Gandrai palieka Lietuvą

Rugpjūčio 24-oji yra ta diena, išskris dauguma gandrų. Didžiuliai būriai šių gražių paukščių pakils į žmogaus akiai nepasiekiamą aukštį ir pasiduos oro srovei, kuri neš juos į tolimą kraštą.

 Prieš išskrisdami gandrai porą savaičių nebegyvena savo lizduose. Jie pradeda būriuotis, sklando, taip miklindami sparnus didžiajam skrydžiui.

Šiomis dienomis galima pamatyti nuo pusšimčio iki poros šimtų gandrų vienoje vietoje. Dažniausiai apie rugpjūčio 24 dieną perpiet būriai jų sukdami ratus pradeda kilti. Daugiau nei kilometro aukštyje gandrai pasiekia oro mases, kurios šiuo metu juda į pietus. 

Tado Ivanausko muziejaus Ornitologijos skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis pasakojo, kad panašiu būdu į žiemojimo vietą skrenda ir kiti dideli paukščiai plėšrūnai, tik jie nesudaro tokių didžiulių būrių.

Lietuvos teritorijoje peri apie 10 procentų visos pasaulio baltųjų ir juodųjų gandrų. Į žiemojimo vietas jis skrenda apie 7 tūkst. kilometrų. Rekordinis užfiksuotas gandro įveiktas atstumas – 9900 kilometrų. Pastaruoju metu šimtai šių lietuviams šventų paukščių žūsta Saudo Arabijoje. Čia baimindamiesi plėšrūnų jie tupia ant aukštos įtampos stulpų, sudaro gyvą grandinę ir žūsta nuo elektros iškrovos.

Pastebėta, kad šiemet gandrai išperėjo ir užaugino daugiau gandriukų nei įprasta. Dažniausiai lizde užauga 2-3 gandriukai. Šiemet visoje Lietuvoje gandrų poros augino 3-4 gandriukus, negauta žinių apie išmestus paukščiukus. Manoma, kad tai lėmė drėgna, šilta vasara, leidusi išmaitinti gausesnes sparnuočių šeimas.

Tiesa, liūtys įmirkė didesnius lizdus, o vėjai ne vieną jų nugriovė. Ornitologai gelbėjo žmonėms patarimais ir darbais. Netoli Kintų vasarą nusmuko dalis lizdo ir iškrito jauniklis. Ornitologų draugijos nariai sukalė pagrindą ir pritvirtino prie medžio maždaug 3 metrų aukštyje. Gandriuką įkėlė į šienu išklotą buveinę. Paukščiai priėmė šią pagalbą ir išaugino jauniklį.

Senovėje lietuviai tikėjo, jeigu gandrai išmesdavo kiaušinį, tai - geras ženklas, pranašaujantis sočius, derlingus metus. O jei šalia lizdo rasdavo gandrų jauniklį, laukta blogų, nesėkmingų, nederlingų metų ar net nelaimių, nesantaikos, bėdų savo šeimoje.

Ornitologai aiškina, kad sergančio, kitaip besielgiančio jauniklio gandrai neatpažįsta kaip savo, todėl tokį išmeta ir, net įkelto atgal į lizdą, nebepriima.

Senovėje gandras laikytas labai svarbiu žmogui paukščiu, namų, šeimos simboliu. Neretai ir šiandien susukęs lizdą sodyboje gandras laikomas laimės, šeimos santarvės, darnos ir vienybės pranašu.

Būta įvairių tikėjimų ir prietarų susijusių su gandrais. Manyta, kad šis paukštis gali paimti ir išnešti ligas. Ligoniai prašydavo gandrą pasiimti jų negalavimą ir palikti jį negyvenamose vietovėse.

Ornitologų draugijos direktorius Mantas Jancevičius pasakojo, kad kasmet ne kartą skambina sunerimę žmonės, klausdami, kodėl negrįžo daugybę metų sodybose gyvenę gandrai. Žmonėse gyvas įsitikinimas, kad kitą vietą gyventi pasirinkę gandrai pranašauja sodybos šeimininko mirtį.

Senovėje lietuviai rengdavo gandrams palydas, sutiktuves, nes laukdavo, kad grįždami gandrai atneštų į žemę pavasarį. Tą dieną šeimininkės ruošdavo specialias vaišes: gamindavo kanapinius pyragėlius, šaltanosius, kepdavo įvairių javų bandeles. Vaišėmis būtinai buvo dalijamasi, nes tikėta, kad tada bus geras javų derlius.