S. Svidraitė: šuniškos laimės paieškos

Apie darbą

Užsiėmimai su gyvūnais teikia didelį malonumą, net nepavadinčiau to darbu. Benamių šunų globa man labiau – pomėgis, dar prižiūriu atostogaujančių šeimininkų šunis. Žmonės atveža ir tokius keturkojus, su kuriais patiria rimtesnių bėdų. Tarkime, šuo turi psichinę traumą, galbūt net serga depresija ir panašiai. Man labai svarbi psichologinė šuns būsena, svarbu, ką jis jaučia ir kaip jaučiasi. Todėl ir patinka rūpintis problemiškais, "sunkaus" charakterio šunimis. Dauguma šunų, esančių mano prieglaudoje, – iš pavojingų veislių sąrašo. Tai yra mano varikliukas. Įkurdama prieglaudą tiesiog norėjau išgelbėti visus šunis – stafordšyro terjerus, pitbulius, bulterjerus ir kitus. Vadinu šiuos šunis plačiašypsniais. Apie juos sklando begalė klaidingų mitų, tad kovoju su stereotipais, esą tie šunys yra pikti ar agresyvūs. Didžioji dalis prieglaudų jų vis dar atsisako, o žmonės paprastai atiduoda dėl tradicinių priežasčių – išvyksta į užsienį, vaikui – alergija, pasikeitė gyvenimo sąlygos ir taip toliau. Šiuo metu prieglaudoje gyvena šuo, praėjusių metų kovą Kėdainiuose sudraskęs senolę. Jis – belgų aviganio mišrūnas ir net nepatenka į kovinių šunų sąrašą. Dėl tokių situacijų 99 proc. kalti žmonės, dažniausiai tai įvyksta artimoje aplinkoje, tikrai ne gatvėje. Šunys nekuria žudymo planų, jie yra išprovokuojami žmonių. Pagrindinis mano tikslas – sugrąžinti jiems šunišką laimę gyventi. Nes į prieglaudą patenka ir tokie gyvūnai, kurie yra visiškai praradę džiaugsmo pojūtį. Tiesa, ne visi prieglaudoje esantys šunys yra psichologiškai pažeisti. Pati turiu penkis šunis, kitų globotinių skaičius nuolat kinta nuo dešimties iki penkiolikos. Visus prieglaudoje esančius šunis vadinu savo šunimis, jie gyvena mūsų nuosavame kieme, visiems skiriu dėmesio tiek pat, kiek ir kitiems penkiems augintiniams. Kuris laikas esame persikėlę atokiau nuo Klaipėdos. Visada laukiu savanorių, norinčių padėti, pavedžioti, pabendrauti su gyvūnais, tačiau pastebėjau, kad be šeimininkės šunys nenori niekur eiti. Tiesiog apsisukę parbėga atgal į kiemą, jei šalia nėra manęs. Dar vedu vaikams pamokas mokyklose, o ateityje norėčiau įkurti savo kinologijos studiją.

Apie šeimą

Draugas Echartas šiuo metu darbuojasi užsienyje, gerina mūsų pačių finansinę padėtį. Aš dirbu dėl šunų, jis – dėl mūsų. Kažkaip reikia palaikyti pusiausvyrą. Kai Echartas būna Lietuvoje, mielai man padeda, visada galiu juo pasitikėti ir palikti su juo savo šunis. Jeigu jam nepatiktų, tai mūsų asmeniniame kieme nebūtų tiek šunų. Ir aš, ir mano tėvai – tikri klaipėdiečiai, gyvenome Tauralaukyje, kai ten dar buvo sodai. Turėjome ir ožką, ir šunį, kuriuos būdama šešerių keldavausi anksti ryte išvesti į lauką. Atsimenu, išsigandusi mama ieško vaiko, o aš ganausi po pievas. Tėvams mano meilė gyvūnams nebuvo naujiena, visada jiems sakiau, kad noriu būti veterinare. Tik vėliau mokykloje persigalvojau. Paskaičiavau, kad labai daug metų mokytis. Negana to, kad gelbėju gyvūnus, visus juos dar norėčiau ir nemokamai išgydyti. Todėl nusprendžiau apsistoti ties psichologiniais dalykais.

Apie pomėgius

Esu linkusi į menus, mėgstu piešti, pinti, nerti, megzti, daryti viską, kas man tą dieną šaus į galvą. Nelygu, kokia mūza aplankys. Nuo vaikystės esu meniškos sielos, rankdarbiai mane atpalaiduoja.

Apie Klaipėdą

Čia – jokie atstumai nebaisūs.

Prieš keletą metų buvau dviem mėnesiams pabėgusi į Vilnių, galvojau, kad tai yra mano miestas su daug žmonių. Tačiau trumpai pagyvenusi sostinėje grįžau atgal į Klaipėdą. Supratau, kad man vis dėlto reikia laisvės, vėjo, jūros ir ramesnio tempo. Apskritai Klaipėda yra labai draugiškas miestas gyvūnams. Dauguma senamiesčio kavinių įsileidžia lankytojus su šunimis. Klaipėda man patinka dar ir tuo, kad ją gali apeiti pėsčiomis. Čia – jokie atstumai nebaisūs.

Gyvenimo kredo

Esu įsitikinusi, kad meilė ir pagarba vienas kitam išgelbės pasaulį.

Apie Metų klaipėdietę

Visus atkalbinėjau, kad manęs nesiūlytų. Šlovės ir pripažinimo tam, ką darau jau aštuonerius metus, nereikia. Žinoma, dabar labai džiaugiuosi. Į Metų klaipėdietės konkursą patekau tik todėl, kad žmonės žino apie mano šunis, mano veiklą ir bandymą griauti stereotipus. 14 metų pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudose, tada "Linksmosios pėdutės" tapo antraisiais namais. Kai mano aplinkoje atsirado plačiašypsniai šunys, pamačiau, kad žmonės nepagrįstai jų baiminasi. Ko gero, esu viena pirmųjų Lietuvoje, globojanti tiek plačiašypsnių šunų. Todėl čia esu tam, kad toliau skleisčiau savo žinią.