„Sportas – kaip narkotikas“

Skilęs šonkaulis neišgąsdino

– Ar sportuojate nuo mažumės?

– Pradėjau paauglystėje. Esu išbandęs daugybę sporto šakų – futbolą, plaukimą, rankinį. Būdamas keturiolikos susidomėjau tradiciniu nekontaktiniu karatė stiliumi, kitaip dar vadinamu šotokan. Lankiau Ričardo Baikos vadovaujamą klubą "Hean". Taip treniravausi apie trejus metus, tačiau prasidėjo egzaminai, stojimai, galiausiai – studentavimo laikotarpis ir šį savo pomėgį apleidau. Ilgą laiką sportavau tik savo malonumui, kad palaikyčiau gerą fizinę formą. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Prieš septynerius metus LCC tarptautiniame universitete vyko Lietuvos kiokušin karatė čempionatas, atėjęs pažiūrėti sutikau seniai matytą draugą. Jis užsiminė, kad pradėjo sportuoti karatė kiokušin klube "Shodan" ir pakvietė prisijungti prie treniruočių. Tuomet tik nusijuokiau, maniau, ką aš ten, pensininkas, veiksiu. Vis dėlto ilgai įkalbinėti manęs nereikėjo, mėgstu gyvenime išbandyti viską, tad nuėjau. Ir štai, vis dar priklausau karatė kiokušin šeimai.

– Ir kaip sekėsi po ilgos pertraukos?

– Po pirmosios treniruotės skilo šonkaulis. Treniruotės metu trečioje iš dešimties kovoje praleidau kovos partnerio smūgį į šoną ir pajutau skausmą, tačiau per daug to nesureikšminau. Kitą rytą vos išlipau iš lovos. Paaiškėjo, kad skilo šonkaulis. Kai jis sugijo, maždaug po mėnesio vėl grįžau į "dodžo", tai yra salę. Neketinau nuleisti rankų. Sportas – kaip narkotikas. Jei neišsikelsi sau aukštų tikslų, prarasi pusiausvyrą.

– Šiemet Lietuvos kiokušin karatė taurės varžybose laimėjote auksą. Kokių tikslų dar turite?

– Liepą laikysiu egzaminą, kad gaučiau juodąjį diržą. Dabar turiu rudąjį diržą su juoda juostele. Jei viskas klostysis sėkmingai, būsiu baigęs "kovos menų universitetą". Normatyvai nemaži, vien technikos demonstravimo egzaminas truks apie 3,5 val., o iškart po jų lauks 30 kovų.

– Vadinasi, šiame sporte amžius – ne riba?

– Iš tiesų pradėjau vėlokai – būdamas 32-ejų gavau savo pirmąjį diržą. Įteikdamas diplomą ir spausdamas ranką sensėjus tarstelėjo, kad laiku suspėjau. Šiame sporte vietą gali atrasti įvairaus amžiaus ir fizinio pajėgumo žmonės. Karatė sportuojama ne tik profesionaliai, ten galima tuo užsiimti ir mėgėjiškai. Tad amžius nėra riba. Manau, kad, norint pasiekti užsibrėžtų tikslų, reikia veikti ne tik savo malonumui. Visą laiką "lipu per save". Skauda? Negali? Vadinasi, reikia dar. Tiek sporte, tiek ir darbe. Tiesiog esu įsikibęs į jaunystę abiem rankomis ir stengiuosi jos nepaleisti. Manau, kad jei žmogus neskaičiuotų savo amžiaus metais ir nesivadovautų stereotipais, jo galimybės veikti būtų neišsemiamos.

Pas sūnų – į Las Palmą

– Pergalės turbūt labai motyvuoja?

– Be čempionatų, kasmet vyksta respublikinės stovyklos, kur galima kelti savo meistriškumo lygį. Karatė diržų sistema sukurta taip, kad privalai atiduoti savotišką duoklę šiam sportui, tarkime, teisėjauti, dalyvauti varžybose. Nuo to šis sportas tampa tik gražesnis ir patrauklesnis. Neseniai su "Shodan" klubo draugais, tarp jų ir klubo vadovu Luku Kubiliumi, grįžome iš Belgijos, iš stovyklos, kurią užbaigėme puse šimto kumitė kovų su skirtingais priešininkais iš 29 pasaulio valstybių. Kovos truko po minutę. Atsimenu, kai pradėjau sportuoti ir stebėdavome karatė varžybas, kur kovodavo kovotojai, turintys rudąjį, juodąjį diržą, žavėdavomės tų sportininkų ištverme. Jie atrodė tiesiog nežemiškai. Negalėjau įsivaizduoti, kaip galima pasiekti tokį fizinės ištvermės, dvasinės stiprybės ir meistriškumo lygį – neįmanoma. Dabar pats toks esu ir atrodo, kad nėra neįmanomų dalykų.

– Ko gero, tai nėra vien tik jėgos ir ištvermės demonstravimas. Ar geram kovotojui svarbi ir vidinė jausena?

– Apskritai kiokušin karatė nėra vien tik sportas. Į šią filosofiją telpa visos pamatinės ir, mano manymu, labai teisingos gyvenimo vertybės bei tiesos, kuriomis pats stengiuosi vadovautis. Patikėjus vaikus tokiai mokyklai, jie užaugtų dorais žmonėmis. Į karatė telpa viskas: dvasiniai dalykai, ištvermė, pagarba vyresniam, disciplina, režimas, ryžtas ir visos kitos kovotojo savybės.

– Gal ir savo sūnų Danielių įtraukėte į šią sporto šaką?

– Kurį laiką vedžiau jį į karatė mokyklą, vaikas netgi turi išsilaikęs mėlynąją juostelę ir savo pasiekimais labai didžiavosi. Šiuo metu jis su mama gyvena Ispanijoje, Gran Kanarijos saloje. Manau, kad mano pavyzdys jam – geras atskaitos taškas. Deja, Las Palme, kur šiuo metu būna Danielius, nėra kiokušin karatė mokyklos, todėl tęsti karatė kovotojo kelio jis negali.

– Dažnai matotės su sūnumi?

– Kaip pavyksta. Kelis kartus per metus jis atvyksta į gimtinę, kartą metuose aš jį aplankau Ispanijoje. Per atostogas važiuojame pakeliauti. XXI amžius – bendraujame įvairiomis nuotolinio ryšio priemonėmis.

Darbas – it gyvenimo būdas

– Kodėl pasirinkote būtent teisės studijas? Darbas susijęs su šia sritimi?

– Šiuo metu vadovauju bendrovei "Eurointegracijos projektai". Verslo įmonėms ir viešojo sektoriaus organizacijoms teikiame projektų rengimo ir valdymo, tyrimų ir mokymų paslaugas. Mūsų veikla susijusi su iš ES gaunama parama. Kompanija, kaip ir aš, yra kilusi iš Klaipėdos, tačiau prieš ketverius metus buvo nuspręsta išsikelti į sostinę. Teisės žinios, žinoma, praverčia. Tačiau ne tiek, kiek anksčiau. Pastarasis mano darbas, tiesiogiai susijęs su įgytu išsilavinimu, buvo vyriausybės atstovo patarėjo Klaipėdos apskrityje. Tuo metu vyriausybės atstovė buvo Kristina Vintilaitė, dabartinė miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja. Galiu vadinti ją savo karjeros valstybės tarnyboje mokytoja. O apskritai kalbant, teko paragauti įvairios duonos. Grįžęs po studijų į Klaipėdą kurį laiką planavau padirbėti prokuratūroje, bet kai mane nutarė išsiųsti į Šilalę, atsisakiau šios minties. Laimėjau konkursą į valstybės tarnautojo poziciją – buvau Turto valdymo skyriaus specialistas, Žemėtvarkos skyriaus juristas ir pan. Kiek vėliau prisijungiau prie kolegų, įkūrusių įmonę, kurioje iki šiol dirbu. Jau 12 metų esame kartu. Šiandien turime apie pusę šimto darbuotojų.

– Valstybės tarnautojo darbas turbūt buvo nuobodokas, palyginti su dabartiniu?

– Priklauso nuo to, su kokiu požiūriu eini dirbti. Valstybės tarnyboje yra įvairiausių pareigų, jas einantys darbuotojai atsakingi už gausybę įdomių veiklų, užduočių ar projektų įgyvendinimą. Juk ir valstybės tarnyboje galima tiek visko prisigalvoti, svarbiausia – neprarasti entuziazmo. Dabar man darbas – sykiu ir gyvenimo būdas.