Šokių trenerio ambicijos garsina šalį

Egzotiškos išvaizdos choreografas, šokių treneris Mindaugas Lekauskas save vadina pasaulio piliečiu. Šiandien į priekį jį veda dvi aistros – šokiai ir kelionės. Daugybę net užkietėjusiems keliautojams neatrastų kampelių – nuo Gvatemalos iki Kubos – dviračiu išnaršęs vyras turi ką papasakoti savo auklėtiniams. Jis didžiuojasi išugdęs net penkis pasaulio čempionus ir šypsodamasis prisimena savo karjeros pradžią. Dar studijų laikais šokėjas pardavė automobilį tam, kad nuvyktų į didžiausią šokių renginį pasaulyje "Blackpool Dance Festival".

Pradėjo nuo go go

– Esate nepanašus į tipišką lietuvį. Turbūt dažnai tai girdite?

– Išvaizdos nepasirinksi. Esu tiksli tėčio kopija. Jis lietuvis, bet reikėtų paskambinti ir paklausti, gal ko nors nežinau? Mano tėtis – kietas vyrukas. Šiuo metu stengiuosi skirti daugiau laiko tėvams, nes gyvenime buvo momentų, kai gimtuosiuose namuose pasirodydavau vieną kartą per metus. Jiems esu dėkingas už viską. O save laikau viso pasaulio piliečiu ir vaiku širdyje. Toks požiūris labai padeda mokant.

– Kada susidomėjote šokiu?

– Anykščiuose 11 metų šokau pramoginių šokių ansamblyje "Verpetas", dalyvavau varžybose, čempionatuose. Džiaugiuosi gyvenime sutikęs daug ypatingų mokytojų. Vieni pirmųjų, kurie parodė man kryptį, – Stasė Bilevičienė ir Juozas Pratkelis. Jie dar puikiai kruta. Visai neseniai kartu atšventėme mokyklos Anykščiuose 35-ąjį jubiliejų. Toliau mano ugdymas atiteko Skaistutei ir Romaldui Idzelevičiams. Mokytojos charizma ir tvirtumas iki šiol mane įkvepia.

– Vadinasi, į uostamiestį atvykote mokytis šokio?

– Taip. Užbaigęs pirmąjį kursą pradėjau ieškoti savęs. Sportiniai, pramoginiai šokiai netilpo manyje. Juose per daug taisyklių, visos figūros tiksliai sudėliotos, o man visada norėjosi laisvės. Kurį laiką priklausiau šokių ansambliui "Žuvėdra", bet ir čia kažko trūko. Be to, nenorėjau imti pinigų iš tėvų, vos išsikraustęs nusprendžiau gyventi savarankiškai. Todėl vasaros metu pradėjau šokti go go viename Palangos klube. Iš pradžių neturėjau žalio supratimo, kaip tai yra daroma. Buvau vienas pirmųjų Lietuvoje tuo užsiėmęs vaikinas. Atšokęs penkias valandas gaudavau 40 litų. Gal skamba neįprastai, bet tai gera patirtis, kuria galiu pasidalyti su savo auklėtiniais. Netgi vykdavo įvairūs go go šokių konkursai, bet mano tikslas buvo varžytis ne su kitais, o su savimi. Po metų netradicinės patirties atsirado studija "Intrus".

– Turbūt tai svarbus įvykis jūsų gyvenime?

– Kaip šiandien pamenu, 2001-ųjų rugsėjo 11 d. įvyko mano pirmoji repeticija, kurią vedžiau kaip šokių mokytojas. Labai simboliška, nes tądien griuvo dangoraižiai. Iki dabar bendrauju su pirmosiomis mokinėmis, kai kurios ištekėjo, turi vaikų. Šiemet studijai sueis 15 metų. Pats pavadinimas "Intrus", išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia įsibrovėlį. Jaunuoliai, kuriuos mokau, yra tikri įsibrovėliai į šokių pasaulį. Raginu juos siekti geriausio rezultato ir savo auklėtiniams sakau – vakarykščiai čempionai niekam neįdomūs.

Išbandė 70 stilių

– Pats statote šokiams choreografiją?

– Tiesiog darydavau tai, kas šaudavo į galvą, realizuodavau savo svajones. Man patiko fantastika, buvau sužavėtas filmu "Matrica", kuriam dedikavau du šokius. Seniau Lietuvoje visi šoko bet ką ir tai vadino šiuolaikiniu šokiu. Todėl patirties sėmiausi užsienyje, nuvykau į Londoną pažiūrėti, kaip juda tikrieji gatvės šokėjai. Pats esu išbandęs apie 70 skirtingų šokių stilių – nuo afro iki moderniųjų.

– Koks artimiausias? Gal atskirais gyvenimo tarpsniais vis kitoks?

– Vis labiau ima traukti flamenkas. Apskritai šokyje amžius neturi reikšmės – Niujorke man teko šokti šalia dviejų moteriškių, kurioms buvo mažiausiai po 75 metus. Niujorke šoka visi. Taip turėtų būti ir Lietuvoje. Labai smagu, kai pradėję šokti žmonės grįžta dėkodami, nes tai keičia gyvenimus – jie suranda naujų draugų, pomėgių, pradeda domėtis ne tik krepšiniu, bet menu, kelionėmis, festivaliais. Pavasarį Klaipėdoje organizuosiu vieną unikaliausių šokių renginių "Baltic Salsa Show Cup". Festivalio metu vyksta šokių varžybos, seminarai, pamokos, vakarėliai. Neseniai Klaipėdoje vyko "Lithuanian Cup", kuriame šoko apie 2 tūkst. šokėjų iš septynių skirtingų pasaulio šalių. Tai svarbus miestui šokio renginys.

Svajonei paaukojo mašiną

– Jūsų auklėtinių rezultatai garsina miestą ir visą šalį. Kaip pavyksta motyvuoti jaunuolius daug dirbti?

– Nesu tas, kuris moko gyventi. Ilgą laiką buvau labai kategoriškas – viskas turėjo būti tik taip, kaip aš liepdavau. Kartą Lenkijoje dalyvavome viename tarptautiniame projekte. Jo aprašymą gavau tik lenkų kalba, todėl atvykome nepasiruošę. "Dabar ir čia" turėjome sugalvoti, kaip šokiu pristatysime savo šalį. Tuomet ir pamačiau, ką darau negerai. Mano šokėjai visiškai nemokėjo improvizuoti. Jie būtų darę tik tai, ką liepsiu. Pamečiau jiems porą idėjų ir pasakiau – pasimatysime vakare, tiesiog negalėjau dar kartą už juos visko padaryti. Ir žinote ką? Jie puikiai pristatė mūsų šalį. Plojau atsistojęs. Nuo to laiko supratau, kad negaliu trukdyti žmonėms realizuoti save. Žmonės gimsta genijais, todėl noriu padėti atrasti geriausias jų savybes. Iki šiol pasaulio čempionatų grupinio šokio rungtyje užimame aukščiausią – aštuntą vietą Lietuvos istorijoje. Šiandien "Intrus" turi penkis pasaulio šokių čempionus. Per tuos metus mokyklą perėjo šimtai, o gal net tūkstantis vaikų. Tačiau ne kiekis, o kokybė yra svarbiausia. Suteikiu šansą mokiniams pabūti mokytojo vaidmenyje, nes kažkada ir man tokia proga buvo duota. Ši sistema labai gerai veikia. "Intrus" užaugusių šokėjų dabar gyvena įvairiuose pasaulio taškuose – Australijoje, Amerikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Danijoje, Anglijoje. Ir jie ne braškes skina, o yra geri savo sričių specialistai, asmenybės.

– Kita jūsų aistra – kelionės. Kur esate pabuvojęs?

– Pirmą kartą keliavau į Anglijoje, Blakpule (angl. Blackpool), vykusį šokių čempionatą. Būtent šiame mieste prasidėjo visos pasaulio šokių varžybos. Ir iki šiol tebevyksta toje pačioje salėje, įspūdingos istorijos ir architektūros statinyje "Winter Gardens Opera House", kuris yra vienas didžiausių Anglijoje. Pirmasis šokių festivalis jame įvyko 1920-aisiais. Čia koncertavo tokios žvaigždės, kaip Frank Sinatra, Judy Garland, Bob Hope, One Direction ir daugelis kitų. Šiemet planuoju vėl ten nuvykti. Tai buvo pirmas mano didysis užsienis. Prie šios svajonės prisidėjo visi – 20 svaro sterlingų ištraukė pusseserė, tėtis ir kiti. Bet pinigų vis tiek trūko, reikėjo labai greitai suktis. Likus dviem dienoms iki skrydžio pardaviau savo "Alfa Romeo" už tūkstantį litų – lygiai tiek, kiek trūko iki reikiamos sumos. Nupirko per pusvalandį. Vykome kartu su geru bičiuliu, vienu ryškiausių Lietuvos šokėju Marijumi Germanavičiumi. Šiuo metu jis gyvena Niujorke. Esu jam labai dėkingas, Marijus stipriai prisidėjo prie to, kas esu šiandien. Įsivaizduokite, R.Idzelevičius ištraukia naujausią vaizdo kasetę, įdeda į grotuvą ir sako mums, studentams: "Čia yra pati naujausia medžiaga iš "Blackpool Dance Festival". Toje juostoje mes su Marijumi stovime pirmoje eilėje. Kurso draugai žagtelėjo.