Balerina B.Molytė: iššūkiai užgrūdina

Jos akių, lūpų, figūros gali pavydėti daugelis moterų. O kai pamatai ją šokant scenoje, apmiršta širdis. Tai tas retas atvejis, kai išorinis grožis sutampa su vidiniu. Bet balerinos Beatos Molytės-Kulikauskienės gyvenimas, oi, kaip nelepino, ir profesinė sėkmė ją pasivijo tik dabar. 31-erių moteris ramiai, santūriai, be aikčiojimų ir ašarų pasakojo apie save, vis grįždama prie to, kad gal taip ir turėjo būti, nuo likimo nepabėgsi. O nelaimės ir sunkumai ją užgrūdino ir neatėmė svarbiausio – meilės ir vilties. Nuo paauglystės ji išmoko pati rūpintis savimi ir artimaisiais, šešiolikos jau dirbo, išlaikė namus ir palaikė šeimą. Tėčio mirtis, kai jai buvo vos vienuolika, po to pašlijusi mamos sveikata, baleto mokyklos muštras ir nesyk mesti mokslai jos nesužlugdė. Bet vos atsitiesė, įsimylėjo, ištekėjo, – vėl kaip žaibas iš giedro dangaus – pirmojo kūdikio netektis. Tada ją išgelbėjo darbas. Dabar jau 12 metų vilnietė balerina šoka Klaipėdos muzikiniame teatre.

Buvo storiausia klasėje

– Turbūt šokate nuo mažens? Kaip tapote balerina?

– Scenoje – nuo šešerių. Kiek prisimenu, šokti visada norėjau. Dar mažytę tėvelis nuvedė į baletą, pamačiau „Gulbių ežerą“ ir ištirpau – balerinos šoka ant pirštų galiukų ir tos nuostabios suknelės... O kai praeini pats visą tą kelią ant puantų, tai nelabai ir norisi... Vakarais po repeticijų ar spektaklių grįžtu namo – maudžia kojas, kūnas nusėtas mėlynių. Tokia toji baleto kaina. Bet aš visąlaik į savo darbą žiūriu rimtai, man svarbu šokti gerai. Nuo pat vaikystės, kai tėvelis palydėjo į baleto būrelį. Paskui ėmiau lankyti M.K.Čurlionio menų gimnaziją.

– Jos taip ir nebaigėte?

– Ne, nors dusyk bandžiau. Man ten buvo per sunku. Neištvėriau. Nežinau, gal dabar ten viskas kitaip, bet tuomet buvo toks spaudimas, kad ne kiekvienas vaikas gali išlaikyti. Labiausiai kentėjau dėl svorio, mat buvau storiausia klasėje, už kiekvieną kilogramą gaudavau griežtai barti. Kas savaitę turėjome pasisverti ir išklausyti priekaištus, jei svoris neatitikdavo normos. Mus griežtai kontroliuodavo, ką ir kiek valgome. Prisimenu, mokytoja valgykloje užtiko mane srebiančią sriubą ir užkandančią duona, kad būtų sočiau, – buvau pagauta nusikaltimo vietoje, sugėdinta ir apšaukta prie visų. O aš buvau alkana. Tuomet susirgo mama, mums trūko pinigų. Po pamokų vakarais pradėjau dirbti, stigo miego.

– Kur dirbote?

– Mes kelios merginos šokome klube. Ne striptizą – ne taip buvau išauklėta. Rengdavome go-go šokių pasirodymus ir užsidirbdavome duonai. Iš mokyklos išėjau, nes buvo per sunku ir mokytis, ir dirbti. Vėliau mane sutikusi mokytoja įkalbėjo grįžti. Grįžau ir vėl nepakėliau tos atmosferos.

Bet aš viso to nesigailiu. Ir mamai taip sakau, kai ji su nuoskauda ir ašaromis akyse, gailėdama manęs, dabar prisimena tuos metus. Taip reikėjo, matyt, taip ir turėjo būti. O vidurinę vakarinę mokyklą aš vis dėlto baigiau, bet jau Klaipėdoje.

Vyras – didžiausias kritikas

– Kaip atsidūrėte uostamiestyje?

– Pagerėjus mamos sveikatai nusprendžiau, kad laikas man jau pradėti rūpintis savimi. Klaipėdos muzikiniame teatre dirbo dvi mano draugės, jos paragino ir mane pabandyti. Atvažiavau, kaip pasakiau sau, – vieneriems metams. Pirmasis mano darbas čia buvo spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad teatras dabar jį ruošiasi atnaujinti. Prabėgus metams Klaipėdoje pagalvojau, kad ne kažin ką nuveikiau, tai pasilikau dar kitiems. O tada ištekėjau, ir štai jau 12 metų aš čia.

– Kaip susipažinote su savo vyru?

– Jis pamatė mane šokant restorane ir po pasirodymo priėjo pakalbinti. Dabar galvoju, kad per aštuonerius bendro gyvenimo metus daug kartu išgyvenome – ir laimės, ir skausmo. Mudu apie viską išmokome kalbėtis. Tai padeda, tikrai padeda.

– Jam patinka baletas?

– Dabar manau, kad taip. Jis yra didžiausias ir nuoširdžiausias mano spektaklių kritikas. Bet jis taip ir neperprato mano darbo specifikos, jam sunku tai suvokti. Tačiau Renaldas labai stengiasi, domisi. Kai šiąvasar dirbau Vilniuje, Anželikos Cholinos teatre, prašiau ir jį įleido į mūsų „Anos Kareninos“ repeticijas. Po to mano vyras buvo nustebęs, kaip vis dėlto nelengva nušlifuoti vieną ar kitą judesį, kad išgautumei juo mintį ir emociją. Ir dar pastebėjo, kad su A.Cholina turėtų būti nesunku dirbti. Jis buvo teisus.

Prieš premjerą – rami

– Įdomu, kokia jūsiškė Anos Kareninos istorija?

– A.Cholina mane prisiminė dar iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos laikų. Teko šokti jos pirmuosiuose, dar studentiškuose choreografijos darbuose. O prieš 10 metų, kai nuvažiavau į Vilnių pasižiūrėti „čiurlioniukų“ baigiamųjų egzaminų, ji priėjo prie  manęs ir pasakė, kad norėtų statyti „Aną Kareniną“ ir kad aš šokčiau šį vaidmenį. Apsidžiaugiau, bet labai nesureikšminau, nes jau dirbau Klaipėdoje. Praėjusią žiemą čia ji atvežė savo spektaklį „Vyrai ir moterys“ – vėl susitikome, ir ji priminė tai. Pavasarį darsyk matėmės „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje Vilniuje – ji žiūrėjo ir klaipėdiečių spektaklius. O vasaros pradžioje buvau pakviesta į pirmąsias „Anos Kareninos“ repeticijas. Po dviejų repeticijų ir ilgų diskusijų A.Cholina nusprendė, kad vis dėlto statys šį spektaklį.

– Kaip sekėsi dirbti su A.Cholina?

– Visą praėjusią vasarą daug repetavom. Neturėjau jokių atostogų. Vėlgi man tai buvo iššūkis. Būta jų ir anksčiau, bet ne tokių malonių. Turbūt iššūkiai ir daro žmogų stiprų. Šiuosyk tai buvo visai nauja patirtis – darbas su dramos aktoriais ir su tokio aukšto lygio profesionalia choreografe, savita jos stilistika. Ji ir šokio pedagogė Jolanta Vimerytė man padėjo suprasti labai paprastus dalykus, – kad nereikia verstis per galvą, kad to paties pasiekti galima daug paprasčiau. Repetuojant visąlaik vyko ieškojimai, buvo labai įdomu. Patyriau, jog A.Cholina labai išmintinga, nieko nedaro neapgalvotai, neįsigilinusi į asmenybes, su kuriomis dirba. Ir sugeba padaryti taip, kad šokdamas jaustumei malonumą, o ne kankintumeisi. Prieš premjerą šįkart buvau kaip niekad rami. Nes nė vienam spektakliui nesiruošiau tiek daug, kaip šiam, išstudijavau savo personažą ir daugybę medžiagos apie šį Levo Tolstojaus kūrinį, perskaičiau jį nesyk, peržiūrėjau visus filmus šio romano motyvais. Svarbiausia – žinojau, ko iš manęs norima ir ką turiu daryti scenoje. Apskritai visa komanda šiam spektakliui surinkta puiki, viskuo buvo pasirūpinta, mums tereikėjo šokti. Taigi buvo labai paprasta dirbti.

Viso gyvenimo vaidmuo?

– Kaip publika priėmė pirmuosius premjerinius „Anos Kareninos“ spektaklius?

– Sulaukėme labai daug komplimentų. Nors spektaklio atmosfera gana santūri, po jo sveikinti daug kas atėjo su ašaromis akyse. Gal palietėme sielą... Vis dėlto tai rimtas šokio spektaklis. Kaip ir romanas. Scenoje jį perteikti labai sudėtinga. Ir emociškai tai sunku. Dvi valandas turi neatitrūkti nuo minties, nesiblaškyti per pertrauką. Juk šoku ne save, kiekvienąkart turiu įsijausti į personažą, išgyventi visą jo istoriją nuo pradžios iki galo. Po premjeros mes A.Cholinos teatre kalbamės, kad nebepavyksta po to visa širdimi džiaugtis. Gal ir publikai taip. Po pirmojo spektaklio – jokių skambučių, žinučių, – keistas jausmas. Bet kitądien pasipylė... Kai buvo planuojamas spektaklio turas po Lietuvą, labai prašiau A.Choliną, kad atvežtų jį ir į Klaipėdą. Ir ji mane išgirdo. Telefonas nerimsta – man visi skambina, klausia, prašo, o aš gi ne bilietų kasa. Tie, kurie dabar nepamatė, galės ateiti gruodžio 29-ąją, žadame parodyti dar kartą.

– Ar dabar esate laiminga?

– Šis vaidmuo tikrai pridėjo laimės. Sutikau sielos draugų. Kiti sako – atšokai savo gyvenimo vaidmenį. Negaliu sakyti, kad ne. Bet kaip žinoti, kad šis – jau tas ir kada jį sušoksi?.. Po šito sunku suvokti, ko norėčiau ir ką galėčiau dar. Vis dėlto tai mano didžiausias darbas.

– Tikriausiai jums, kaip bet ir kuriam artistui, svarbus dėmesys, įvertinimas?

– Aš netrokštu ypatingo dėmesio, nors dabar kaip niekada daug jo susilaukiau. Bet nesu karjeristė. Su mama nemažai apie tai diskutavome. Apie Anos Kareninos vaidmenį – taip pat. Aš nesistengiau niekam nieko įrodinėti. Tai dariau sau. Įrodžiau sau, kad galiu padaryti daugiau, negu iki šiol esu padariusi. Tik gaila to laiko, per kurį galėjau nemažai padaryti.

Šoks tiek, kiek galės

– Kas sutrukdė?

– Gal aplinkybės. O gal taip ir turėjo būti. Dabar jau kūnas įspėja, kad man nebe dvidešimt, abu keliai operuoti. Nežinau, kiek dar šoksiu, bet kuris spektaklis gali būti paskutinis. Bet šoksiu tiek, kiek galėsiu. Visąlaik grįžtu prie to, ką geriausiai moku.

– Po šio vaidmens ar nepabėgsite iš Klaipėdos, nepervilios jūsų sostinė?

– Vilioja. Net susimąsčiau, ar buvau čia reikalinga. Bet dirbdama Klaipėdos muzikiniame teatre įgavau patirties ne tik klasikinio baleto, bet ir kitose šokio sferose, – įvaldžiau ir džiazo, ir šiuolaikinį šokį, ir flamenką. Vargu ar tai būtų įmanoma kokiame nors kitame Lietuvos teatre. Visąlaik laikiausi Klaipėdos, bet tik dabar supratau, kaip jos pasiilgau per vasarą būdama Vilniuje. Tačiau grįžti čia ir vėl įsijungti į darbą buvo labai sunku. Fiziškai per šį laikotarpį labai išsekau, sunku išeiti iš Anos Kareninos vaidmens. Bet tai buvo nuostabus laikas, taip sklandžiai viskas vyko... Pasiilgsiu to. Klaipėdos muzikiniame teatre – vienas šokio spektaklis per metus. Baleto trupei tai pražūtis. Nes mes turime šokti nuolat, kad neprastume formos. Ir ant puantų – kančia, jei tenka šokti retai, reikia nuolatinio trenažo.

– Namie irgi treniruojatės?

– Namie – nedarbinė atmosfera. Mūsų sūneliui Leonardui – ketveri, jis guvus berniukas.

– Tai jums nesvetima buitis, kiti pomėgiai?

– Tikrai ne. Scena – dar ne visas gyvenimas. Man svarbiausia šeima. Vilniuje kolegės stebėjosi, kad aš, balerina, turiu vaiką. Kad jos pamatytų, kaip mes visi trys kieme žaidžiame futbolą, sode genime medžius!.. Mano vyras dirba vadybininku. Jo hobis – fotografija. Mus abu traukia grožis, gamta, mėgstame piešti. Man patinka kapstytis darže ir gėlės, net baigiau floristikos kursus.

– Ko dar palinkėtumėte sau?

– Sveikatos. Visiems ji pirmoje eilėje. Mums, šokėjams, jos gal šiek tiek daugiau reikia, kad turėtume energijos tai dienai. Kava ir šokoladas ne visais atvejais padeda.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Naujai suskambėjusios dainos išjudino ir jaunimą, ir senjorus
    Naujai suskambėjusios dainos išjudino ir jaunimą, ir senjorus

    Klaipėdiečiai ir uostamiesčio svečiai šėlo pagal naujai suskambusią lietuvių liaudies muziką. Dalis senųjų lietuviškų dainų virto visiškai neatpažįstamomis ir galėjo varžytis su šiuolaikiniais hitais. ...

  • Uostamiestyje neįsijungė dalis gatvės žibintų
    Uostamiestyje neįsijungė dalis gatvės žibintų

    Klaipėdoje, Liepojos gatvėje, šeštadienio vakarą neveikė dalis gatvės apšvietimo žibintų. Buvo užtemęs ruožas ties gyvenamuoju „Dragūnų“ kvartalu, važiuojant iš šiaurinės miesto dalies į pietus. ...

  • Danijos vėjo jėgainės gali atsirasti ir prie Lietuvos krantų
    Danijos vėjo jėgainės gali atsirasti ir prie Lietuvos krantų

    Kitąmet šimto penkiasdešimt metų jubiliejų minėsiantis Danijos Esbjergo uostas yra vienas didžiausių vėjo jėgainių uostų Europoje. Užkariavę Šiaurės jūros rinką danai gręžiasi ir į Baltijos jūrą. ...

    1
  • Kitais metais Nidoje bus tvarkomas Urbo kalnas
    Kitais metais Nidoje bus tvarkomas Urbo kalnas

    Vienu iš Nidos simbolių laikomas Urbo kalnas su švyturiu jau kitąmet bus pradėtas tvarkyti, rašo dienraštis „Lietuvos žinios“. ...

  • 70 metų sulaukęs Šventosios švyturys įsileido smalsuolius
    70 metų sulaukęs Šventosios švyturys įsileido smalsuolius

    Šeštadienį, Pasaulinę švyturių dieną, paminėtas Šventosios švyturio 70 metų jubiliejus. Šia proga jis atvėrė duris lankytojams. Norinčių pasigrožėti panorama iš viršaus netrūko, tad teko lauk...

  • Vietoj nuogalių pliažuose – šuniukai
    Vietoj nuogalių pliažuose – šuniukai

    Pakeitus higienos normą, kad paplūdimiuose savivaldybės turi numatyti zoną, kur būtų galima atsivesti šunis, neišvengiama nesusipratimų ir konfliktų. Gelbėtojai nespėja drausminti į oficialius pliažus besiveržiančių šeiminin...

    3
  • Uostamiesčio politikas supykdė visuomenininkus
    Uostamiesčio politikas supykdė visuomenininkus

    Klaipėdos tarybos narys Vytautas Čepas užsitraukė grupelės visuomenininkų nemalonę. Jie kreipėsi į miesto Etikos komisiją, prašydami įvertinti, ar politikas nenusižengė taikomiems etikos standartams. ...

    14
  • Metų jūrininkas ramybės nemėgsta
    Metų jūrininkas ramybės nemėgsta

    Klaipėdietis jūrų kapitonas Juozas Liepuonius neseniai grįžo iš misijos prie Afrikos krantų – vadovavo karinei fregatai, saugančiai vienos Libijoje dirbančios korporacijos inžinierius. Ši šalis vis dar apimta sumaišti...

    4
  • Laukia vėsokas savaitgalis
    Laukia vėsokas savaitgalis

    Šis savaitgalis maloniais orais pajūrio nelepins. Šeštadienį numatomi krituliai, tikėtina perkūnija, stiprokas vėjas. Sekmadienį lietus taip smarkiai nebemerks, tačiau išskirtinės šilumos sinoptikai nežada. ...

  • Raktas menant slogią praeities mįslę
    Raktas menant slogią praeities mįslę

    Pašto vokas su brolio atvaizdu, išsaugotas net Sibiro tremtyje, šiandien tapo raktu menant slogią giminės mįslę. Tik po beveik aštuonių dešimtmečių ima ryškėti jūrininko Igno Dziko, tarnavusio ir karo laive &q...

    5
Daugiau straipsnių