Jūrininkė K. Šlepetienė: žmonių santykiai – baisiau už audrą jūroje

Kristina Šlepetienė užaugo vaikų globos namuose Vidurio Lietuvoje. Gyvenimas  neglostė nuo vaikystės. Mokyklą baigusi mergina ryžosi dar sunkesniam išmėginimui ir pasirinko jūrininkės kelią. Išbandžiusi jėgas civiliniame ir kariniame laivyne, ji pripažįsta, kad moteriai iškovoti pagarbą ir pripažinimą tarp vyrų – labai sunku.

– Iš kur esate kilusi?

– Iš Jonavos. Tolokai nuo didžiųjų vandenų. Augau globos namuose. Ten sutikau kunigą Romualdą Ramašauską. Greitai jis tapo Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapelionu.  Kai grįždavo iš savo kelionių, mes, vaikai, susėsdavome ant kilimo ir jis mums pasakodavo apie savo potyrius jūroje. Tie pasakojimai mane ir užkabino. Esu jam labai dėkinga už tai. Nors iš visų jo į gyvenimą išleistų globos namų auklėtinių daugiau šios profesijos, regis, niekas nepasirinko.

– Gyvenote toli nuo jūros, apie ją girdėjote tik iš pasakojimų. Iš kur kilo minčių apie jūreivystės mokslus?

– Apsisprendžiau būdama abiturientė, kai su jūrų skautais jachta „Lokys“ pirmą kartą išplaukiau į jūrą. Iškeliavome su savo globėju, tuomečiu Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapelionu R.Ramašausku. Buvo gruodis. Kol plaukėme Kuršių mariomis, problemų nekilo, bet kai tik už nugaros liko jūros vartai, pajutome pirmąsias bangas. Su drauge stovėjau pačiame laivo priekyje. Nespėjome ir atsitokėti, kai sušlapome nuo galvos iki kojų. Spiegėme garsiau už kaukiantį vėją, bet jau tą akimirką žinojau, ko noriu. Žinojau, kad noriu būti jūrininkė, nors niekam per daug nepasakojau. Kai prasidėjo stojamieji, nuvažiavau, parašiau prašymą. Iš pradžių man pranešė, kad yra labai daug norinčiųjų ir tarp laimingųjų aš nepakliuvau. Vis dėlto nuvažiavau į atranką. Girdžiu –  kviečia pavardėmis: vieno nėra, kito nėra. Tiesiog neatvyko į mandatinę komisiją. Ir pagaliau pakvietė mane. Man pasisekė: pakliuvau mokytis ten, kur svajojau. Tarp 60 vaikinų buvau vienintelė mergina.

– Ar lengva buvo tokioje kompanijoje? Kaip jie į jus žiūrėjo: kaip į kolegę, bendražygę ar tiesiog kaip į merginą?

– Tik kaip į merginą. Pamenu, atlikau praktiką civiliniame laivyne. Atskridome į Turkiją, ten mūsų laukė laivas. Su manimi nelabai kas bendravo, jiems buvau tik kažkokia netyčia čia pakliuvusi mergiotė. Po 21 paros priartėjome prie Afrikos krantų.  Susėdome pailsėti po ilgos kelionės, susiruošėme vaišes tą proga – tik tada, prie vyno taurės, pasikalbėjome iš širdies. Ir jie sako: o tu visai nieko mergina. Po to požiūris į mane pasikeitė, bet, aišku, vyrai man buvo paruošę nemažai išbandymų. Atlaikiau.

– Ar buvo piktų, skausmingų momentų vien todėl, kad esate moteris ir įsibrovėte į vyrų pasaulį, jų stichiją?

– Pamenu vieną skaudžią istoriją. Buvo mūsų laive bocmanas, o bocmanai neretai jaučiasi viršesni už kapitoną. Tas veikėjas mėgo išgerti. Krovėme laivą, paliepiau jam nuleisti dar vieną trapą. Aš jau buvau šturmanė, rangu aukštesnė nei tas vyrukas. Jis vyrams ir sako: „Ar jūs jos negalite „padaryti“, kad ji man netrukdytų gyventi?“ Mūsų visa komanda buvo klaipėdiečiai, patys vyrai pašiurpo nuo tokio bocmano išsišokimo. Jie puikiai matė, kad aš atlieku savo darbą ir mane puola tik todėl, kad esu mergina. Kiti mane užstojo. To incidento per daug nesureikšminau, bet noras grįžti namo kilo.

– Tai buvo civiliniame laivyne, o kaip atsidūrėte karinėse jūrų pajėgose?

– Lietuvos jūreivystės mokykloje yra karinė katedra. Ten mokiausi, kad gaučiau atsargos leitenanto laipsnį. Reikėjo išplaukti į jūra praktikai dviem mėnesiams. Taip ir patekau į karinį laivyną.

– Ar skiriasi požiūris į moterį jūrininkę kariniame ir civiliniame laivyne?

– Civiliniame laivyne aš greičiau įgijau komandos pagarbą nei kariniame. Kariniame laivyne moteriai to pasiekti neįmanoma. Ten požiūris į moterį nekoks. Ten net vyrų tarpusavio konkurencija nenormali.

– Ar buvo dar kokių nors incidentų jūroje, galinčių atbaidyti nuo šios profesijos?

– Kai išplaukiau į pirmąjį reisą į Afriką, susirgau maliarija. Nuo uodo įkandimo. Mūsų laivo agentas mane nuvežė į ligoninę, kurioje gydo afrikiečius. Sunku papasakoti apie vaizdus, kuriuos tenai mačiau. Gydytojas mane išklausė, prirašė tablečių, kapitonas sumokėjo krūvą pinigų. Toje ligoninėje manęs nepaliko, po gydytojo konsultacijos agentas į mane pažiūrėjo kaip į kokią mirtininkę ir išvežė į kitą ligoninę, kur dirba beveik vien tik žydų tautybės medikai ir gydo Afrikoje susirgusius europiečius. Toje ligoninėje praleidau keturias paras, palatoje gulėjau viena, palata buvo mokama, o nemokamose ligoniai gulėjo didžiulėse patalpose, kai kurie vieni nuo kitų atskirti užuolaidėlėmis. Nepigi ta mano palata buvo, pamenu, kapitonas sakė, kad mano gydymas jiems kainavo 30 tūkst. eurų.

– Ketinate grįžti laivyną?

– Kol kas ne, dabar atsidaviau šeimai. Vis dėlto norėčiau grįžti į civilinį laivyną arba pratęsti laivybos mokslus.

– Išplaukdama į reisą turėjote kokį amuletą, talismaną, kurį paprastai žmonės pasiima į keliones?

– Turėjau savo sužadėtinio nuotrauką ir kryželį. Kai būdavo sunku, tarsi ir padėdavo tas žinojimas, kad kažkas laukia krante.

– Kaip jis reagavo, kad jo gyvenimo draugė – šturmanė, jūros žmogus?

– Į jūrą aš išplaukiau pradėjus dviem mėnesiams po mūsų pažinties. Išbandymas truko pusę metų – tiek mes nesimatėme. Prieš reisą jis man pasipiršo. Kitą dieną išplaukiau, prieš kelionę sutarėme: jei sulauks – tuoksimės, jei ne – viso gero. Jis kantrus, sulaukė. Bet dabar tokiam laikui jau būtų sunku išvykti, mažyliui Domui – vos dveji. Savo svajonę atidėjau vėlesniam laikui, bet tikrai neatsižadu.

– Yra tekę pakliūti į audrą?

– Esu pakliuvusi į audrą, kuri truko tris paras, štormas siekė 7 balus, bet tai, palyginti su žmonių tarpusavio santykiais laive, yra niekis.

– Kaip žmonės jaučiasi, kai jų laivą vėjas mėto kaip šapelį?

– Valgome mažiau, jaučiamės labai išsekę. Keistas jausmas, kai kajutėje grindimis čiuožinėja kėdės, krinta daiktai – juk krante niekur nepamatysi judančių daiktų.

– Jeigu reikėtų vėl rinktis, ar ką nors keistume?

– Vėl rinkčiausi laivybą. Nors mano vyras – ne jūrininkas.