Sibirietis, kuris pamilo Lietuvą

Iš Sibiro – į Palangą

– Kaip susidomėjote Lietuva ir čia atsidūrėte?

– Turėjau draugą Vilių Bulkšą iš Norilsko, jis buvo J.Stalino laikų tremtinys. Nežinau, koks to žmogaus tolesnis likimas, nes išsiskyrėme, tačiau girdėjau, kad jo sesuo Klaipėdoje gyveno. Bet apie viską iš pradžių. Apie Lietuvą sužinojau būtent iš savo bičiulio lietuvio Viliaus, su kuriuo kartu dirbome fabrike, kuriame buvo apdorojami spalvotieji metalai. Jis man ir papasakojo apie Palangą, kuri yra prie Baltijos jūros. 1975 metais gavau poilsinį kelialapį iš darbovietės ir nusprendžiau ten atvažiuoti. Kai pirmąkart apsilankiau, supratau, kad noriu čia grįžti. Tada susipažinau su tokia senyva palangiške Zose Petkiene, kuri parke prižiūrėjo gėlynus. Kitais metais vėl sulaukiau atostogų ir visai išėjau iš darbo, įgriso nuolatinis šaltis ir net šiaurės pašvaistė, nors tai, žinoma, nuostabu. Ir kai atėjo metas rinktis, kur noriu išvažiuoti, supratau, kad – į Lietuvą.

– Tad nusprendėte vėl važiuoti į Palangą?

– Taip, bet atvažiavau per patį poilsio sezono įkarštį, net apsigyventi nebuvo kur. Tada susiradau ponia Zosę. Ji gyveno Ronžės gatvėje. Zosė, aišku, mane prisiminė ir nuoširdžiausiai priėmė. Įsikūriau jos kieme stovėjusiame ūkiniame namelyje. Gyvenau visą vasarą. Šeimininkės gerumas mane sujaudino, ji man buvo tarsi mama, juk aš jai buvau faktiškai nepažįstamas. Susibičiuliavau su jos vaikais, jų turėjo šešis. Ilgainiui tarsi tapau Petkų šeimos nariu. Poilsiautojai visi išvažiavo, prasidėjo ruduo, o aš likau. Nusipirkau motociklą, tada benzino kibiras kainavo rublį. Važiuodavau grybauti, padėdavau Zosei ūkyje. Paskui Klaipėdoje įsidarbinau prekybos uoste be jokių ypatingų problemų, nes esu 5 kategorijos elektrikas. Apsigyvenau bendrabutyje Taikos prospekte, bet savaitgaliais važinėdavau į Palangą, pas svetingą Petkų šeimą. Man jie leido įsirengti sandėliuko palėpėje kambarėlį, kur ir apsistodavau. Kas rytą išgirsdavau: "Leonai, ateik valgyti." Jie mane vadino lietuvišku vardu, nors dokumentuose esu Levas.

– Tad ponia Zosė jums tapo tarsi antroji mama naujoje tėvynėje?

– Taip, ir jos netektis buvo didelis skausmas. Vaikai pranešė, kad ji mirtinai serga, atvažiavau aplankyti. Paėmiau jos ranką į savo delnus. Taip chakasai daro, pats esu chakasų tautybės. Mes nieko nekalbėjome ir vienas kitą supratome, tik paskui ji paprašė, kad kai numirs, atvažiuočiau į laidotuves. Pažadėjau. Bet dėl tam tikrų aplinkybių neišpildžiau pažado. Nors tą vakarą širdis jautė, kad kažkas nutiko. Sumaniau paskambinti jos dukrai, tada ir sužinojau, kad Zosės nebėra.

– Ar pramokote lietuviškai?

– Žinoma, tačiau kalbos nesimokiau iš vadovėlių, tik iš klausos. Ką išgirsdavau, stengiausi atkartoti, taip ir išmokau.

Į gimtinę – aplankyti kapų

– Kodėl negrįžote į savo tėviškę?

– Paskui pradėjau "praporščiko" gyvenimą. Netrukus radau savo "kovos bičiulę" – žmoną Juzytę. Ji – žemaitė. Pasakė, kad iš Lietuvos niekur nevažiuos, ir aš tiesiog neturėjau pasirinkimo, nors žinojau, kad manęs ten laukia artimieji, bet meilė buvo stipresnė. Klaipėdoje gyvenu nuo 1976-ųjų iki dabar. Iš jų penkerius metus praleidau Rytų Vokietijoje, tarnybinėje komandiruotėje. Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad visus kareivius, kurie buvo man pavaldūs, sugrąžinau jų mamoms sveikus ir gyvus. Nors vienas toks mechanizatorius iš uosto kartą prasitarė, kad nėra čia kuo didžiuotis, man tiesiog pasisekė. Sutinku su juo, man labai pasisekė.

– Tėvus dažnai lankydavote?

– Papasakosiu liūdną istoriją. 1979 m. lapkričio 12-ąją budėjau Kairių poligone. Temo ir mane apėmė kažkoks jaudulys, sieloje tarsi aidėjo kažkoks laidotuvių maršas. Ir nuojauta neapgavo. Prie manęs priėjo bataliono vadas ir sako: "Levai, laikytis, tavo tėvas mirė, ką tik gavome telegramą." Man tik buvo sukakę 30 metų. Gavau 20 dienų atostogų. Pasitaikė blogas oras, meldžiau Dievą, kad tik suspėčiau. Spėjau. Įbėgau į tėvų namus, klausiu, kur tėtis pašarvotas, o man sako: "Tu ką tik pro jį prabėgai, jis kol kas guli šaltame prieškambaryje." Kitą dieną gedėjome. Pamenu, man tėvas sakydavo, kad vyras turi būti vyriškas. Jis buvo baigęs tik keturias klases, bet koks jis buvo inteligentiškas. Jau gerokai vėliau man į rankas pateko Konfucijaus raštai, supratau, kad daug jo išminties esu girdėjęs iš savo tėvo. Neverkiau. Palaidojau tėtį, pagaminau tvorelę. Tose kapinėse daug visokių tautybių žmonių palaidota – lietuvių, latvių, vokiečių. Ten – lagerių ir gulagų kraštas.

Apie sielų ramybę

– Minėjote, kad jūsų gimtinė – lagerių ir gulagų kraštas. Kas vietiniams buvo tremtiniai ir lagerių kaliniai, ar su jais bendraudavo?

– Po J.Stalino mirties buvo šioks toks politinis atšilimas. Pamenu, brolis pasakojo, kai jam buvo gal 11 metų, jis žaisdavo prie spygliuotos vielos, už kurios kalėjo žmonės. Nežinau, kokios tautybės jie buvo, bet brolio klausinėdavo, kaip jam sekasi mokykloje. Vėliau supratau, kad jie veikiausiai taip pat kažkur tėvynėje turi savo vaikų ir jų ilgisi. Mano tėtis šiek tiek talkino geologams, atliekantiems žemės žvalgybinius darbus. Pamenu, vienas toks lietuvis, su kuriuo jis dirbo, kartą pas mus atėjo atsisveikinti. Jam leido grįžti namo, į tėvynę. Jis vakarojo pas mus, paskui tėtis paprašė, kad jis mums ką nors padainuotų lietuviškai. Žmogus užtraukė tokią linksmą dainą, o ašaros jam veidu tekėjo upeliais. Šitaip jis atsisveikino su tais kraštais, kur buvo taip arti mirties, bet likimas jo pagailėjo ir jis galėjo grįžti namo.

– Kada Sibire buvot pastarąjį kartą?

– Pernai. Kaip ten viskas atrodo? Kai kur viskas sunykę, sugriuvę, bet žmonės, kurie turi nagingas rankas ir blaivią galvą, gali ir labai gerai gyventi. Kaip sakoma, ir tėviškės dūmas kvepia. Ten nieko nebėra, tik – tėvų kapai. Lietuvoje kitokie papročiai, čia kapinės išpuoselėtos, labai gražios, sutvarkytos, apleisti kapai – didžiulė gėda. Chakasai turi kitas tradicijas, kai mes palaidojame žmogų, tikime, kad negalima trikdyti jo sielos. Tegul užauga dilgėlės, lankyti juos reikia kaip galima rečiau. Ten niekas nepriekaištauja, kad kapai piktžolėmis užaugę, taip priimta. Beje, pas mus savižudžių beveik nėra, nes chakasams pakaruoklis – gėda visai giminei. Su jais kiti stengiasi nebendrauti. Taigi atvykstu ten iš Lietuvos 5 tūkst. kilometrų, pasėdžiu kapinėse ir keliauju atgal. Esu tikras, kad mūsų sielos – mano ir mano mirusių tėvų – bendrauja kasdien, kai apie juos galvoju. Tikiu, kol esu gyvas, jų sielos kartu su manimi ir džiaugiasi, ir liūdi, o kai manęs nebebus, jų sielos nusiramins. Viskas grįš į savo vietas. Gyvenimas tęsis be mūsų. O jei apie mane galvos mano vaikai, aš iš ano pasaulio, manau, rūpinsiuosi gyvais savo vaikais. Taip tiki chakasai, taip ir aš manau.

Klaipėda tapo namais

– Ar nepamiršote savo gimtosios kalbos?

– Nepamiršau, nors, tiesą sakant, gerai jos nemokėjau ir anksčiau, nes mokiausi rusiškoje mokykloje, visur vyravo rusų kalba. Tik su tėvais kalbėdavau chakasiškai. Šeimoje buvo dar brolis ir sesuo. Jie vyresni už mane.

– Po tėvo laidotuvių, kai jau grįžote į Lietuvą, jūsų laukė permainos?

– Taip, grįžau į tarnybą, vadinamąsias raudonas kareivines, kur dabar universitetas, o ten – 9-ojo motošaulių pulko pagrindu formuojamas dalinys į Afganistaną. Patekau į tuos sąrašus. 1979 m. gruodis. Daugumai vaikinų iš to sąrašo – 18 metų, kai kurie net šaudyti deramai nemoka. Juos ėmė dėl skaičiaus. Nuėjau pas vadą, sakau, ko man tenai? Juk aš dar ir vaikų neturiu, ką tik tėtį palaidojau, nė 40 dienų nepraėjo. Kitą dieną išsikvietė ir pasiūlė važiuoti į komandiruotę į Rytų Vokietiją. Vienas senas karininkas patarė, kad važiuočiau, nors ką uždirbsiu, bent kooperatinį butą nusipirksiu. Išvažiavau kartu su žmona. Vokietijoje po metų, mano gimimo dieną, lapkričio 12-ąją, mums gimė dukra. Paskui vėl grįžome į Klaipėdą, kuri yra mano namai jau 40 metų.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1949 m. lapkričio 12 d. Abakano mieste, Chakasijos sostinėje, Sibire.

Į Lietuvą atvyko 1976 m.

Dirbo tarybinės armijos karinėse pajėgose.

Su žmona Juzefa turi dukrą.