Šeimos gyvenimo vertybės – iš praeities

Praėjusį savaitgalį Skuodo rajone ant Apuolės piliakalnio vėl žvangėjo ginklai. Čia atgimė žila praeitis, kai kuršiai kovėsi su vikingais. Tarp kitų senuosius amatus ir karybą rekonstruojančių žmonių buvo ir klaipėdiečiai sutuoktiniai Benas ir Irma Šimkai su trimis dukromis. 33 metų kariškis, kuopos paramedikas B.Šimkus teigia, kad senųjų kuršių gyvensenos rekonstrukcija yra tapusi jų šeimos gyvenimo būdu.

Laikas dėkoti už derlių

– Festivalis Apuolėje šiemet vyko tą patį savaitgalį, kai lietuviai šventė Žolinę. Gal galėtumėte priminti, kokia yra šios šventės prasmė, mūsų protėvių supratimu?

– Pirmiausia, Žolinė yra paskutinė vasaros šventė prieš rudens lygiadienį. Senųjų laikų tyrinėtojai ją tapatina su Žemynos, o latviškoje tradicijoje – Lados pagerbimu. Tai yra derliaus nuimtuvių šventė. Per Jorę žemė budinama, Perkūnas ir Žemyna tarsi užmezga vaisius, tai per Žolinę tą vaisių nuima. Šią dieną renkami dar žydintys žolynai. Tai – daugiau žemdirbių šventė, kurios metu pamatoma, ar vasara buvo gera, ar gausus derlius.

– Nesate profesionalus istorikas. Iš kur imate istorinių žinių, kas yra jums autoritetas šiuo klausimu?

– Pripažįstu, kad mūsų istorinės žinios truputį ribotos. Mes pasirenkame rekonstruoti siaurą laikotarpį, todėl apskritai imant gal ir nežinome visko. Bet laikotarpio, kuris mus domina, išsinagrinėjame viską iki smulkmenų. Kadangi domiuosi X–XII amžiaus kuršių gyvensena, man pagrindinis šaltinis yra kronikos, skandinavų sagos, visi šaltiniai, kur minimi kuršiai. Įdomu suvokti, kokia buvo vikingų pasaulėžiūra. Skaitau archeologų darbus. Kartais istorikų išvados stebina ir verčia abejoti jų teisingumu. Panašu, kad kartais jie nepasistengia gilintis į to meto žmonių psichologiją.

– Ar rekonstruodami aprangą, ginkluotę remiatės kokia nors konkrečia informacija?

– Pasiimame archeologų tyrimų medžiagą, pasirenkame kokį kapą ir atkuriame viską identiškai iki smulkmenų. Aš esu atkūręs Laivių kapinyno vieno kario kapą, žmona – Palangos kapinyno konkretaus kapo moters kapo rūbus. Šeštadienį Apuolėje susitikome meistrą, kuris buvo pagaminęs papuošalus, jie buvo tikslios šių radinių kopijos. Rūbus Irma siuva iš namuose verptos ir austos vilnos. Dabar jau vilkėsime visiškai sukomplektuotais poros – kuršių vyro ir moters rūbais.

Pradžia – nuo meilės Lietuvai

– Gal pamenate, nuo ko prasidėjo domėjimasis senųjų šiaurės vakarų Lietuvos gyventojų buitimi bei karyba?

– Viskas prasidėjo nuo patriotizmo, todėl ir į kariuomenę nuėjau. O istorija man visada buvo įdomi, tai buvo mano hobis. Gal prieš 11 metų mano dėmesį patraukė toks klubas "Vilkatlakai". Jie rodydavo kovas, man tai padarė didžiulį įspūdį. Mano žmona dar iki mūsų pažinties turėjo su jais ryšių. Abu labai domėjomės baltiškąja mitologija, religija, patys norėjome švęsti kalendorines šventes, taip palaipsniui palinkome į rekonstrukciją. Gal šešerius metus, kol studijavau Vilniuje, buvau "Vilkatlakų" klubo nariu. Beje, jų yra ir Klaipėdoje. Aš prieš kelerius metus išėjau. Dabar turime savo būrelį, kol kas – be vardo. Socialiniame tinklalapyje vadinamės "Baltų vikingais".

– Kiek jūsų bendraminčių yra Klaipėdoje?

– Tokių, kurie atkuria kuršių genties gyvenseną, esame keturi, bet rekonstruktorių mieste yra daugiau. Kai kurie žmonės imasi kito laikotarpio, kitų regionų. Šiek tiek keista, kad Klaipėda – didelis miestas, bet rekonstruktorių, palyginti su Vilniumi ir Kaunu, nėra daug. Mes tuo nesiskundžiame, nes neturime tikslo kurti klubų. Pats, tiesą sakant, pavargau nuo sistemos, norisi truputį daugiau laiko leisti su šeima, ji dabar yra mano klubas.

– Paprastai tie, kurie domisi praeitimi, būna neatsiejami nuo folkloro.

– Mes irgi padainuojame, kartais mus vadina "Auksinėmis gerklelėmis", nes ir kaušą alaus išgeriame, ir padainuojame. Va, ant Apuolės irgi skambėjo senosios dainos. Tik mums nepatinka, kai folklorininkai painioja dalykus – senoliai dainuoja vestuvių dainas, močiutės – karo dainas. Kai vyrai dainuoja vyriškas dainas, jos visai kitaip skamba.