Tarnybai – tėvų kritika

Išvados – iš lubų?

Klaipėdietis Vilius (vardas pakeistas dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo reikalavimų – A.D.) atviras – jo mokyklinio amžiaus vaikas nekalba ir veikiausiai niekada nekalbės, jis turi rimtų sveikatos sutrikimų, bet kurį laiką lankė bendrojo lavinimo mokyklą kartu su visais.

"Pačioje mokslo metų pradžioje mokytoja pasakė, jog mums reikėtų kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą, kad ji skirtų mūsų vaikui pedagogo padėjėją, nes kitaip jis klasėje nedirba. Mokytoja buvo įsitikinusi, kad padėjėją tikrai paskirs", – pasakojo Vilius.

Nuvykus į Pedagoginę psichologinę tarnybą, pradžioje viskas tarsi buvo gerai. Pasikalbėjo su psichoterapeute, paskui liepė nueiti į kitą kabinetą, kur esą vaikas turėjo atlikti testą.

Tėvas nusistebėjo, kaip vaikas išspręs testą, jei jis nei kalba, nei rašo.

"Tada specialistė pasipiktino, kaip ji esą galės nuspręsti, ko jam reikia, jei jis neišspręs testo. Paskui jau kitos specialistės klausinėjo, ar jis išėjęs iš tualeto pats susitvarko. Pasakiau, kad visaip būna. Tuomet man jos sako, ko jūs čia atėjote, jei jis viską pats susitvarko? Paaiškinau, jog atėjome, kad mums skirtų mokytojo padėjėją, nes vaikas nekalbantis, jam sunku mokykloje. Jos man sako, jei jis namuose pabūna vienas, išėjęs iš tualeto pats susitvarko, jis visiškai savarankiškas ir jam jokio padėjėjo nereikia", – nemalonų pokalbį prisiminė tėvas.

Teko rinktis kitą mokyklą

Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistės šiam vaikui mokytojos padėjėjo taip ir neskyrė, nes nematė reikalo.

Klaipėdietis teigė labai nusivylęs tokia miesto pinigais išlaikomų specialistų "pagalba" ligotus vaikus auginantiems tėvams.

Jaučiausi bjauriai ir ne vien aš. Tarsi būtume patys kalti ar jiems skolingi, atėję prašyti pagalbos.

"Jei vaikui mokytojo padėjėjo neskiria, tai ką jie gali patarti, ką mums daryti? Jokio patarimo nebuvo. Jaučiausi bjauriai ir ne vien aš. Tarsi būtume patys kalti ar jiems skolingi, atėję prašyti pagalbos. Nelabai supratau, gal ten kas kokio atlygio laukė, o nesulaukę nematė reikalo padėti", – svarstė vyras.

Taip su Pedagoginės psichologinės tarnybos "pagalba" ligoto vaiko integracija į visuomenę baigėsi, nes jo tėvai neturėjo kito pasirinkimo ir savo vaiką pervedė į specialiąją mokyklą, kur klasėje yra mažai vaikų ir mokytoja turi padėjėją.

Išėjo skaudama širdimi

Kita klaipėdietė Audra (vardas pakeistas – A.D.), pradinuko mama, Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje taip pat patyrė šoką.

Esą specialisčių bendravimas buvo, švelniai tariant, nemalonus.

Jos vaikui diagnozuotas Aspergerio sindromas. Tai – lengva autizmo forma, šį sutrikimą turintis vaikas gali būti keistokas, turi bendravimo, tarpusavio supratimo, emocinio kontakto problemų.

Nors šis sutrikimas neišgydomas, turintis sindromą asmuo gali sėkmingai integruotis į visuomenę.

Audros vaikas ir kalba, ir bendrauja su kitais, bet visai nevaldo emocijų, jam sunku būti grupėje su kitais vaikais.

Dėl to jau ketverius metus jie lankosi Klaipėdos Psichologinėje pedagoginėje tarnyboje. Iš ten, kur, regis, turėtų sulaukti pagalbos ar patarimų dėl vaiko ugdymo, mama kaskart išeina nusivylusi.

"Pirmiausia man labai keista, kad psichologė, pusvalandį pabendravusi su vaiku, atliko kažkokį testą, sužymėjo paukščiukus ir staiga nustatė jo gebėjimus. Ji net nesigilino į situaciją. Pastarąjį kartą atnešiau charakteristikas iš mokytojos. Į jas net nepažiūrėjo ir nusprendė, kad vaikas gali lankyti kartu su visais bendrojo lavinimo mokyklą, nors jam iš tiesų yra labai sunku būti kartu su kitais mokiniais. Psichologė skaitė savo išvadas ir vis klausinėjo, kodėl jūs, mamyte, su tuo nesutinkate? Nesutinku, nes taip nėra", – pasakojo moteris.

"Labai keista mama"?

Audra teigė, kad, bendraudamas individualiai, jos vaikas problemų nekelia, bet klasėje būvimas kartu su kitais jam nepakenčiamas.

Moteris ne kartą klausė, gal yra kokia nors specializuota mokykla tokiems vaikams. Tada vienas tarnybos vadovų esą pasakęs, kad ji – "labai keista mama".

"Jis tada man pareiškė, kad aš noriu savo vaiką atstumti ir ištraukti iš visuomenės, o visos kitos tokių vaikų mamos nori juos integruoti. Bet kai pabandžiau paaiškinti, kad nėra sąlygų integracijai, jie to nenori girdėti. Tada aš jiems tapau "labai keista mama", nes noriu, kad jam būtų pritaikyta speciali programa, dirbtų specialūs pedagogai ir visa kita. Aš pati dirbu mokykloje ir žinau, kaip tokie vaikai, kaip mano, jaučiasi klasėje ir kaip kenčia ir jie, ir kiti vaikai", – dėstė moteris.

Audros įsitikinimu, ne visi tokie mokiniai, kaip jos vaikas, gali integruotis.

Esą bendrojo lavinimo mokyklose šiandien nėra sąlygų ir sveikiems vaikams, o ką jau kalbėti apie turinčius tam tikrų sutrikimų, iš kurių yra nuolat tyčiojamasi.

"Pas mus labai gražiai šnekama, kad visuomenėje yra pasikeitęs požiūris į kitokius žmones, tačiau taip tikrai nėra. Ir kol jis realiai nepasikeis, tokių vaikų mes negalėsime integruoti, nes niekas su jais atskirai nedirba, o jei ir dirba koks pedagogo padėjėjas, tai – paprastas žmogus iš gatvės, neturintis žinių, kaip dirbti su tokiais vaikais", – įsitikinusi mama.

Todėl Pedagoginė psichologinė tarnyba šiuo atveju turėtų ilgiau ir atsakingiau tirti kiekvieną tokį probleminį vaiką.

Ir esą ne tik asmeninio pokalbio metu, bet ir stebėti, kaip jis elgiasi mokykloje.

"Mano atveju su vaiku pasikalbėjo 10 minučių, paskui sako: "Tai tu jau pavargęs, gali pagulėti." Tai ar čia tyrimas? Pasirašiau tuos popierius, nenorėjau su jomis ginčytis, nes supratau, kad tai yra bergždžias reikalas ieškoti savo tiesos. Už tokius vaikus, kaip mano, visur reikia kovoti "dantimis ir nagais", ir tam reikia daugybės jėgų, bet ne visada jų pakanka", – tikino Audra.

Įžvelgė šešiamečio "klastą"

Nelabai malonių patirčių Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje patiria ne tik ligotus vaikus auginantys tėvai.

Į šią tarnybą kreipiamasi tada, kai siekiama gauti leidimą šešiamečiams eiti į pirmą klasę. Tai vadinama brandos vertinimo testu.