Karo tragedijos aidas: liko tik tėvo nuotrauka

Atmintyje – jaunas tėvelis

Kiekvieną rugsėjo 23-iąją – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną klaipėdietė B.Šakinienė kartu su savo seserimi Joana važiuoja į Kretingos rajoną, kur Kvecių miškelyje yra žydų žudynių memorialas.

Ten padeda gėlių, dega žvakių. Čia kažkur bendrame kape tarp kelių šimtų nužudytų žydų atgulė ir jos tėtis, žemaitis nuo Telšių, Liudvikas Venslovas (1905–1941).

"Čia atvažiuojame ir per Tėvo dieną, ir per Vėlines, ir Holokausto aukų atminimo dieną. Šioje vietoje yra užkastas mūsų tėtis, kurio netekome labai anksti ir kurio mums visada trūko. Kai mačiau jį paskutinį kartą, man buvo šešeri. O jis pats tada buvo jaunas ir gražus, čia vienintelė jo nuotrauka, kuri man liko", – kalbėjo garbaus amžiaus klaipėdietė, kuriai karo metų žydų žudynės sutapo su jos asmeniniu sielvartu.

Tarp aukų – ir žemaičiai

Giraitėje, kaip tada vadintas Kvecių miškelis netoli Kretingos, 1941-ųjų birželio 25 ir 29 d. nužudyta keli šimtai žydų tautybės kretingiškių, taip pat – keliasdešimt žemaičių.

Šį klausimą nagrinėjusio istoriko Alfredo Rukšėno straipsniuose užsiminta, jog Kvecių miškelyje sušaudyta 560 žydų ir 43 "sovietiniai aktyvistai".

Vis dėlto ten atgulęs L.Venslovas "sovietiniu aktyvistu" veikiausiai nebuvo.

Detales apie L.Venslovo paskutines gyvenimo valandas ir kodėl jis nebėgo nuo žudikų jo žmona Emilija Venslovienė išgirdo iš pirmų lūpų – kretingiškio laikrodininko Gaidjurgio (vardas nežinomas), liudininko, kuris kartu su L.Venslovu stovėjo prie tos pačios kapo duobės ir kartu žiūrėjo mirčiai į akis.

Visa tai dar kartą buvo pakartota ir paliudyta Kretingos teisme po karo, gal 1947-aisiais, kai E.Venslovienė siekė, kad ji būtų pripažinta našle, nes ketino dar kartą ištekėti.

Lemtingas susitikimas parke

Buvo 1941-ųjų birželio 24 d. Vokiečiai tik antrą dieną įžengę į Kretingą.

Mieste netrukus pasirodė skelbimai, kad visi vyrai susirinktų vadinamajame Varnyne (tada taip vadintas parkas prie dabartinės miesto ligoninės).

"Pamenu, kad mama jam sakė, jog neitų, nelįstų, kur nereikia. Paskui jau jo draugai pasakojo, kad vos tik jis nuėjo į tą Varnyną, baltaraiščiai, jį atpažinę, suėmė. Jam dar liepė draugai bėgti, bet nespėjo. Paskui jie pranešė apie tai mamai. Ji nuėjo į komendantūrą, ten dirbo toks Jakys, ir prašė jo paleisti vyrą. Jis liepė eiti mamai namo, nes sakė, kad šiandien jis negrįš, o rytoj jį paleis", – beveik 80 metų senumo įvykius pasakojo klaipėdietė.

Pamenu, kad mama jam sakė, jog neitų, nelįstų, kur nereikia.

E.Venslovienė suskubo namo kepti kiaušinienę ir vėl grįžo pas tą patį Jakį, prašydama, kad leistų maistą perduoti sulaikytam vyrui. Jis pažadėjo perduoti. Tačiau lauknešėlio niekas neperdavė.

"Mama grįžo namo ir pas mus atėjo kaimynai, kurie jai pranešė, kad eina gandai, jog tuoj bus kažkas baisaus, nes Kvecių krūmyne iškasti grioviai. Mama vėl ruošėsi bėgti pas Jakį, o tada jau visą Kretingą apėmė suirutė, niekas nebegalėjo įvažiuoti iš Palangos, aplinkui pilna vokiečių. O Kvecių krūmyne ėmė rūkti dūmai. Jakio jo būstinėje nebebuvo", – kalbėjo B.Šakinienė.

Taip 1941 m. birželio 25-ąją prasidėjo Kretingos žydų žudynės, per kurias buvo sušaudyta ir keliasdešimt žemaičių.

Žudikai – iš kaimynų

Istoriko A.Rukšėno teigimu, Kretingoje įsakymus nužudyti duodavo tik Jakys (Jonas ar Pranas).

Savo tyrime istorikas tikino, jog "tokiems nusmerktiesiems buvo sudaromi sąrašai, kuriuos Jakys pristatydavo gestapo pareigūnams".

A.Rukšėnas pirmąkart pateikė tiesiogiai ir netiesiogiai žydų žudynėse dalyvavusiųjų skaičių.

Kretingos mieste ir valsčiuje, anot istoriko, prie žydų ir kitų asmenų žūties netiesiogiai prisidėjo 25 asmenys, iš jų 11 dalyvavo ir tiesiogiai, tai yra šaudė.

"Apie žudynių dalyvius daugiausia žinome iš Bekščio 1944 m. lapkričio 31 d. tardymo protokolų. Jis išvardijo 11 asmenų, dalyvavusių žydų žudynėse: Vincas Smilgys, saugumo viršininko trečiasis pavaduotojas; Jonas Jakys (Pranas Jakys), saugumo viršininkas; Gabrielius Bražinskas, saugumo viršininko antrasis pavaduotojas; Jonas Bražinskas (brolis); Jonas Juozupavičius (Juozapavičius), siuvėjas; Antanas Gedvilas, Kretingos depo darbininkas; Rozma, geležinkelio konduktorius; Pavlikas, vežėjas; Gudmonas, kaminkrėtys; Raštikis, geležinkelio krovėjas; Silvestras Kontautas, Kretingos kalėjimo viršininkas", – savo tyrime vardijo A.Rukšėnas.

Taigi galime manyti, kad J. ar P.Jakys, pas kurį ėjo tikėdamasi išgelbėti savo vyrą E.Venslovienė, pats galėjo dalyvauti L.Venslovo ir kitų birželio 25 d. Kvecių miško aukų egzekucijoje.

Be jo, dar bent trys nurodytieji žudikų sąraše – Rozma, Raštikis ir A.Gedvilas.

Jie, kaip paaiškėjo, dirbo kartu su L.Venslovu prie geležinkelio ir veikiausiai jį pažinojo.

Kretingos laikrodininkas Gaidjurgis, pričiuptas kartu su L.Venslovu ir šalia jo stovėjęs prie kapo duobės, vėliau teisme pasakojo, kad buvo pastatyti krašte, prie pat krūmų.

"Ten aplinkui buvo krūmynai, Gaidjurgį už švarko staiga trūktelėjo sargybinis, jo pažįstamas, ir ženklais parodė, kad bėgtų. Gaidjurgis ir mano tėvui sako: "Liudvikai, bėgam." Bet tėvas atsisakė, esą, koks skirtumas, kur kulka pakirs, – ar čia prie duobės, ar bėgantį. Gaidjurgis pabėgo, jis mamai paskui ir papasakojo, kas nutiko tėvui", – teigė Birutė.

Ten aplinkui buvo krūmynai, Gaidjurgį už švarko staiga trūktelėjo sargybinis, jo pažįstamas, ir ženklais parodė, kad bėgtų.

Iš savo – į vaikų namus

Žinia apie vyro žūtį septintą mėnesį kūdikio besilaukiančiai E.Venslovienei buvo tarsi peiliu į širdį.

Moterį kažkokie geri žmonės įspėjo, kad ji negrįžtų namo, nes esą turi būti sunaikintos ir tų nužudytų vyrų šeimos.

"Mamytė iš namų turėjo dingti, mus visus buvę pasmerkę sušaudyti. Tik už ką, taip ir nežinome. Pamenu, likome namie mes vieni – penki vaikai. Vyriausiam broliukui Albinui buvo dvylika, man – šešeri. Vyriausias broliukas tada pristūmė virtuvinį stalą prie lauko durų, ant jo mus visus mažuosius susodino ir liepė sėdėti, nes esą pikti šunys aplink laksto", – prisiminė Birutė.

Kai visai netrukus vokiečiai atvažiavo į jų kiemą, vyriausiojo vaiko stalu užremtos lauko durys buvo greitai atidarytos.

Neradę namie "maištininko" žmonos, vokiečiai surinko vaikus ir liepė juos vežti į Palangą, kur jau veikė vaikų namai.

Vytauto Petriko nuotr.

"Kai atvažiavo vokiečiai, vyriausias brolis pabėgo. O mus keturis išvežė į Palangą. Buvo labai karšta diena. Prisimenu, kai atvažiavome, mums įpylė šaltos pieniškos sriubos. Paskui kiekvieną dieną laukdavau mamytės. Ir tik gerokai vėliau sužinojome, kad ji gyva. Kai karas pasibaigė, atėjo mūsų auklėtoja ir pasakė, kad mūsų mamytė atvažiavo", – pasakojo B.Šakinienė.

Birutė neslėpė, kad po tų ketverių ilgų laukimo metų susitikimas su mama jai buvo gana skausmingas, mergaitė negalėjo patikėti, kad tai ji, nenorėjo eiti susitikti.

"Auklėtoja liepė eiti, ir viskas. Prisimenu, mama buvo apsirengusi šviesia taškuota suknele, baltu lininiu švarku, o plaukus persirišusi skarele. Atrodė gražiai. Ji atvežė mums visiems po vieną nuo karščio sutirpusį saldainį. Mama norėjo mane apsikabinti, o aš traukiausi šalin nuo jos. Toks buvo mūsų susitikimas", – pasakojo B.Šakinienė.

Likimą lėmė kerštas?

O žinios apie tėvą B.Šakinienę vis pasiekdavo ir po daugybės metų. Ji pasakojo, kad išaiškėjo, jog jos vyro dėdė dirbo kartu su jos tėčiu Kretingoje prie geležinkelio.

Pasakojo, kad Liudvikas buvo nenustygstantis vietoje, ypač jį domino politika.

"Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, tėvelis kurį laiką dirbo ir Klaipėdoje jūrų prekybos uoste krovėju. Namo į Kretingą jis grįždavo tik savaitgaliais. Kaip suprantu, jis neblogai uždirbo, nes mūsų namuose niekada nieko netrūko", – pasakojo B.Šakinienė.

Birutei jau vėliau mama kalbėjo, kad ji net pati nežinojo, kuo dar užsiima jos vyras.

Paskui giminės tvirtino, kad Liudvikas buvęs neramios sielos, jį nuo ankstyvos jaunystės domino politika ir jis nuolat įsiveldavo į įvairius politinius dalykus.

Paskui giminės tvirtino, kad Liudvikas buvęs neramios sielos, jį nuo ankstyvos jaunystės domino politika ir jis nuolat įsiveldavo į įvairius politinius dalykus.

"Kaip suprantu, jis buvo tikras Lietuvos patriotas, dalyvaudavo įvairiose politinėse veiklose. Pasakojo, kad jaunystėje jis ne kartą buvo už tai suimtas. Ir pats ne kartą mamai gyrėsi, kad iš Klaipėdos į Kretingą vis parveža laikraščių "Žygis", nes, kaip sakė, už tą laikraščio pervežimą gerai sumokėdavo. Mama teigė to laikraščio nemačiusi, tik nuolat jo prašė, kad jis nesiveltų į visus tuos politinius reikalus", – kalbėjo Birutė.

Kartą L.Venslovą muitininkai ties Bajorais pačiupo su tais laikraščiais, bet jis sugebėjo pasprukti.

Galima manyti, kad Liudvikas prisidėjo prie opozicinio Lietuvos aktyvistų sąjūdžio, nukreipto prieš Antano Smetonos režimą.

Tad, galimas dalykas, tai irgi galėjo turėti įtakos jo suėmimui pirmosiomis karo dienomis.

Vis dėlto istorikas Algimantas Kasparavičius mano, kad priežastys galėjo būti kur kas buitiškesnės.

"Kalbant apie 1941-ųjų vasaros įvykius, buvo daugybė asmeninio keršto atvejų. Buvo šimtai, galbūt net tūkstančiai atvejų, kada kaimynai, kurie kažkada pykosi dėl merginos kaime ar dėl skirtingų politinių pažiūrų, staiga ėmė vienas kitam keršyti: skundė vokiečiams, statė prie duobės, šaudė ir panašiai. Žinoma, tarp tų sušaudytųjų galėjo būti ir kairiųjų aktyvistų, bet nebūtinai visi. Labai tikėtina, kad didelė dalis sušaudytųjų buvo atsitiktinės aukos, atsiradę ne laiku ir ne vietoje. Jei L.Venslovas buvo politiškai aktyvus, tikėtina, kad tai galėjo nulemti jo likimą", – mano A.Kasparavičius.