Keistuolis su skrybėle – savotiškas senamiesčio simbolis

Visuose miesto viešuose renginiuose ir visada pirmose gretose prie scenos. Visada su skrybėle ir lūpine armonikėle.

Keistuolis Genadijus Pavlovičius Čiuvakovas, klaipėdiečių labiau žinomas kaip Krokas, tampa savotišku senamiesčio simboliu.

Gitara primena apie šeimą

Pirmąkart su juo susiduriantiems 54 metų vyras prisistato kaip krokodilas Gena. Nepamiršta pridurti, kad darbo valandomis jis yra G.P.Čiuvakovas, o Gena tampa tik po 17 val., nors Krokas niekur nedirba. Nebent gatvės muzikantu, kai užsimano chalvos ar alaus.

Kol kalbamės Teatro aikštėje ant suolelio, greta jis padeda gitarą be stygų, nusėtą autografais ir įvairiais užrašais.

Genadijus savo gitarą vadina antikvarine. Ne tik todėl, kad ant jos puikuojasi ir jau nebeegzistuojančių grupių autografai. Gitaros galvutėje išraižytos trys pirmosios Audros, Genadijaus ir Lino raidės, primenančios apie dabar jau iširusią Kroko šeimą.

"Šiauliuose susipažinau su savo gražuole žmona Audrute, sūnus Linas gimė iš širdies ir meilės", - pamini kelis savo gyvenimo faktus vyras. - Ketverius metus mokiausi choreografijos. 1972 buvau geriausias Žemaitijos šokėjas. Baigiau Pedagogikos institutą Šiauliuose, dirbau pradinių klasių mokytoju, poilsio stovyklų vadovu."

Kroko pravardė Genadijui prilipo ne tik kaip krokodilo Genos iš animacinio filmo trumpinys. Kartą po naktinių linksmybių Kroku jį pakrikštijo draugas, niekaip neištaręs pilno krokodilo kreipinio.

Padriką pokalbį, paįvairinamą Kroko ekspromtiniais eilėraščiais ar dainomis, pertraukia smalsūs praeiviai, panūdę išsiaiškinti, kodėl jo gitara be stygų.

Ausis nušalo jūroje

Tačiau ne gitara, o lūpinė armonikėlė ir skrybėlė tapo neatsiejama Genadijaus įvaizdžio dalis. Skrybėlių jis turi daug. Pastarąją padovanojo tetos iš Rygos.

"Lūpinė armonikėlė - mano sesė", - priduria jis.

Gimęs Klaipėdoje, Vytauto gatvėje, tačiau ilgą laiką save vadinęs gargždiškiu, vyras jau dešimtmetį vėl gyvena uostamiestyje kartu su ligota motina. Rūpinimąsi ja vyras vadina savo namų darbais.

O juos atlikęs Krokas nepraleidžia senamiestyje vykstančių renginių.

"Žmogaus gyvenimas trumpas. Kaip nago juodymas. Nesu abejingas tam, kas vyksta. Nuolat esu su jaunimu. Aš toks žmogus - gyvsidabris. Mėgstu jūrą, saulę, šypsenas", - pasakoja jis.

Toliau tęsia: "Aš kaip katinas - kur noriu, ten einu. Kai noriu - papučiu uodegą. Ir darau gera visiems. Bet labai dažnai žmonės nesupranta, ir net skriaudžia. Kodėl?".

Klausiu, ar kruvinos ir žaizdotos ausys taip pat nukentėjo nuo skriaudikų?

"Ne, jūroje maudžiausi", - purtė galvą Genadijus. Ir papasakojo apie fantastišką pirtį Smiltynėje, kur po jos pasinėręs į jūrą nušalė ausis.

Užsitepė tepaliuką, bet kadangi "akiniuotis" gerai nepamatė užrašo, tai ne tą pasirinko. Tepaliukas ne padėjo, o pakenkė. Bet saulė viską pagydys, optimistiškai priduria gyvasis senamiesčio simbolis.

Kuria eilėraščius

Genadijus pasisiūlė padiktuoti savo kūrybos eilėraštį, kuris atspindėtų jo charakterį. Nespėjo - sutrukdė praeivis. Krokas tuoj puolė pažindintis.

Paskui prikimusiu balsu užtraukė "Linksminkimos, pakol jauni esma" - kaip atsakymą į anksčiau pateiktą klausimą apie dalyvavimą įvairiuose renginiuose.

Tada naujojo pažįstamo paprašė pavaišinti cigarate, o už tai pasiūlė paskaityti savo kūrybos eilėraštį. Jį rašė ketverius metus ir pavadino "Gyvenimas".

"Veržias tos kalbos, žodžiai tušti/Kaip tu dabar, žmogau, gyveni/ spindulius saulė švaisto visiems/ ir geraširdžiams, ir net, špyga taukuota, blogiems/ viesulu skristi gal norėtumei tu/ bet kartais, deja, nesurandi jėgų/ draugų, pinigų, retkarčiais - mergų.../ meilė - apgaulė, viltis - realybė/ gal jau iš naujo gyventi reik pabandyti/ bepročiu tapti gali bet kada/ gal jau gana."

Man ir naujajam pažįstamui susidarė įspūdis, jog tai ekspromtas. Genadijus paneigė ir patikino, kad  tai - iš širdies.

Mėgsta chalvą ir alų

Paklaustas, kaip lengvai randa kalbą su įvairiausiais žmonėmis, Genadijus sako: "Visi žmonės geri. Galiu su visais bendrauti, net su buvusiais kaliniais. Nekenčiu tik žmogžudžių".

"Žmogus gyveni ne dėl turtų, pinigų, o dėl duonos, vandens gurkšnio, gamtinių reikalų. Koks skirtumas, ar miegi paauksuotoje lovoje, ar ant "raskladuškės". Tik retkarčiais norisi ir spalvotą sapną susapnuoti. Apie ateitį, gėrį, meilę", - aiškina jis.

Klausimas apie pragyvenimą Genadijui ne itin patinka, bet atsako - gyvena iš neįgalumo pensijos, dar užsidirba grodamas. Bet apie gydymąsi kalbėti nenori.

"Galiu pagroti net už saulėgrąžas. Užsidirbu chalvai ir alui. Esu saldumynų karalius, - pradėjęs lietuviškai, tuoj prabyla rusų kalba. - Nespjaunu ir į alų. Visko būna."

Mūsų naujasis pažįstamas sulig tais žodžiais išsitraukia vyno butelį. Vyrai tuoj sukruto, kuo jį atidaryti.

Dovanojo kaklaraištį ir petnešas

Susiruošus atsisveikinti, Genadijus pasisiūlė ekspromtu man sukurti eilėraštį. Užsiminus, kad jis panašus į Egidijaus Sipavičiaus šlagerį apie Daivą, vyras pradeda raustis tądien ant pečių nešiotoje pirmoko kuprinėje.

Ištraukia ne pirmos jaunystės vyrišką kaklaraištį ir švytinčiomis akimis tiesia man. Pastebėjus, kad tokių aksesuarų nenešioju, kuprinėje suranda vyriškas petnešas. Man atsisakius paimti, padovanojo jas naujajam pažįstamui.

O mane nusprendžia pavaišinti į alaus butelį mamos supiltomis raudonųjų serbentų sultimis. Tada ištraukia krūvą lankstinukų su naujausiais Klaipėdoje vykstančių kultūrinių renginių repertuarais.

Darius Vaičekauskas, menininkas:

- Krokas - senamiesčio talismanas. Buvęs muzikantas, tik gal dabar keistas jo gyvenimas. Nors gal čia mes nenormalūs, kad nesuprantame jo gyvenimo būdo. Krokas - laisvas žmogus, laisvai save išreiškiantis. Nepiktybinis, nors kartais šiek tiek įkyrus. Mėgsta kultūrinius renginius. Pernai jį pasirinkome video- ir alternatyvių kino formų festivalio "Dezintegracija 33" veidu. Kodėl? Krokas - spalvinga asmenybė ir ryškiausiai matomas viešojoje miesto erdvėje. Jis spinduliuoja gerą nuotaiką.

Aš kaip katinas - kur noriu, ten einu. Kai noriu - papučiu uodegą. Ir darau gera visiems. Bet labai dažnai žmonės nesupranta, ir net skriaudžia. Kodėl?