 19 metų. 2004 m. vasarą išplaukėme į „The Tall Ships Races“ regatą – tada komandoje su bičiule Simona buvome dvi merginos. Man organizatoriai buvo iškėlę tokią sąlygą: galėsiu plaukti tik tuo atveju, jei rasiu dar vieną merginą. Dabar į šias lenktynes plaukiančios „Lietuvos“ įguloje pusė yra merginos.

– Esate pirmoji moteris Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo, kuri gavo burinės jachtos kapitono licenciją?

– Žmonės ne visada teisingai supranta. Jie galvoja, kad įgijau didžiųjų burlaivių ar net tanklaivių kapitono licenciją. Esu burinės jachtos kapitonė. Sunkiausia tai, kad tokios specialybės niekas neruošia. Tenka mokytis savarankiškai, jei nori įgyti aukštesnę kvalifikaciją, valdyti didesnę jachtą. Pati mokiausi, laikiau egzaminus ir gavau tą pažymėjimą.

– Ar kada buvo apėmęs jausmas, kad reikia mesti buriuoti?

– Praktiškai kaskart, kai tik išplaukiu į jūrą ir prasideda didesnis bangavimas, susergu jūros liga, dievagojuosi: viskas, atplauksime į uostą, išlipsiu ir niekada gyvenime daugiau nebeplauksiu. Nusipirksiu bilietą, skrisiu namo ir niekada daugiau nebeburiuosiu. Toks jausmas apima kiekvieną kartą, kai tik vėjas stipresnis. Bet tos mintys laikinos – viskas praeina, užsimiršta ir vėl plaukiu.

– Buriavimas nėra lengvas užsiėmimas, ypač Baltijos jūroje. Kokių malonių momentų tenka patirti kelionėje?

– Kai išplauki su bičiuliais, maloniais, patikimais žmonėmis, pati kelionė jau savaime teikia džiaugsmo. Jūra plūsta geromis emocijomis. Įgauni naujų potyrių, patirties, kažko išmoksti, nes kiekvienas plaukimas kitoks.

– Ar jūrininkams reikia talismanų, kurie bent jau emociškai teiktų saugumo jausmą?

– Prieš išplaukiant į pačią pirmąją regatą, dėdė man padovanojo pliušinį meškiuką. Tai jis su manimi visur ir keliauja. Jau turbūt nuplaukęs ne vieną tūkstantį jūrmylių.

– Ar yra tekę išgyventi kokį nors labai sudėtingą momentą jūroje, kai net šiurpas krėtė?

– Kiekvieną kartą išplaukus pasitaiko sudėtingų situacijų. Tuo momentu gal labai baisu ir nebūna, tiesiog darai tai, ką ir turi daryti. Siaubas apima paskui, kai suvoki, kas galėjo nutikti, jei būtum ko nors nepadaręs taip, kaip reikia.

– Koks vyrų požiūris į moterį – laivo kapitonę?

– Iš tikrųjų vyrų požiūris į moteris jūrininkes sudėtingas. Bet tarp buriuotojų mėgėjų tie santykiai tarp lyčių liberalesni nei civiliniame ar kariniame laivyne. Buvo tokia situacija, kai su vienu buriuotoju diskutavome apie jachtas ir jis man tėškė: iš kur tu gali tai žinoti, ką tu apie tai supranti? Pasakiau jam, kad suprantu pakankamai, nes esu jachtos kapitonė. Jis išvertė akis: esą negali būti, kur nusipirkai pažymėjimą ir kiek mokėjai, kur laikei tuos egzaminus, koks tavo stažas? Pasakiau, kad egzaminus laikiau Klaipėdoje ir nieko nemokėjau, stažas siekia jau 20 metų. Jis labai nustebo. Iš karto pokalbio tonas pasikeitė. Pajutau, kad bendrauja kaip su lygiaverte. Suprantu vyrų nuostabą: juk moterų jūrininkių – vienetai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių