Valstybės gelbėjimo klaidos jūroje

Buvęs Jūrinio gelbėjimo koordinacinio centro vienas iš vadovų Vilius Kaunietis yra įsitikinęs, kad tai kas vyko lėktuvui „An-2“ nukritus į jūrą, yra netinkamai reorganizuotos  gelbėjimo sistemos pasekmė.

Lietuva buvo lydere

„Klausantis diskusijų dėl lėktuvo „An-2“ paieškos ir gelbėjimo atrodytų, kad Lietuvoje dar gyvename „Titaniko“ laikais, kai gelbėjimas buvo pačių skęstančiųjų reikalas. „Titaniko“ žūtis privertė sukurti sistemą, kuri užtikrintų saugumą jūroje. Deja, Lietuva iš tos sistemos iškrito 2006 metais“, - tikino V.Kaunietis.

Jis Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje studentams dėsto discipliną, kuri susieta su tarptautinėmis jūrų paieškos ir gelbėjimo ryšio sistemomis.

Anot V.Kauniečio, Lietuva pirmoji iš rytinės Baltijos jūros šalių dar 1992 metais pagal švedų pavyzdį įsivedė tarptautinį gelbėjimo jūroje modelį. Prie Uosto direkcijos kapitono valdybos buvo įsteigtas Jūrų gelbėjimo koordinacinis centras. Lietuva pirmoji tarp rytinės Baltijos šalių įsivedė ir AIS (Automatinė laivų atpažinimo sistema).

2004 metais būdamas šio centro viršininko pavaduotoju V.Kaunietis parengė Jūrinio gelbėjimo koordinacinio centro strateginės veiklos planą. Pagal jį buvo numatytos visos priemonės, kaip iki 2007 metų techniškai pertvarkyti centrą, apmokyti Švedijoje specialistus. Ir pinigai nebuvo tokie jau dideli – apie 200 tūkst. litų. Jau netgi buvusi sudaryta sutartis su „Siemens“, kad įdiegtų naujas ryšio sistemas.

Remiantis Švedijos pavyzdžiu, buvo siūloma Klaipėdoje šalia švyturio rekonstruoti esantį namelį ir jame įkelti įvairias su gelbėjimu ir žmonių paieška susietas tarnybas – koordinacinio centro, aeronautikos specialistus. Tokie centrai yra sukurti Švedijoje. Jie turi tiesioginius ryšius su kitais Baltijos jūros centrais, įvairiomis tarnybomis.

Iš Klaipėdos jūrinio gelbėjimo koordinacinio centro tiesioginio ryšio su kitais centrais nebuvo. Užtat V.Kaunietis prisiminė buvus tiesioginį ryšį su Aeronautikos gelbėjimo centru ir nebuvo tokių atvejų, kai pasikeitimas informacija vyktų po dviejų valandų, kaip su „An-2“ atveju.

„Šakius“ stengtasi „iškišti“

2006 metais prasidėjo Lietuvoje sukurtos tarptautinius standartus atitinkančios gelbėjimo jūroje sistemos griovimas.

Tuos laikus V.Kaunietis prisimena, kaip anekdotinius. Tuo metu Jūrų gelbėjimo koordinacinis centras jau buvo perduotas Saugios laivybos administracijai, bet gelbėjimo techniką valdė Uosto direkcija.

Kaip prisiminė V.Kaunietis, daug problemų kildavo dėl lėto, žmonių gelbėjimui jūroje nepritaikyto gelbėjimo laivo „Šakiai“. Jis buvo tinkamas tik išsiliejusiai naftai surinkti.

„Kaip gelbėjimo laivas „Šakiai“ buvo nereikalingas. Pertvarkant jį padaryta didelė klaida - bandyta iš „zaparožiečio“ padaryti „ferarį“. Laivo išlaikymas per metus kainuodavo apie tris milijonus litų. Uosto direkcija jo kratėsi, per reorganizacija buvo siekiama jį kam nors įkišti“, - prisiminė V.Kaunietis. Jis negali atsistebėti, kad lėtaeigis, 1987 metais statyti „Šakiai“ kaip gelbėjimo laivas naudojamas iki šiol.

Buvo suburta specialistų grupė, kuri rekomendavo visą Lietuvos jūrinio gelbėjimo sistemą perduoti Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Toks perdavimas rėmėsi kitų Baltijos jūros šalių patirtimi. Visose šalyse gelbėjimo jūroje koordinavimą vykdė pakrančių apsaugos padaliniai. Išimtis buvo tik Danija, kuri neturi pakrančių apsaugos tarnybos – jų funkcijas vykdo kariškiai.

„2006 metų rugpjūtį netgi buvome paruošę Vyriausybės nutarimo projektą pagal kurį Lietuvos saugios laivybos administracijoje ir Uosto direkcijoje buvęs gelbėjimo jūroje turtas  - Koordinacinio jūrų gelbėjimo centro elektroninė ryšių įranga (vertė 210 tūkst. litų), laivas „Šakiai“ (vertė – 4,7 mln. litų) ir kateris „Viesulas“ (vertė 1,3 mln. litų) būtų perduoti Valstybės sienos apsaugos tarnybai“, - prisiminė V.Kaunietis.

Likome „balta dėmė“?

Viskas apsivertė 2006 metų lapkritį. Daug kam netikėtai paieškos jūroje ir gelbėjimo funkcijos buvo perduotos Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms.

V.Kaunietis prisiminė tuo metu sklandžiusį anekdotą – neva naktį Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadui Kęstučiui Macijauskui paskambino tuometis Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Paklausęs, ar gali kariškiai gelbėti žmones? Išgirdęs atsakymą, kad kariškiai ir dabar, kai yra reikalas, gelbsti žmones. Ir to užtekę, kad būtų nubrauktos specialistų rekomendacijos perduoti jūrų gelbėjimo sistemą pakrančių apsaugai, kaip yra kitose šalyse.

„Ministerijai rašiau, jog yra daroma klaida perduodant gelbėjimo sistemą į uždaros organizacijos – kariškių rankas. Niekas nereagavo. Du metus Lietuva buvo tapusi „balta dėme“ Baltijos jūros gelbėjimo sistemoje - kariškiai neturėjo ryšių priemonių, o svarbiausia kontaktų su kitomis Baltijos jūros gelbėjimo struktūromis“, - prisiminė V.Kaunietis.

Gelbėjimo jūroje sistema yra pagrįsta tarptautiniais civilinės laivybos aktais. Aiškiai nurodyta, kokios priemonės ir gelbėjimo laivai turi būti, kokie žmonės turi koordinuoti gelbėjimo darbus.

Tai, kad 2006 metais buvo padaryta klaida oficialios institucijos jau pripažįsta. Neseniai Šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė komentavo, kad kariškių funkcija neturėtų būti žmonių gelbėjimas jūroje.

Baltijos jūroje yra sukurta 10 gelbėjimo centrų. Specialistus jiems ruošia Švedijoje esanti gelbėjimo jūroje akademija. Visi anuomet Klaipėdoje dirbę gelbėtojai koordinatoriai buvo baigę studijas Švedijos akademijoje. V.Kaunietis suabejojo, ar dabartiniai gelbėtojai yra mokęsi Švedijoje, ar jie žino bendrą Baltijos jūros gelbėjimo sistemą? Ar kariškiai laikosi SOLAC ir kitų tarptautinių aktų, kurie jiems negalioja? Ar dalyvavo Lietuvos kariškiai neseniai Estijoje vykusiuose tarptautiniuose gelbėjimo mokymuose, kur kaip tik buvo imituotas panašus atvejis kaip su „An-2“?

Ar dalyvauja kariškiai tarptautiniuose žmonių gelbėjimo ir paieškos forumuose? Dėl to, anot V.Kauniečio, Lietuva buvo sulaukusi pastabų iš Tarptautinės jūrų organizacijos (IMO). Buvo priimtas „saliamoniškas“ sprendimas – koordinaciją toliau vykdo kariškiai, o tarptautiniuose forumuose dalyvauja juos tarsi koordinuojantys Lietuvos saugios laivybos organizacijos  specialistai.

Kas pasikeitė per 10-metį?

Lietuvos gelbėjimo ir paieškos sistema yra sujaukta. Jūroje su ja susieti ir kariškiai, ir Saugios laivybos administracija. Savas pajėgas turi Uosto direkcija tai atliekanti uosto dalyje. Dar vienas gelbėtojas ir koordinatorius yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė gelbėjimą vykdant Kuršių mariose. Anksčiau, anot V.Kauniečio, visa gelbėjimo sistema buvo vienose rankose.

Stebėdamas istoriją su „An-2“ V.Kaunietis pasigedo koordinacijos tarp skirtingų žinybų.

„Greičiausiai bus nulinčiuotas kariškių koordinacinio centro vadovas. Gal ir Karinių jūrų pajėgų vadas? Bet ar jie kalti, kad to paties Juozo Oleko laikais viskas buvo sujaukta, o Lietuvai padaryta didžiulė prestižo žala tarptautinėje jūrų gelbėjimo srityje?“, - klausė V.Kaunietis.

Jis prisiminė tuos laikus, kai dirbo Jūrų gelbėjimo koordinaciniame centre. Gal kokiais 2005 metais ypač šaltą žiemą jūroje ties Melnrage nuo kranto atskilo ledo lytis su 240 žvejų. Juos išgelbėjo iš Švedijos atskridę sraigtasparniai. Lietuvoje stebėtasi, kad nėra tinkamų sraigtasparnių gelbėti žmonėms, juos tenka kviestis iš Švedijos. Jūrų gelbėjimo koordinacinio centro veikla tuomet buvo įvertinta labai gerai. Tarptautiniuose susitikimuose Lietuvos gelbėtojų veiksmai buvo pateikiami kaip pavyzdys.

Tačiau per dešimtmetį Lietuva taip ir neįsigijo tinkamų gelbėjimo sraigtasparnių. Naudojami tie patys „Mi-8“, kurie tampa bejėgiais pablogėjus oro sąlygoms. Ir greitaeigių laivų neįsigijo. Nors yra puikių Švedijos pavyzdžių. Ten apie 80 proc. gelbėjimo atlieka privati gelbėjimo laivų asociacija. Suformuoti junginiai – greitaeigis kateris ir komanda – kapitonas, mechanikas, gydytojas ir sanitaras. Jie bet kuriuo momentu įvairiuose Švedijos uosteliuose pasirengę plaukti į pagalbą. Laikydamas egzaminą Švedijos gelbėjimo akademijoje V.Kaunietis, kaip tik buvo pakliuvęs į vieną tokį junginį. Išmėtyti manekenai buvo rankiojami įvairiose Stokholmo archipelago vietose.

Šalia to Švedijoje yra ir valstybinės gelbėjimo struktūros su laivais ir sraigtasparniais.

Nusistebėjo V.Kaunietis ir tuo, kodėl lėktuvas „An-2“ virš jūros skrido be palydovinio ryšio švyturėlio. Visuose laivuose ir lėktuvuose toks įrenginys yra privalomas. Įvykus avarijai jis siunčia signalą į palydovus apie buvimo vietą.

Nustebino jį ir kalbos apie kažkokias nereguliuojamas ar ryšio nepasiekiamas zona, ko nėra apibrėžta jokiose tarptautinėse konvencijose.

 „Jūroje yra aiškiai apibrėžtas Lietuvos atsakomybės rajonas. Lėktuvas nukrito jos atsakomybės rajone ir negali būti jokio teisinimosi apie kokias nors nepasiekiamas zonas“, - tikino V.Kaunietis.